Pyktis, aistros ir rašymas

Labai rekomenduoju šią Naros tinklalaidę apie pyktį. Joje Berta Tilmantaitė su Andriumi Jančiausku aptaria tokias temas kaip pykčio reikšmė, elgesio valdymas, dirbtinai neslopinant natūralaus pykčio, ir visuomenės normų, susijusių su lytimi, įtaka pykčio raiškai.

Neseniai pradėjau naują studijų programą ir gavome skaityti universiteto darbuotojos tinklaraštį, kuriame ji kritikuoja vieną knygą dėl įvairių rasinių klišių naudojimo. Vienas iš mano bendramokslių pakomentavo, kad su argumentu kaip ir sutinka, bet tekstas parašytas suveltai, o pyktis ir akademinis rašymas tarpusavyje nedera. Tai priminė man šiek tiek apleistą temą – ką mes atpažįstame kaip pyktį, ypač kai pasisako moteris?

Kai turėjau savo skiltį, kartais sulaukdavau komentarų, kad skambu piktai ar esu pikta asmenybė. To paties sulaukdavo mano draugės ir kolegės, pvz., šauni žurnalistė ir aštriaplunksnė skiltininkė Sandra Vilimaitė. Sandra savo FB paskyroje yra rašiusi apie tai, kaip absurdiška manyti, jog ji niršta ir taškosi rašydama. Priešingai, ji itin šaltai ir racionaliai apgalvoja, kur sudėlioti akcentus savo aštriose skiltyse.

Aš turbūt net ir norėdama neišlaikyčiau pykčio tiek laiko, kiek jo reikia parašyti tekstui. Galiu pykti intensyviai, bet trumpai, ir dažniausiai tai susiję su transportu, logistika, nekokybiškai teikiamomis paslaugomis. Tačiau jei tenka skųstis ar veltis į konfrontaciją tokiose situacijose, dažniausiai šypsausi ir kalbu dirbtinai maloniu balsu, kad mano skundas skambėtų pagrįsčiau, todėl greičiausiai tikrų emocijų išraiškų jų liudininkės neatpažįsta kaip tokių. Priešingai, šaltai apgalvoti pasisakymai viešojoje erdvėje, kurie dažnai man būna arba intelektualinė mankšta, arba konfrontacija, siekiant apginti savo įsitikinimus ar tai, ką tuo metu suprantu kaip teisingumą, suvokiami kaip pikti. Vienas pavyzdys buvo internetinė diskusija dėl leidimo dirbti iš namų buvusioje darbovietėje, ir, kadangi dalyvavo sprendimus priimanti vadovė, parašiau, kad tikiuosi jos lyderystės keičiant darbuotojus į pavojų stumiančią situaciją. „Bet ir įniršusi buvai,“ – pakomentavo vienas tos diskusijos dalyvis, kai susitikome gyvai. Aš įniršusi? Tik todėl, kad neįvyniojau pasisakymo į „labai atsiprašau, kad aš čia taip, gal ir nereikėtų, aš tik truputėlį norėjau paprašyti, jeigu nesunku, bet suprantu, jeigu neišeina, gal galėtumėte leisti mums dirbti iš namų?“

Klausydamasi Bertos ir Andriaus pokalbio, pagalvojau, kad norėčiau patirti daugiau tikro, ugningo pykčio (šiek tiek apie tai rašiau čia) vietoje kandumo, irzlumo ir sarkazmo. Tol, kol mūsų kritinis mąstymas ir nevyniojantis į vatą savo teisingumo pajautos gynimas skaitomas kaip pyktis, tikro pykčio slopinti turbūt netgi neapsimoka. Sveikiau būtų duoti sau erdvės sau skaniai papykti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.