Žymų Archyvai: žiniasklaida

Eurobloge – apie žurnalisčių stilių

Euroblogo savaitės tema „Stilius ir mada“ leido panagrinėti seniai man rupėjusį klausimą – kaip žurnalistės [link2post id="1278"]kodėl rašau moteriškąja gimine?[/link2post] pasirenka, kaip rengtis darbe. Straipsnis čia, o tinklaraštyje – šiek tiek papildomų apmąstymų. Skaitykite toliau

Nauja pradžia – The Lithuania Tribune

Užbaigus mokslinius projektus ir pasitreniravus žurnalistinėje stažuotėje Vokietijos žurnale Der Spiegel, metas imtis to, kas mieliausia, – rašyti dar daugiau ir dar geresnių straipsnių. Pradedu bendradarbiauti su Delfi angliška versija – The Lithuania Tribune. Nuorodas į savo straipsnius dėsiu čia, kad būtų viskas vienoje vietoje.

2015 gruodis

Verslo žinių pilnatis ir „neduodančios“ personažės

Solidumu garsėjančiose Verslo žiniose pasirodė iš pažiūros tik pilnatimi paaiškinamas tekstas „Jei moteris neduoda, vadinasi, duoda kam nors kitam“, pasirašytas Sigitos Šimkutės vardu. Jis prieinamas tik prenumeratorėms, bet iš nuorodos galite susidaryti vaizdą, kokios blevyzgos jame sudėtos (vėliau nepasidaro geriau). Kadangi tekstas yra kratinys su mažai loginių sąsajų, nėra prasmės į jį žiūrėti kaip į vientisą kūrinį ir turbūt prasmingiausia būtų šį tekstą analizuoti, lyginant su „Verslo žinių“ vertybėmis.

VŽ: Būti skaidriausia žiniasklaida, [kurios informacija didina] pasitikėjimą savo jėgomis, stiprina konkurencingumą.

SŠ: „Kam tu dažaisi? Ir taip gerai atrodai“, „Kur jau su tokia suknia eisi? Na na…“ ir panašūs komentarai atskleidžia vyriškio nerimą ir nepasitenkinimą. Jei moteris vyrui kurį laiką nedavė, tas staipymasis prieš veidrodį atrodo dar įtartinesnis. Skaitykite toliau

Aktualijos: masinė migracija, etninės mažumos

Pradėkime nuo lengvesnių naujienų. Aktualumo nepraranda rusakalbės diasporos klausimai. Štai čia parodytas Rusijos piliečių pasiskirstymas Europoje.

Estijoje skubiai kuriami žiniasklaidos kanalai rusų kalba.

Nors Europos kraštutinė dešinė paskutiniu metu susitelkė ties pabėgėlių persekiojimu ir galbūt leidžia romėms lengviau atsikvėpti, Kanadoje romės iš Vengrijos vis dar turi gerus šansus gauti politinį prieglobstį dėl persekiojimo.

Skaitykite toliau

Socialiai atsakinga šeimos televizija pagal TV3: patyčios iš gimdžiusių moterų

TV3 televizija kupina prieštaravimų. Dar prieš porą metų televizijos jubiliejaus proga jos vadovė suokė:

[E]same socialiai atsakinga šeimos pramogų televizija. Siekiame pirmieji atnešti į Lietuvą pasaulines tendencijas, kurti kokybiškas lietuviškas programas, skatinti pilietiškumą ir ugdyti šeimos vertybes.

Štai kaip socialinę atsakomybę, kokybę ir šeimos vertybes supranta jos komanda.

Skaitykite toliau

Žodžio laisvė: kas į Delfi straipsnį nesutilpo

Neseniai „Delfi“ išleido mano tekstą apie patyčias ir žodžio laisvę. Jame mėginu išsiaiškinti sąvokas ir apžvelgti tendencijas. Pagrindinės mintys yra tokios: pirma, autoriai-šaipūnai linkę save laikyti politinės satyros šviesuliais, nors iš tiesų, kritikuodami veikėjas, kurioms pasitaikė gimti moterimis, griebiasi atsibodusių klišių; antra, jiems, kaip ir kraštutinės dešinės laisvės šaukliams, žodžio laisvė rūpi tik tada, kai patys sulaukia kritikos.

Sulaukiau daug teigiamų komentarų apie šį tekstą. Patiko bičiulio L. pastebėjimas, jog reta, kad šiose diskusijose kas nors keltų principų, o ne jausmų klausimą. Palikus ramybėje lietuviškas aktualijas, čia galima atidžiau apžvelgti spaudos laisvės padėtį pasaulyje. Skaitykite toliau

Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai 2014

Praėjusią savaitę turėjau galimybę dalyvauti šiuose labai svarbiuose Lietuvai apdovanojimuose. Kas juos laimės, buvo daugmaž nuspėjama, bet aplinka nebuvo konkurencinė, renginys tapo proga pasveikinti vienoms kitas ir pasidžiaugti, kad dirbančių su lygybės temomis ratas plečiasi.

Apie visas nominantes (kodėl moteriškoji giminė?) galima paskaityti čia. Lyčių lygybės apdovanojimą, kaip ir buvo galima tikėtis, gavo ekspertė, politikė Margarita Jankauskaitė. Liudmilos Mecajevos iniciatyva man nebuvo žinoma, taigi džiaugiuosi sužinojusi apie dar vieną puikų projektą. Už etno dialogą gal kiek netikėtai buvo pagerbta grupė Biplan – šiek tiek nustebau dėl pačių nominacijų, bet smagu, kad ir mokslininkas dr. Karolis Žibas yra tarp jų.

Ypač pradžiugino portalo Manoteises.lt įvertinimas. Tai tikrai kokybiškai nauja platforma rašyti apie žmogos teisių klausimus. Kitos žiniasklaidos priemonės galėtų dažniau naudoti ir, portalui leidus, perpublikuoti šią medžiagą. Metų žurnaliste paskelbta Sandra Vilimaitė, išgarsėjusi kandokais, bet į socialinių problemų šerdį žiebiančiais komentarais (man turbūt įdomiausias buvo jos straipsnis apie elgetas).

Renginyje viskas buvo šaunu, išskyrus vedėją. Beata Tiškevič-Hasanova pasirinkta tikriausiai dėl to, kad yra viešai pasisakiusi už lygias galimybes. Pradžioje pasigirdo jos balsas, besiskundžiantis, kad užsitrenkė užkulisiuose ir neranda rakto. Tada ji pasakė, kad savo gyvenime matė daug uždarytų durų, kaip ir nominantės. Po to bylojo, kad galbūt vietoj jos tyrėtų būti asmuo su daugiau diplomų ir pasiekimų, bet yra ji. Tada užsiminė, kad publika savo plojimais ir gerumu galėtų ją išgelbėti, publika taip ir padarė, tada ji pagrasino, kad tuoj visus apkabins. Per vakarą ji ne kartą pasakė, kad kažko nesuprato, kažkas nepavyko ar buvo neadekvatu. Kai Austrijos ambasadorius sakė gražią ir jautrią kalbą, pirmo sakinio ji teigė nemokanti išversti. Po antro sakinio ji pasigyrė šį mokanti išversti ir išvertė pusę. Pažadėjo iki kitų metų patobulinti anglų kalbą. Kitaip tariant, per diplomato kalbą pabrėžtinai atkreipinėjo dėmesį į savo žiopląją personažę. Garsiai aiktelėjo į mikrofoną, kai jai, atlikėjai jau ruošiantis koncertuoti, išslydo lapas. Žodžiu, komerciniuose projektuose sukurtą naivią, žioplą personažę ji čia papildė su tiesioginiu darbu susijusios nekompetencijos ir diletantizmo pavyzdžiais kiekviename žingsnyje.

Kai kandžiai atsiliepiau apie šio personažo pasirinkimą savo asmeninėje FB paskyroje, sulaukiau daug B.Tiškevič-Hasanovą palaikančių komentarų. Esą žmogos gali būti visokios, taigi ir tokios. Esu už tai, kad kartais būtina toleruoti „netobulumą“, palaikyti žmogas tobulėjimo kelyje, bet ši aktorė pasirinko anaiptol ne tobulėjimo kelią – jos personažė vis žioplesnė ir žioplesnė. Daug kas sako, kad giliai širdyje B.Tiškevič-Hasanova yra protinga ir tik vaidina. Taigi labai keista, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba savo biudžeto pinigais balsuoja už popkultūroje paplitusią strategiją moterims „nusikvailinti“ (dumbing down), kad gautų populiarumo dividendų. Žinoma, ši popkultūros darbuotoja gali kurti kokią tik nori personažę ar pasirinkti tokią strategiją dėl pinigų ir populiarumo, bet nesuprantu, kodėl viešojo sektoriaus institucija turėtų tokią personažę samdyti,  ypač kai teikia apdovanojimą „už nestereotipinio požiūrio į moteris ir vyrus sklaidą ir įtvirtinimą visuomenėje“.

O juk nusikvailinimo strategija daugumoje kultūrų neproporcingai veikia būtent moteris. Nors atrodo, kad vyrai klounai irgi panašiai daro („Chi chi apsižioplinau… chi chi ir vėl! Oi, kepurė nuskrido! Tai dabar apsikabinkime“), skirtumas tas, kad jų apranga ir povyza visada signalizuoja, kad jie atskiri nuo personažo, kad vaidinimas vyksta ne ‘normaliame’ socialiniame kontekste, klouno kūnas pabrėžtinai pasislėpęs už dirbtinumo įspūdį sudariusios aprangos (perukas, nosis, o B.Tiškevič-Hasanova tai pateikia kaip apsinuoginimą ir tai yra oficiali jos viešosios personos propaguojama ideologija). Savo ruožtu dažnai apsižioplinantis Nežiniukas iš mūsų vaikystės knygelių ir filmukų į situacijas, kuriose jis „susivarto“, patenka iš smalsumo, noro kažką išbandyti. Be to, savęs pateikimu Nežiniukas neužkerta kelio galimybei, kad vieną kartą viską padarys puikiai, o B.Tiškevič-Hasanovos personažė iš anksto užsiprogramuoja, kad nepadarys.

Mano nuomone, viešasis sektorius turėtų neinvestuoti į komercines iniciatyvas, kurios palaiko ir skatina lyčių stereotipus.

Įdomi tendencija – lygybės apdovanojimai jau laikomi glamūriniu renginiu, kaip kokie Oskarai. Bus labai įdomu, ką nominuos už šiuos metus.

Paskelbti 2015 m. Pulitzeriai

Štai ir paskelbtas šių metų amerikiečių žurnalistikos apdovanojimų prizininkių sąrašas. Kaip matyti, laimėjusios komandos ir žmogos rengė reportažus apie Ebolą, ISIS, JAV politines aktualijas. Kaip rašo Columbia Journalism Review, kol sulaukė savo prizo, net dvi laimėtojos (kodėl moteriškoji giminė?) jau paliko darbus žiniasklaidoje: Natalie Caula Hauff, dirbusi komandoje, dėl kurios Pietų Karolinos valstijoje išsijudino moterų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje priemonės, paliko darbą, nes norėjo vaikų. Rob′as Kuznia, kuris su komanda tyrė korupciją, išėjo dirbti į viešuosius ryšius, nes dirbdamas žurnalistu negalėjo susimokėti nuomos.

Ką šie pavyzdžiai sako toms, kas svarsto, ar rinktis karjerą žurnalistikoje? Tikriausiai nieko daugiau, nei visi kiti pavyzdžiai. Pažįstu daug puikių žurnalisčių, kurios paliko darbus dėl to, kad negalėjo išsilaikyti arba žinojo, kad, palikus pakenčiamą darbovietę, kitos panašios neatsiras. Ir vis dėlto kasmet šimtai veržiasi į šią profesiją, nes jaučiasi reikalingos, nes jaučia, kad tai svarbu, nes gali naudoti geriausius savo talentus.

Tailando istorijos

2015 m. kovą dalyvavau organizacijos Minority Rights Group mokymuose Tailande apie etninių mažumų padėtį ten. Kaip jau rašiau, per mokymus teko apsilankyti nacionaliniame parke, kuriame iškyla etninių mažumų apsaugos problemų. Kita programos dalis buvo nepriklausomas žurnalistinis tyrimas. Ką mes ten matėme?

  • Kalbėjome su žurnaliste, persekiojama dėl to, kad padėjo užsienio žiniasklaidai tyrinėti rohingya mažumos padėtį (žr. antrąjį straipsnį), dar pora žurnalistų, po to savarankiškai padariau interviu su žiniasklaidos profesinėmis asociacijomis;
  • Susitikome su dingusio aktyvisto sutuoktine, tęsiančia jo palikimą. Kalbėjomės su mažumų bendruomenių lyderėmis;
  • Po to savarankiškai keliavau į Čiangmajų, kur kalbinau vietines verslininkes, vienaip ar kitaip susijusias su etninėmis mažumomis, taip pat aplankiau priemiesčių lūšnynus. Kolegė, su kuria kartu ten keliavome, parašė štai ką;
  • Telefonu pakalbinau porą etiško turizmo paslaugas siūlančių įmonių, apžvelgiau jų tinklalapius.

geles-budaGrįžusi po truputį išleidžiu į pasaulį straipsnius iš Tailando:

Pirmasis – apie šaunias verslininkes, kurios, panaudodamos savo kūrybiškumą, susikuria darbo vietą sau ir aplinkiniams (Euroblogas).

Antrasis – apie blogėjančią žurnalistų padėtį tebesant populistinei valdžiai ir valdžią perėmus armijai (Equal Times, anglų k., išversta į prancūzų ir ispanų k.).

Trečiasis – apie tai, kaip jaunuoliai renkasi vienuolio ar dvasininko kelią, siekdami mokslo (Kauno žinios). Šis straipsnis dalyvavo projekto Media4Development konkurse (socialiniuose tinkluose – žyma #M4Dproject) ir buvo perspausdintas Lietuvos žiniose.

Ketvirtasis – apie amatininkes ir jų darbo sąlygas (Equal Times, anglų k., išversta į prancūzų ir ispanų k.)

Penktasis – ko vengti ir kuo pasitikėti norint tausoti aplinką ir bendruomenes turistų pamėgtame Tailande (Intelligent Life Nr. 35):

Kai kurie keliautojai mano, kad vienintelė autentiška ir etiška patirtis – atsisakyti tarpininkų ir patiems nuvykti į kaimus. Tačiau kuo mažiau prie turistų pripratę ir svetingesni vietiniai, tuo didesnį jiems stresą gali kelti nesugebėjimas suteikti atvykėliams, jų požiūriu, tinkamų sąlygų. Nežinodami vietinių papročių, turistai kai kada įeina į kaimą per ne tuos vartus, o duodami gyventojams dovanų, pakerta kaimo vadovų autoritetą ir galią skirstyti gėrybes.

Šeštasis – apie turistinius ir neturistinius pastebėjimus Čiangmajuje (Verslo pietūs Nr. 1, p. 12). Vienas iš pasakojimų:

Mano gyvenimas labai skiriasi nuo ankstesnių kartų. Dabar kaimuose augantys vaikai bent jau gali įgyti išsilavinimą ir, be gimtosios, kalba bent dviem kalbomis (tajų, kinų ir/ arba anglų),“ – pasakoja Lee [Ayu Chuepa], įtikėjęs, kad būti iš etninės mažumos – papildoma galimybė, o ne trūkumas. „Mokykloje nesakydavau, kad mano tautybė – akha. Bet dabar pripratau ir netgi taip pavadinau savo prekinį ženklą. Į Italiją [mugę Turine – D.R.] vykau su tautiniu kostiumu. Išskirtinumas yra išskirtinumas,“ – sako savo TED tinklo kalba išgarsėjęs ir daug pasaulio apkeliavęs verslininkas.

Taip, tarptautiniu mastu garsus verslininkas tikrai skyrė nemažai laiko, ir gabalėlis jo įdomaus pasakojimo dabar yra žurnale Verslo pietūs. Pakelį Akha Ama kavos pupelių, įsigytą vėliau iš hipsterinės parduotuvės, smagiai suvartojau Kaune.

Taip pat – pasakojimas apie kelionę LRT laidoje „Ryto garsai“ (nuo 95:30), LRT laidoje „Labas rytas“, LRT žiniose apie karaliaus mirtį spalio 14 d., keli pasvarstymai apie kelionę tinklaraštyje ir Suomijoje įsikūrusiam keliakalbiui portalui apie Kiniją ir Rytų Aziją „GB Times“

Kaip BBC tingų straipsnį apie Lietuvą kurpė

Net kelios draugės socialiniuose tinkluose pasidalijo nuorodą į šį BBC straipsnį apie švietimą Lietuvoje. Autorius Nic′as Mitchell′as bandė gilintis, kokie iššūkiai kyla švietimo sistemai. Perskaičiusi pagalvojau, kad jei aš, tarptautiniuose vandenyse neprasimušusi Rytų europietė, parašyčiau tokį straipsnį, niekas jo nespausdintų. Betgi čia BBC, tai galima. Keli mano pastebėjimai apie šį tekstą galbūt padės toms (kodėl mot.g,?), kas akademiškai ar kitaip domisi žiniasklaida. Skaitykite toliau