Žymų Archyvai: reforma

Kaip aš reformuočiau švietimo sistemą

Daug svarbesnė tema dabar yra protestas dėl Darbo kodekso ir socialinės politikos, pavadinimu „Arsi ar pasikarsi?“, bet kol kas nespėju visko sekti, o tuo tarpu viešumoje vėl diskutuojama mano mėgstama tema – apie švietimo reformą (ankstesni mano tekstai švietimo tema čia). Anksčiau jau rašiau, kaip reformuočiau privalomąjį ugdymą, o dabar laikas pamąstyti apie aukštąjį mokslą, ypač dabar, kai esu saugiai atsitraukusi iš akademinio gyvenimo.

Šį įrašą įkvėpė pažįstamos naujos absolventės įrašas FB – universiteto baigimą ji pavadino laisve. Vėliau truputį padiskutavome ir supratau, kad ji mano, jog darbe žmoga (kodėl tokia kalba?) yra laisvesnė nei universitete. Supratau, kad jai ir jos bendraamžėms laisvės apibrėžimas turbūt būtų „jokios pareigos dalyvauti neatlygintinoje struktūruotoje veikloje“. Jų įsitikinimu, žmoga yra laisvesnė, kai maino dalyvavimą tam tikroje produktyvioje veikloje ar ritualuose į pinigus, nei tada, kai atlieka struktūruotus veiksmus (tokius kaip kėlimasis ir kažkur buvimas nustatytu metu, sėdėjimas ramiai, darbų įvykdymas laiku) iš pareigos, būdama bendruomenės, į kurią įstojo, narė, arba dėl sankcijų baimės tos bendruomenės viduje. Paklausiau jos, kodėl studijavo, jei buvo taip blogai, ir ji atsakė, kad stodama nelabai suprato, kas jai būtų geriau. Noriu pridėti, kad ji buvo labai šauni ir įdomių idėjų pilna studentė, tai ko tikėtis iš tingesnių?

Tuo pačiu metu internetus apskriejo žinia, kad 84 proc. stojančiųjų į aukštąsias mokyklas kur nors įstoja. Tai labai didelis skaičius, kuris rodo, kad aukštosios mokyklos nebeturi prabangos rinktis, nes yra priklausomos nuo krepšelių. Kai dar dėsčiau (tai buvo mažiausiai prasmingas mano kada nors gyvenime turėtas darbas), sykį diskutavome apie studentes  su pažįstamu, dirbančiu vidutiniškame Anglijos universitete. „Maniau, kad iš tavo šalies visos šiukšlės suvažiuoja pas mus, bet, pasirodo, ir tau dar lieka,“ – tiesmukai rėžė jis. Aš žmogų šiukšlėmis nevadinčiau, bet patyriau kultūrinį šoką, kai už Lietuvos nepriklausomybę jaunesnė studentė išsišiepusi bandė išzirzti „kaip nors pritempti“ trūkstamą pažymį, kai semestras po semestro vos vos besivelkančios studentės gavo tokį patį išsilavinimą kaip motyvuotos, kaip savo tuščiais žvilgsniais ir pasyvia agresija studentės išėdė ne vieną motyvuotą dėstytoją. Dažniausiai šios žmogos nėra nei kvailos, nei piktybiškos, – tiesiog ne savo vietoje.

Skaitykite toliau

Proga pagerinti mokyklas visoms

Seniai sakiau, kad ne vien romės turi integruotis į nusistovėjusias švietimo praktikas, bet įvairios jų patiriamos problemos galėtų tapti proga pasvarstyti, ką galima pakeisti mokyklose ir kaip geriau organizuoti švietimą. Mano bičiulė dr. Vita Petruškauskaitė apie tai komentuoja žiniasklaidai. Lietuvos moksleivių pasiekimai mažėja. Pagal UNICEF gerovės indeksą Lietuva tarp turtingų šalių yra pačiame gale (nors matau daug problemų su tuo indeksu). Pagal tarptautinius pagrindinių gebėjimų vertinimus (žemėlapyje paspauskite Lietuvą) Lietuvos moksleivės atsilieka nuo vidurkio ir patiria daugiau streso nei dauguma vadinamojo pirmojo pasaulio moksleivių. Problemos, apie kurias kalba Vita tame interviu (mokyklų tingėjimas prisitaikyti, socialinių santykių ignoravimas, patyčios) yra bendros visoms, tik dėl kultūrinių, socialinių ir kitokių priežasčių tarp kitų tautybių moksleivių statistiškai yra mažesnis noras priešintis sistemai.

2011 m. lankiausi Airijoje (straipsnis Delfi), kur mus nuvežė į sėkmingą itin sudėtingame rajone dirbančią Dublino mokyklą. Dauguma moksleivių auga bedarbių šeimose, tame rajone klesti narkotikų gaujos. Tačiau protingas ir jautrus švietimo paslaugų planavimas padėjo įspūdingai padidinti lankomumą ir pagerinti rezultatus. Kai kada nuo švietimo sistemos nutolusias moksleives sudomina sportas ir kitokia veikla, tai padeda priprasti prie mokyklos. Tokia, kokia yra, ugdymo sistema išlieka daugiausiai dėl to, kad visos esame prie tokios pripratę. Tai jokiu būdu nereiškia, kad ji neturėtų keistis.

Straipsnis apie aukštojo mokslo reformą

Nuo to laiko, kai išėjau iš „Atgimimo“ 2011 m., ieškojau žiniasklaidos priemonės, kurios vizija bei misija tikėčiau ir kuriai galėčiau su džiaugsmu siųsti savo idėjas. Sykį prieš akis sušmėžavo šis naujas į darbo judėjimą orientuotas portalas, ir po daugybės pastangų pavyko susisiekti su jo redaktore. Pasiūliau kelias temas, ir ji išsirinko švietimo reformą. Tai buvo pirmas „rimtas“ mano straipsnis užsienio spaudoje – anksčiau angliškai daugiausiai rašiau apie keliones ir laisvalaikį, o ne politiką ir ekonomiką.

Net nustebau, kaip nesunkiai pavyko susisiekti su reikalingomis žmogomis. Geranoriškai atsiliepė Artūras Stimbirys iš LAMPSS ir jo kolegės iš profsąjungų, Seimo narė Marija Auštinė Pavilionienė, švietimo ir mokslo viceministras, buvęs VU prorektorius Rimantas Vaitkus. Iš jų gavau kalnus informacijos ir, laikydamasi savo įpročio, surašiau viską, ką turėjau. Viršijau žodžių limitą dvigubai. Tada išmečiau vieną iš potemių, kiek galėdama nukarpiau. Truputį apmaudu, kad teko palikti mažai pašnekovų komentarų, nesileisti į gylį. Redakcija liepė paaiškinti kai kuriuos dalykus užsienio skaitytojams, taigi erdvės plėtotis liko dar mažiau. Tekstas išėjo toks. Džiaugiuosi juo, nes smagu situaciją Lietuvoje pristatyti užsienio skaitytojoms, ir jau seniai norėjau dirbti tam leidiniui. Tačiau reikia pagalvoti, ką daryti su turima informacija, kuri netilpo į straipsnį.

Apie aukštąjį mokslą esu rašiusi nemažai: čia, taip pat į skaitmeninį archyvą, rodos, neperkeltuose poroje „Atgimimo“ straipsnių, čia ir čia. Tikrai neapleisiu tos temos, nes ji ne tik įdomi, bet ir siejasi su mano tiriamaisiais darbais. Ką čia sugalvoti šiam kartui?