Žymų Archyvai: brandusis kapitalizmas

Reklama – naudinga ar nervinanti?

Anaiptol nesu vienintelė sociologė, mėgstanti rašyti reklamos tema. Tai gana paprasta – žiūri įdomius ir keistus dalykus, kurie patys primena skaitytas teorijas, aptinki tendencijas ir rašai analizes. Kartais išeina sudėlioti akcentus taip, kad nuvilnytų bangos, – teiginys iš vieno mano teksto kurį laiką kabėjo kaip Delfi dienos citata. Nors jis žiebė rėmėjams, Atgimime sulaukiau tik padrąsinimo, o po kurio laiko, atlikusi išsamesnę analizę, parengiau ir akademinį pranešimą apie reklamos ideologijas. Po to niekas nepagerėjo. Bet aš ir toliau analizavau ir kritikavau reklamas.

Kita vertus, artima draugė, kurios nuomonė man labai svarbi, svajoja dirbti reklamos srityje. Kai kartą kalbėjomės apie tai, ji minėjo kūrybiškus reklamų sprendimus, kuriuos prisimena dar iš vaikystės. Bendri prisiminimai privertė susimąstyti apie atvejus, kai reklamos sukūrė žodyną tam tikriems reiškiniams, tiksliai pagavo ir išreiškė kažkur sklandančias nuojautas. Ežio Kęsts ir Vyts reklamos itin tiksliai pagavo tam tikrą socialinį portretą, kurį netruko suformuluoti kaip naujojo emigranto. Dar ilgai vidurinioji klasė šniokštė „visks narmalei“, nors anksčiau buvo įpratusi stigmatizuoti tokią tarmišką kalbą. Omnitel reklama su pantera („turite patikimą draugą“) buvo estetiškas ir išbaigtas multimedijos kūrinys, kurį norėtųsi žiūrėti nepriklausomai nuo to, domina produktas ar ne. Bet kodėl, jeigu galima taip, reklama didžiąja dalimi lieka erzinančiu fonu?

Skaitykite toliau

Staiga pritrūko kairės

„Viskas čia veikia taip: jeigu tau svarbu, tai sutiksi mokėti arba ieškoti alternatyvų, prašyti pagalbos, kad viską paspartintum. O jei nelabai svarbu… tada lauksi.“

Mano ir U. Couchsurfing′o apnakvyndintojas Atėnuose apie viešąjį transportą ir biurokratiją.

Ai ai, kaip visoms (kodėl mot. g.?) pritrūko kairės po pirmojo rinkimų turo… Pirmiausia K.Girniui, dabar ir J.Ohmanui. [Atnaujinimas spalio 20: Neseniai apie tai savaitės klausimą iškėlė ir žurnalas „Savaitė“. Atnaujinimas 2017 m. kovo 29: dabar dar ir toks blogas simptomatiškai eksternalizuoja. Atnaujinimas balandžio 4 d.: dr. Mažvydas Jastramskis teigia, kad LSDP gali išlikti tik kaip kairioji partija, jam irgi labai trūksta kairės ir kreipiasi į „mielus kairės rėmėjus“, nežinia, ką turėdamas galvoje]. Teiginius, kad reikia tikros kairės, šiek tiek analizavau čia. Tačiau daug naujų minčių sukėlė Demos instituto renginys, kuriame trys mokslų daktarai diskutuos apie rinkimų rezultatus. Skaitykite toliau

Odė neįdomioms ir nepraktiškoms paskaitoms

Šį įrašą įkvėpė pokalbis su Ugne apie studenčių reikalavimus, kad mokslas būtų praktiškas, ir jos tinklaraščio įrašas apie humanitarinio išsilavinimo naudą. Su universitetais daug kas yra blogai. Blogai, kad juose darbai žaisliniai, o po pagrindinio darbo susikaupti ir kokybiškai dėstyti/ tyrinėti dažniausiai per sunku. Blogai, kad į juos įstoti gerokai lengviau nei patekti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Blogai, kad darbo vietos išdalijamos savuose tinkluose, nesudarant galimybės žmogoms iš išorės dalyvauti konkurse. Blogai, kad studentės tapo klientėmis ir dėstyti darosi nebepakenčiama. Jau rašiau, kas dar trukdo pasiekti, kad būtų gerai. Bet tikrai nesutiksiu, kad praktinio ugdymo stoka yra ta pagrindinė blogybė, kurią reikėtų spręsti.

Skaitykite toliau

Kur veda švaros paieškos visur?

Antropologijos mokslui bus daug įdomaus darbo su vienu ryškiu pastarųjų metų reiškiniu – turtingų ir besivejančių visuomenių viduriniosios klasės vis daugiau dalykų grindžia ir aiškina ritualine švara. Vis dažniau simboliškai švarūs turi būti ir kūnai, ir namai, ir tinklalapiai, ir netgi diskusijos.

Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus po įtakingų antropologinių Mary Douglas veikalų apie simbolinę švarą. Jos įkvėptos (kodėl mot. g. mano tinklaraštyje?), iš paprastų pavyzdžių suprantame, kad simbolinė švara priklauso ne nuo mikroorganizmų ar teršalų kiekio, o nuo objekto vietos sistemoje. Gango upė, kurioje plaukioja nuotėkos ir lavonai, tikinčiosioms yra rituališkai švari. Savo plaukus, kol jie ant galvos, laikome švariais, o kai nukrinta ant kilimo – gryniausia nešvara. Ritualinės halal ir kašruto normos gerokai pergyveno tas aplinkybes, kuriose jos išties galėjo būti siejamos su infekcijomis ir kitais pavojais. Kad kultūrinės nuostatos apie švarą ir nešvarą veikia tai, kaip juslėmis patiriamas pasaulis, patyriau ir keliaudama Italijoje (įrašas anglų k.). Tačiau M.Douglas teoriją reikėtų prisiminti ir analizuojant politines diskusijas, ypač jei jose dalyvauja liberalių pažiūrų žmogos.

Skaitykite toliau

Kaip aš reformuočiau švietimo sistemą

Daug svarbesnė tema dabar yra protestas dėl Darbo kodekso ir socialinės politikos, pavadinimu „Arsi ar pasikarsi?“, bet kol kas nespėju visko sekti, o tuo tarpu viešumoje vėl diskutuojama mano mėgstama tema – apie švietimo reformą (ankstesni mano tekstai švietimo tema čia). Anksčiau jau rašiau, kaip reformuočiau privalomąjį ugdymą, o dabar laikas pamąstyti apie aukštąjį mokslą, ypač dabar, kai esu saugiai atsitraukusi iš akademinio gyvenimo.

Šį įrašą įkvėpė pažįstamos naujos absolventės įrašas FB – universiteto baigimą ji pavadino laisve. Vėliau truputį padiskutavome ir supratau, kad ji mano, jog darbe žmoga (kodėl tokia kalba?) yra laisvesnė nei universitete. Supratau, kad jai ir jos bendraamžėms laisvės apibrėžimas turbūt būtų „jokios pareigos dalyvauti neatlygintinoje struktūruotoje veikloje“. Jų įsitikinimu, žmoga yra laisvesnė, kai maino dalyvavimą tam tikroje produktyvioje veikloje ar ritualuose į pinigus, nei tada, kai atlieka struktūruotus veiksmus (tokius kaip kėlimasis ir kažkur buvimas nustatytu metu, sėdėjimas ramiai, darbų įvykdymas laiku) iš pareigos, būdama bendruomenės, į kurią įstojo, narė, arba dėl sankcijų baimės tos bendruomenės viduje. Paklausiau jos, kodėl studijavo, jei buvo taip blogai, ir ji atsakė, kad stodama nelabai suprato, kas jai būtų geriau. Noriu pridėti, kad ji buvo labai šauni ir įdomių idėjų pilna studentė, tai ko tikėtis iš tingesnių?

Tuo pačiu metu internetus apskriejo žinia, kad 84 proc. stojančiųjų į aukštąsias mokyklas kur nors įstoja. Tai labai didelis skaičius, kuris rodo, kad aukštosios mokyklos nebeturi prabangos rinktis, nes yra priklausomos nuo krepšelių. Kai dar dėsčiau (tai buvo mažiausiai prasmingas mano kada nors gyvenime turėtas darbas), sykį diskutavome apie studentes  su pažįstamu, dirbančiu vidutiniškame Anglijos universitete. „Maniau, kad iš tavo šalies visos šiukšlės suvažiuoja pas mus, bet, pasirodo, ir tau dar lieka,“ – tiesmukai rėžė jis. Aš žmogų šiukšlėmis nevadinčiau, bet patyriau kultūrinį šoką, kai už Lietuvos nepriklausomybę jaunesnė studentė išsišiepusi bandė išzirzti „kaip nors pritempti“ trūkstamą pažymį, kai semestras po semestro vos vos besivelkančios studentės gavo tokį patį išsilavinimą kaip motyvuotos, kaip savo tuščiais žvilgsniais ir pasyvia agresija studentės išėdė ne vieną motyvuotą dėstytoją. Dažniausiai šios žmogos nėra nei kvailos, nei piktybiškos, – tiesiog ne savo vietoje.

Skaitykite toliau

Švietimo sistema ir neoliberalūs sprendimai

Kadaise prie Naujosios kairės jungęsis Dominykas, užkandinės „Keulė rūkė“ bendrasavininkis, dabar skelbia neoliberalias idėjas. Dėl švietimo būtų įdomu šiek tiek išsamiau padiskutuoti, ir šiuo atveju ne apie švietimą kaip teisę ir pan.

Mano tezė – kad postsovietinė švietimo sistema bene geriausiai parengia vadinamajai gig economy ir žinių ekonomikai – tikrai geriau nei labiau analitinės ar pasakotojiškos žinių perdavimo kultūros. Gal net drįsčiau teigti, kad lietuvių pasiekimai globaliame versle yra dėl to, o ne nepaisant to. Pripažinkim – mokykla yra socialinių klasių paskirstymo ir viduriniosios klasės pradinio rengimo įrankis. Ji suteikia įpročius ir žinias, kuriais turi vadovautis viduriniosios klasės asmuo, o visus kitus ši sistema skatina kuo greičiau nešti kudašių ir nemėginti tapti viduriniąja klase. Jei gerai mokomės, esame pasirengę skaityti nebulvarinius laikraščius ir dalyvauti saloniniuose pokalbiuose.

Kalbant apie žinių pritaikomumą – gal nuskambės per aštriai, bet neapsimeskime, kad turinys šiame kontekste yra svarbiausias. Aišku, kad daugybė dalykų yra beveik atsitiktiniai. Postsovietinė švietimo sistema moko greitai išmokti viską apie kažkieno duotą temą, 100 proc. tas žinias panaudoti ir tuoj pat atlaisvinti smegenis naujiems dalykams. Mokykla ugdo įpročius, kaip naudoti trumpalaikę (datos, vardai ir faktai – iki artimiausio kontrolinio) ir ilgalaikę (formulės, gramatika, įrankiai) atmintį. Patikėkite manimi – aš mokiau pabėgėlį iš Sudano pasiruošti TOEFL egzaminui. Atėjęs iš tradicijos, kurioje vertinamas gilus įsiskaitymas, jis sunkiai susitvarkė su užduotimis skenuoti, greitai susiurbti ir išvemti tekstą.

Deja, vis didesnė dalis darbų reikalauja būtent to. Projektus ir produktus tenka kepti. Gerai tai ar blogai, spręsite pagal savo vertybes.

Religijų įvairovės tema

Dr. Nida Vasiliauskaitė parašė kaip visada į paširdžius smingantį komentarą, kuriame daug įdomių argumentų. Kalbant apie Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus, ir aš ten buvau, parsivežiau ir įkvėpimo, ir kritinių pastabų. Tačiau šiandien man įdomiau padiskutuoti su Nida apie religijų įvairovę. Ji teigia:

Ši multikulturalizmo cliché apskritai yra kažkas itin keisto: kam, paklauskime, reikalinga būtent religijų (ne batų, ne sūrio rūšių, net ne idėjų) „įvairovė“, kas ja suinteresuotas? [… P]atys įvairieji religijų atstovai? Niekaip ne. Jie suinteresuoti gali būti tiktai sava prezencija, sava tiesa; kitų tiesos, kitų pasaulėvaizdžiai geri ar bent pakęstini tik tiek, kiek matomi kaip skelbiantys TĄ PAČIĄ „metafizinę“ doktriną (tik žemesne forma), t.y. kiek neįvairūs.

Skaitykite toliau

Šešeri „kitinančio“ žvilgsnio metai: Andrew Mikšio paroda „Tulips“

Pažinti tokį objektą reiškia jį valdyti, primesti jam savo valią. Šiame kontekste galia reiškia, jog mes neigiame jo (Oriento šalies) autonomiją, nes jį pažįstame ir tam tikra prasme jis egzistuoja būtent toks, kokį jį pažįstame. [… R]ytietis vaizduojamas kaip subjektas, kurį galima teisti (kaip teismo salėje), studijuoti ir aprašyti (kaip mokymo programoje), disciplinuoti (kaip mokykloje ar kalėjime), iliustruoti (kaip zoologijos vadovėlyje).

Edward Said, Orientalizmas, vertė Violeta Davoliūtė ir Kazimieras Seibutis

Ar prisimenate, kokį sujudimą sukėlė JAV fotografo Andrew Mikšio nuotraukos, publikuotos rasistiniame ir panieka Rytų europietėms (kodėl mot.g.?) pagarsėjusiame Jungtinės Karalystės dienraštyje Daily Mail? Dešimt metų fotografavęs skurdžių Lietuvos rajonų diskotekas, fotografas išleido išties įdomų albumą. Tačiau Lietuvoje ir užsienio lietuvių spaudoje išskaityta politinė šio albumo reikšmė – esą tuo norėta pasišaipyti iš Lietuvos, supakuoti ir parduoti ją kaip atsilikusią ir egzotišką. Lyg burtų lazdele pamojus, verslininkės, diplomatės ir publicistės puolė piktintis tokiu vaizdavimu, nors A.Mikšys niekur neteigė, kad periferinio rajono kaimai atstovauja visai Lietuvai ar yra kažkuo tipiški. Tai suteikia albumui papildomos socialinės vertės.Niekas iki tol taip taikliai neišprovokavo tokių diskusijų apie Lietuvos provinciją.

Dar įdomesnis procesas viešojoje erdvėje buvo A.Mikšio užfiksuotų gyventojų pasmerkimas ir jų išsižadėjimas – neva jos netikros lietuvės ar kažkokia nykstanti rūšis, kuri, truputį pakentėjus, pati pasitrauks į užmarštį. Tiesą sakant, kažkuo panašiu tikėjo ir pats menininkas, gal todėl jo estetiniai ir viešinimo pasirinkimai panašūs į prieštaringai vertinamas Jimmy Nelson′o įvairių neurbanizuotų vietovių gyventojų fotosesijas. Lyginant su „Disko“, serija „Tulips“ sutraukė gerokai mažiau dėmesio Lietuvoje. Kitinimas (othering) joje gerokai intensyvesnis ir problemiškesnis, bet tokio požiūrio objektas yra toks, kurį kitina ir Lietuvoje. Tai – kaimyninė Baltarusija.

Skaitykite toliau

Žaislinių darbų reiškinys

Jei manęs paklaustų, kas yra geras darbas, pateikčiau tokią formulę: tai toks darbas, kuris leidžia oriai gyventi, naudojant savo geriausius įgūdžius kurti kažkam, ką laikote esant naudinga. Kaip tokį rasti – sudėtingas klausimas. Esu turėjusi gerai apmokamų užsakymų, kuriuos atlikdama jaučiausi neadekvačiai ir turėjau daug dalykų mokytis nuo nulio, žinodama, kad vėliau juos tuoj pat pamiršiu. Esu dirbusi įkvepiančių darbų, už kuriuos buvo atlyginama beveik vien socialiniu kapitalu. Dar dažniau esu dirbusi darbų, kurie atitiko visus kriterijus, bet truko trumpai ir niekada nebuvo aišku, kada gausiu panašų užsakymą. Su tokia tikrove susiduria daug žinių sektoriaus darbuotojų, ypač patekusių į vadinamąjį prekariatą, visame pasaulyje. Todėl aš daug skaitau apie tai, ką daro panašioje padėtyje atsidūrusios žmogos (apie mano tinklaraščio kalbos politiką čia).

Verslų pasirinkimai ir visokios rinkos keistenybės lemia, kad atlyginimai vis mažiau priklauso nuo kvalifikacijos, įdedamo darbo, ekonominės ar socialinės naudos, o vis daugiau – nuo procedūrų, standartų ir/arba gebėjimo įtikinti, kad reikia tiek mokėti. Iš to atsirado keli tarptautinio masto reiškiniai. Vienas iš jų angliškai yra vadinamas bullshit jobs. Lietuviškai, jei leistina pavartoti slengo, vadinčiau juos briedadarbiais, o jei ne – niekiniais darbais. Diskusijų apie juos banga prieš trejus metus nuvilnijo per pasaulio spaudą, įskaitant The Economist ir The Guardian. Skaitykite toliau

Dar kartą apie studijas ir darbą

Jau rašiau apie labai įdomią Generalinę asamblėją, kurios aktyvistės iškėlė studijų ir mokslo problemas. Šiandien skaičiau įdomų studentės tinklaraščio įrašą. Kol kas nesileisiu į diskusijas apie prioritetus ir kitus dalykus (pati dirbau nuo antro kurso vidurio – žinau, ką reiškia pavargus ateiti į reiklių dėstytojų seminarus, bet niekada nebūtų kilusi mintis dėl to iš dėstytojų reikalauti lengvatų). Įdomiau yra tai, kad studentės, atrodo, nelabai informuotos apie savo kaip darbuotojų teises – galbūt dėl to, kad save mato kaip uždarbiaujančias studentes, o ne darbuotojas, kurios studijuoja. Kitaip tariant, bendraudamos su universitetu, jos į viršų iškelia darbovietę ir jos reikalavimus (kovoja už teisę bet kada atlikti užduotis, nes dirba, kas reiškia, kad dėstytojos turi kiekvienai pagal pageidavimą paruošti kolokviumą, bet kuriuo metu skaityti namų darbus), bet kai bendrauja su darbovietės vadovybe, vengia reikalauti net tų teisių, kurios jau iškovotos.

Kol neprasinešė centro, hm, kairės vyriausybės vykdomos neoliberalios socialinio modelio reformos, atminkite, kad pagal dabartinio Darbo kodekso aktualią redakciją yra taip: Skaitykite toliau