Aktualijos: masinė migracija, etninės mažumos

Pradėkime nuo lengvesnių naujienų. Aktualumo nepraranda rusakalbės diasporos klausimai. Štai čia parodytas Rusijos piliečių pasiskirstymas Europoje.

Estijoje skubiai kuriami žiniasklaidos kanalai rusų kalba.

Nors Europos kraštutinė dešinė paskutiniu metu susitelkė ties pabėgėlių persekiojimu ir galbūt leidžia romėms lengviau atsikvėpti, Kanadoje romės iš Vengrijos vis dar turi gerus šansus gauti politinį prieglobstį dėl persekiojimo.

Tuo tarpu pati Vengrija mano, kad į Europą desperatiškai skubančios romės iš Albanijos ir Kosovo ten visiškai saugios ir turėtų būti tuoj pat išsiųstos. Vokietiją vienas po kito krečia kraštutinės dešinės vandalų išpuoliai prieš veikiančias ir statomas pabėgėlių prieglaudas. „Der Spiegel“ šią savaitę išėjo su niūriu viršeliu ir užrašu „tamsioji Vokietija“. Heidenau miestelyje apribota susirinkimų laisvė, nes policija esą nebesusitvarko su neonacių grupuotėmis. Žiniasklaida ir gyventojos kritikuoja valdžią, kad kol kas šiuo klausimu tipena ant pirštų galų.

Bild-virselisVokiečių bulvarinis laikraštis „Bild“, kuris anksčiau nepraleisdavo progos „užstumti“ ant užsieniečių, romių ir kitų etninių mažumų, stebuklingai praregėjo? Viršelyje šiek tiek patraukė krūtis ir antraštes apie kriminalus, kad tilptų milžiniška antraštė „Padėkime pabėgėliams“. Vienas puslapis skirtas atsakyti, ką turėtų daryti politikos elitas. Kitas puslapis – ką gali padaryti eilinės gyventojos.

Šią savaitę „Bild“ taip pat suporavo Rytų Vokietijos savo laiku ir šių dienų Sirijos pabėgėlių nuotraukas.

Vokietija visoms pabėgėlėms iš Sirijos ketina suteikti prieglobstį.

Iki šiol dauguma pabėgėlių iš Sirijos apsistojo Turkijoje, Libane ir Jordanijoje.

Kelionė tarp šių kaimyninių šalių ir išsvajotosios Vokietijos – ilga ir kankinanti.

Bendrauju su maždaug prieš mėnesį atvykusiu pabėgėliu iš Sirijos, padedu jam pažinti Hamburgą. Jo patirtis patvirtina tai, ką teko skaityti. Serbijoje gyventojos sutinka nelaimės ištiktas pabėgėles draugiškai:

Visoje Europoje dygsta iniciatyvos pagelbėti daiktais, darbais ar pinigais. Savanoriaudama čia, džiaugiuosi galėdama prisidėti prie to, kad pabėgėlės iš karo zonų jaustųsi čia ne mažiau jaukiai nei aš.

Tuo tarpu kitame man rūpinčiame regione pabėgėlių klausimai niekur nedingsta dėl to, kad jie paaštrėjo čia, Europoje. Izraelyje teismo sprendimu į laisvę išeis daugiau kaip tūkstantis pabėgėlių iš Afrikos. Jos buvo sulaikytos be teismo už tai, kad sausuma pateko į Izraelį pasiprašyti prieglobsčio. Be teismo įkalintoms pabėgėlėms bus draudžiama gyventi Tel Avive, kur veikia joms paslaugas teikiančios NVO. Gyvendama Izraelyje, vienoje iš jų savanoriavau. Bendravau su tokiu Simonu iš Pietų Sudano, kuris visą gyvenimą svajojo siekti mokslo, dėl to bandė integruotis, ėjo į musulmonišką mokyklą. Bet konfliktas Sudane jo pastangų nebepaisė ir, kaip pats prisipažino, po mokyklos praleidęs dešimtmetį Egipto pabėgėlių stovykloje vaikinas atbuko, prarado įgūdžius atlikti akademines užduotis. Jis toliau svajojo išlaikyti anglų kalbos egzaminus ir stoti studijuoti, buvo aktyvus bažnyčioje. Netrukos po to, kai išvykau iš Izraelio, kraštutinė dešinė pateikė įstatymo projektą, pagal kurį būtų galima teisti ir persekioti NVO, padedančias pabėgėlėms. Kairiosioms partijoms veiksmingai pasipriešinus, įstatymu ši kraupi idėja netapo. Tačiau Pietų Tel Avive kraštutinė dešinė siaubė afrikiečių verslus, tyčiojosi iš prieglobsčio prašytojų.

Praėjus dvejiems metams po mano išvykimo, Izraelio vadovybė surentė sieną, kad iš Egipto kirsti sieną būtų beveik neįmanoma. Buvo išleistas įstatymas, leidžiantis daugiau kaip pusantrų metų be teismo įkalinti žmogas, kurios bando pasiprašyti prieglobsčio. Kad atrodytų humaniškiau, kelis kartus per dieną joms galima išeiti… į dykumą. Be to, kaip praneša žiniasklaida, Izraelio vyriausybė susitarė su kolegomis Ugandoje, kad ši šalis mainais už ginkluotę perims pabėgėles. Uganda nesibodi, kaip teigiama, siųsti pabėgėlių į kilmės šalis, kur joms gresia pavojus. Izraelio mokamą pašalpą, kad paliktų šalį, greitai suryja įvairios lupikautojos.

Nežinau, kas nutiko Simonui. Po to, kai buvo įkurta Pietų Sudano valstybė, Pietų sudanietės prarado palyginti palankų statusą, kurį anksčiau turėjo. Ar iki tol spėjo išsipildyti jo svajonė studijuoti? Ar jis toliau dirba statybose ir panašiuose darbuose Pietų Tel Avive? O gal jį irgi sulaikė ir išsiuntė į nežinia kur? Gal iš ten jis bandė dar kartą – į Europą? Juk kelias į Izraelį žeme būtent tuo ir būdavo patrauklesnis, kad buvo galima išvengti žiaurių Libijos pasieniečių ir pavojingos kelionės valtimi Viduržemio jūra. Dabar chaosas Libijoje leidžia nebijoti pasieniečių, o pabėgėlių gabenimu užsiimančios grupuotės ištobulino šokinėjimą per Graikijos salas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.