Žymų Archyvai: socializmas

Darbo ateitis

Du įdomūs straipsniai apie darbą: Zuora vadovo ir istoriko. Kelios tezės:

  • Darbas istoriškai buvo vertinamas dėl to, kad diegia discipliną ir formuoja charakterį, todėl be jo neįsivaizduojamas šalies ūkis (net jei pasigaminti dalykų ateityje bus galima ir be darbo) – J.Livingston’as
  • Technologijos išstumia darbo jėgą taip greitai, kad ji nespėja persikelti į naujas vietas ar išmokti naujų įgūdžių. Dėl to formuojasi nepatenkintųjų klasė, ji priima atitinkamus politinius sprendimus – T.Tzuo
  • JAV kas antra darbuotoja turėtų teisę į maisto talonus, bet nesikreipia jų gauti dėl minėtos sunkaus darbo etikos.
  • Turtingose šalyse daugiau kaip pusė darbų bus stipriai paveikti automatizavimo. Tačiau darbuotojoms metantis į paslaugų sektorių, nebelieka, kuo prekiauti – T.Tzuo
  • Reikia nustatyti bazines pajamas – abu

Skaitykite toliau

Kaip Lietuvoje suvokiamas liberalizmas

Kolega per FB pasidalijo gal ir ne itin vykusiu, bet iš principo vertu aptarti liberalės straipsniu. Liberalės (kodėl moteriškoji giminė?), kiek matau, rimtai ruošiasi rinkimams ir į idėjų debatus įsitraukia jų jaunimo sparnas (mano patirtis su šiuoju buvo ne kokia). LS pagal galimybes skiriu dėmesio, nes, pirma, tai turbūt stipriausiai už žmogos teises pasisakanti partija, antra, ji svarbi Lietuvos idėjų istorijai (senas neblogai pavykęs mano interviu su prof. L.Donskiu apie liberalizmą Lietuvoje, deja, pradingo kartu su „Atgimimo“ el. archyvu) ir trečia, ji kol kas gana mačistinė ir, mano nuomone, tai turėtų skubiai keisti (nes tai daro įtaką ir rinkimų sąrašams). Taigi jei nemažai rašanti publicistė taps jaunosios kartos politike, bus gerokai įdomiau.

Skaitykite toliau

Socializmas ir kultūra: reformos ir revoliucijos

Ankstesnis mano įrašas apie socializmą išprovokavo labai įdomią diskusiją su vienu tinklaraščio skaitytoju, už ką jam dėkoju. Ši diskusija padėjo man geriau apgalvoti ir išsigryninti savo poziciją ir susisteminti įspūdžius iš dviejų socialistinių renginių, kuriuose neseniai teko lankytis. Socialiste savęs nelaikau, bet tai yra ideologija, kuri kai kuriais klausimais geriausiai atitinka mano pažiūras, todėl, pavyzdžiui, Europos Parlamente nedvejodama remiu socialistų frakciją. Kita vertus, puikiai suprantu, kad nekritiškas požiūris į kai kuriuos tiek XIX a., tiek šių laikų teiginius ne jungia, o skiria nuo darbininkių. Nusprendžiau, kad šiems klausimams reikalingas dar vienas tinklaraščio įrašas, kad mano ir skaitytojo Vlado diskusija neliktų tik komentaruose, kuriuos tikriausiai mažai kas seka. Pagrindiniai klausimai, kuriais diskutavome, yra švietimo ir paveldėjimo reikšmė. Mano nuomone, vaikystė yra etapas, kuriame viešojo sektoriaus intervencija gali padaryti didžiausią poveikį, todėl viskame, kas susiję su vaikais, socialistinių principų valstybės valdyme turėtų būti daugiausia. Vladas tuo tarpu laikosi požiūrio, kad pirmiausia visuomenė turi įgalinti šeimas ir bendruomenes pasirūpinti savo vaikais ir vengti resursų centralizacijos bei racionalizacijos kaip savaiminio gėrio. Skaitykite toliau

Kas, po šimts kalakutų, tas socializmas?

Užsukau į savo gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio tinklaraštį, kur jis aprašė vieną diskusiją su įvairių šalių jaunimu ir sukėlė debatus tarp komentatorių apie socializmą ir kapitalizmą. Jau seniai norėjau savo tinklaraštyje skirti dėmesio šioms dviem sąvokoms. Leisiu sau pacituoti kelis socializmo apibrėžimus, kuriuos pasiūlė keli B.Burgio tinklaraščio skaitytojai (kalba netaisyta):

Vladas: „socializme resursai atimami iš visų ir visi tampa paramos gavėjais. Visi laukia kol gaus butą, paskyrą automobiliui, kelialapį, taloną baldams ar televizoriui“ ir „nori ne dirbti, bet „dalintis po lygiai““, taip pat „Socializme laikoma kad „liaudis“ tingi, kvaila ir savanaudiška. Todėl niekada nedirbs nepriversta ar neuždraivinta propagandos, nesugebės pasirūpinti savo ir artimųjų senatve ir sveikata, niekad turintis daugiau, jei neatimsi jėga, savanoriškai nepasidalins su vargstančiu. Todėl visus tuos klausimus turi išspręsti partija ir vyriausybė“.
Kęstutis: „Vienas socializmo požymių yra griežti vertikalūs ryšiai ir jokių horizontalių. Iš čia ir slaptumas ir jokios tau pagal hierarchija nereikalingos informacijos, jokių horizontalių vandens raibulių“.
Pats B.Burgis: „1. Biurokratija. Sukurta tokia įmantri, tokia galinga ir didinga biurokratinė sistema, kad menkas žmogelis iškart supranta – jos neįveiks. 2. Atviras slaptumas. Viskas atvira, bet visos durys su kodiniais užraktais… Niekada neišsiaiškinsi, nuo ko priklauso toks ar kitoks sprendimas, kas yra iešmininkas, o kas – bosas, kaip juos perkalbėti, įtikinti, kodėl jie taip skirsto ir pan… 3. Pinigai išleidžiami taip, kad juos deginant būtų daugiau naudos (šilumos). Niekas už tai nebaudžiamas, tik retkarčiais vieni išlaidautojai pakeičiami kitais“.

Savaime suprantama, kokia nors socialistė Prancūzijoje nepasirašytų nė po vienu iš šių punktų. Net ir tarp Lietuvos gyventojų, kaip matome iš šio tinklaraščio įrašo, kyla nesutarimų dėl to, kad vienos kalba apie duoną, kitos apie kleboną. Susitarimas dėl apibrėžimų tikrai padėtų geriau susikalbėti. Antropologės paprastai skiria vadinamuosius etinį (išorinį) ir eminį (vidinį, priklausantį tiriamai grupei) apibrėžimus. Kitaip tariant, yra dalykų, kuriuos vienaip įvardija ir supranta socialiniai mokslai, kitaip – tų dalykų autorės, jei yra, ir dar kitaip – kasdien tuos dalykus aptarinėjančios eilinės žmogos. Vienas pavyzdys, su kuriuo susidūriau savo tyrimuose, – kultūros sąvoka. Antropologijoje kultūra yra praktiškai „ką žmonės dirba visą dieną“ – įvairūs iš socialinių santykių praktikos išmokti elgesio modeliai. Pavyzdžiui, gezų bendravimas – tam tikra kultūra, o apie Londono Sičio bankininkes galima kalbėti tokiomis pat sąvokomis kaip apie Amazonės gentį. O mano informantės kultūrą supranta kaip aukšto lygio meną ir gebėjimą jį įvertinti. Pastaroji kultūros sąvoka yra jos eminis apibrėžimas. Skaitykite toliau

Spalvinga miela marmalynė

Savaitės pabaiga buvo kaip reta pilna įvairių kultūrinių potyrių. Beje, dabar, kai rašau, kažkas man neatpažįstama kalba telefonu diskutuoja apie krepšinį, kiek supratau, sužinojo, kad bronzą laimėjo Lietuva. Penktadienis buvo suplanuotas tokiam neva susipažinimo tūsui. Buvo galima tikėtis, kad bus daug nusigėrusių ir pan., bet tokius dalykus laikau privalomais bent jau dėl to, kad galima stebėti viską iš antropologinės perspektyvos :}

Penktadienį buvo senų Budapešto reklamų peržiūra universitete. Ironiškai šypsojomės žiūrėdami, kaip rodoma, kur Budapešte įkomponuotos penkiakampės žvaigždės, kad motociklo instrukcijoje surašyti įspėjimai, kurios detalės gali greitai išklibti ir kaip kelyje turi elgtis tikras socialistas, tačiau teko pripažinti, kad ten rodomi drabužiai, batai ir ypač baldai nepadarytų gėdos ir šiomis dienomis. O tos reklamos buvo 6-7 dešimtmečių. Labai įsmigo į atmintį, kai reporteris kalbino vairuotoją. Jis pasakojo: mano gyvenimas pastaruoju metu labai pagerėjo, pagaliau turėjau galimybę nuspirkti savo Trabantą, įstojau į universitetą, darbe sekasi gerai… Išeidami kalbėjomės, kaip niekas, pradedant marketingo technologijomis ir baigiant žmonių svajonėmis, nepasikeitė per šitiek metų.

Kai iš paskaitų kitu keliu nei įprasta ėjome su nauja drauge ukrainiete, ausį užkabino įdomūs garsai. Pasiūliau pažiūrėti, kas vyksta parke, ir pamatėme, kad ten – afrikietiški šokiai. Tie šokiai buvo labai paprasti, bet uždegantys, atliekami trijų vaikinų su pižamas primenančiomis kelnėmis ir vienos merginos, kuriai grožio galėtų pavydėti garsiausi supermodeliai. Kelių spalvingai afrikietiškai apsirengusių žiūrovų paklausiau, ar jie žino, iš kur šokėjai. „Iš Afrikos,“ – nesismulkino šie. Na, tiek aš matau. „Iš įvairių šalių – Kamerūno, Nigerijos, Ganos…“ Na, dabar aiškiau. Kaip užburtos stebėjome uždegantį pasirodymą tol, kol įsiskaudo kojas nuo stovėjimo. Kai užmetėm akį į laikrodį, pamatėm, kad išstovėjom pusantros valandos. Akys sekiojo plastiškus kūnus, o visa kita fantazavo apie tamsą ir laužus kažkodėl. Dar buvo kioskelis su visokiais daikčiukais, nusipirkau stambią apyrankę iš kažkokių riešutų, kuri pakračius barška.

Šeštadienį bandom patenkam į aptvarą, kur už tvorelės suvaryti keli ėriukai, du arkliai ir ponis, juos galima čiupinėti. Kitoj pusėj vaikai šoka tautinius šokius. Gaunam po bilietuką į parlamentą, kuriame, sakė, daug aukso, bet mūsų neįleidžia, ekskursija, pasirodo, tik vaikams. O mes atlaukėme ir apturėjome trenktą pokalbį su vengrų vaikais, bandančiais su mumis kalbėti angliškai, kompensuojant dar nekokias kalbos žinias aukštais decibelais.

Šiandien mus išvežė turistiškai miesto pamatyti. Apžiūrėjom herojų aikštę ir buvom įlindę į tokį labirintą.

Paskui susitikau su dviem draugais ir ėjom į dar vieną filmų peržiūrą universitete. Vėliau patraukėm į mano jau pamėgtą bariuką griuvėsiuose. Pakeliui namo ėjom pro sinagogą ir sugalvojom užsukti. Apsimesdami durnais turistais, nuėjom tiesiai prie įėjimo, bet gidai tuo metu rinko prancūzakalbių, italakalbių ir ispanakalbių grupes. Kolega nusprendė būti sąžiningas ir kasoje paklausė, ar reikia pirkti bilietą. O pasirodo, reikia, ir dar už studentui nemenką sumą, ypač jei nori gauti gidą. Ai, sakom, mes kitą kartą užeisim. Apžiūrinėjam aplink, praeinam pro nedideles kapinaites, iš arti apžiūrim labai įspūdingą paminklą Holokausto aukoms, kolegos klausia, ar žinau, kodėl žmonės padeda po akmenį apsilankydami. Bet va, į atmintį labai įstrigo tai, kad kioskelis prie sinagogos, iš kurio groja „tumbalalaika“, greta receptų knygelių, atviručių ir megztų kipų pardavinėja poros sprindžių ūgio barzdotų skrybėlėtų neva žydų figūrėles, valdomas virvelėmis. Kas jas perka? Ar čia tiesiog tokia saviironijos forma?

Ką čia dar… Kaip galėdami sukamės iš padėties, nes negalime gaminti savo maisto – nėra plytų. Yra tik mikrobangės ir šaldytuvai. Iš visų aplink rankiojamės receptus. Užtat guliašas iš skardinės, sumaišytas su moldaviška koše, – geras daiktas.