Temos Archyvai: Apžvalgos

Chinua Achebe, „Things fall apart“

Jeigu mėgstate Ch. Dickens’o stiliaus kalokagatiją (kas gera, tas ir graži, kas graži, tas ir gera), šiuo romanu pasimėgauti bus sunkiau. Iki pat pabaigos sunku apsispręsti, kiek pagrindiniai veikėjai nusipelno to, kas ištinka, ir kiek galbūt jie nusipelno asmeniškai, bet nenusipelno visuomenės grupė, kuriai jie priklauso.

Ne, aš neapsigalvojau dėl savo tinklaraščio kalbos politikos, tiesiog romano centre yra jie. Okonkwo, savo kaime gerbiamas imtynių čempionas, yra, galima sakyti, tipiškas mačo, kuris ilgainiui prisidirba dėl savo karšto temperamento ir gauna ataušti už savo bendruomenės ribų. Įdomu tai, kad bausmė pastūmėja vaizduotę tikėtis tragedijos, bet iš tiesų ikikolonijinėje igbo tautos visuomenėje mechanizmai suvaldyti tokius protrūkius yra „atidirbti“ ir sutvarkyti taip, kad priverstų reflektuoti, kas įvyko, bet leistų nubaustajam likti produktyviam ir įtrauktam į bendruomenės gyvenimą. Visą laiką Okonkwo labai rūpinasi, kad jo sūnūs augtų tokie patys ir kad lyčių vaidmenys būtų užkonservuoti. Jis šiurkštus savo palikuonėms, žiaurus vyriausiajam sūnui, kuris nuo to susvetimėja, ir nekritiškas savo pasaulėvaizdžiui nepaisant to, kad pats pripažįsta, jog viena iš dukterų yra pati protingiausia, drąsiausia ir būtų geriausia įpėdinė. Skaitykite toliau

Jodi Picoult, „Sing you home“

Amerikiečių autorės Jodi Picoult romanas, kurio pavadinimas į lietuvių kalbą išverstas kaip „Kelias namo“, lietuviškuose knygynuose ir blogosferoje sušmėžavo prieš kelerius metus. Drąsią istoriją apie dvi moteris, nutarusias sukurti šeimą, Alma littera išleido kaip tik tuo metu, kai Vilniumi pražygiavo pirmosios saugios Baltic Pride eitynės. Rašytoja savo publiką atsargiai pratina prie daugeliui nepatogios temos, vinguriuodama po visuotinai priimto normalumo dirvonus tol, kol apsiprasime su veikėjomis (kodėl mot. g.?) ir patikėsime, kad tame plėktelėjusiame normalume joms tikrai ne kažką.

Skaitykite toliau

Mano tyrimas apie gimdymus Lietuvoje su Nyla

Seniai svajojau padirbėti su Nanook komanda. Pagaliau radau, ką jai pasiūlyti, ir kartu sukūrėme šią tinklalaidę apie moteris, kurios mano, jog su jomis gimdant pasielgta netinkamai. Galite perklausyti tiesiogiai čia, bet patarčiau užsiprenumeruoti Nyla savo mėgstamoje podcastų programėlėje:

O Nanook tinklalapyje rasite ir fotoesė.

Išleidus laidą, su mumis įvairiais kanalais susisiekė daugybė moterų, norinčių pasidalyti panašiomis arba visiškai skirtingomis istorijomis. Jei norėtumėte papasakoti mums savąją, susisiekite su manimi tiesiogiai arba rašykite info@nanook.lt

Ian McEwan „Solar“

Reikėtų pradėti rinkti knygų kolekciją klimato krizės tema. Vieną iš būdų kalbėti apie žmonijos trumparegiškumą šiuo klausimu – Ian’o McEwan’o romanas „Solar“ su pabrėžtinai antipatišku pagrindiniu veikėju mokslininku.

Michael’as Beard’as mums atsiskleidžia kaip ėdrus ir tingus neo-Gargantiua. Nors apie jo jaunystę sužinosime ne iš karto, po to, ką sužinome apie veikėją romano pradžioje, nė kiek nesistebėsime, kad jis nuo jaunystės slydo per profesinį gyvenimą kaip per sviestą. Jo proto užteko įstoti į prestižinį universitetą, o kai guvesnis nei vidutinis protas sutinka gerus bendravimo įgūdžius, išeina greita ir puiki karjera. Jaunatviškos aistros mokslui užuomazgos padeda vyrui padaryti atradimą ir gauti Nobelio premiją, už kurią visą gyvenimą kapsi finansiniai ir simbolinio kapitalo dividendai ir nieko nebereikia daryti. Šiame etape ir sutinkame Beard’ą.

Skaitykite toliau

Doris Lessing knyga „The memoirs of a survivor“

Kartą (jei tiksliau, 2013 m.) vertėjų mėgėjų konkurse gavau pagyrimo raštą, versdama ištrauką iš Doris Lessing kūrinio, bet pažintis su šios autorės kūryba iki šiol buvo minimali. Kiek matau, lietuviškai išversta tik viena jos knyga. Džiaugiausi, kad knygų mugėje į rankas pakliuvo „The memoirs of a survivor“ (kažkur mačiau išversta kaip „Išgyvenimo prisiminimai“). Tai klasikinė distopija, kai lyg niekur nieko pristatoma suirusios visuomenės situacija, o po to ji pamažu analizuojama, virškinama per asmenines patirtis, bet nė kiek neaiškinama. Nėra istorinio pasakojimo – gal ir tokio pasakojimo tradicija suiro. Skaitykite toliau

Liūnės Janušytės knyga „Korektūros klaida“

Prieš kurį laiką dovanų gavau niekada anksčiau negirdėtos lietuvių rašytojos knygą. Draugės žino, kad aš daug kraustausi ir pastaruoju metu knygas imu iš bibliotekos arba skaitau planšetėje, taigi turėjo būti ypatinga priežastis, kodėl draugė nutarė man padovanoti popierinę knygą ir būtent šią. Ta priežastis maždaug ties knygos viduriu atsiskleidė. Skaitykite toliau

Žiniasklaida ir naujienų kuravimas

Maltoje teismas neseniai baigė nagrinėti kraupią bylą, kurioje nusikaltimo metu mažametę auką giminės apibūdino kaip nemalonaus charakterio. Pažįstama žurnalistė FB pasidalijo kolegės straipsniu, kuriame pastaroji kruopščiai užrašė, ką sakė giminės, ir ištransliavo publikai. Pažįstama piktinosi, kad giminės taip juodina vis dar nepilnametę auką, o teismas jų klausosi. Vėliau teismas nutarė, kad ir bjauraus charakterio vaikų žaginti visgi negalima, bet toje FB diskusijoje, prasidėjusioje prieš verdiktą, man labiau rūpėjo ne faktas, kad giminės davė tokius parodymus, o tai, kad reporterė kruopščiai visa tai ir ištransliavo prieš verdiktą, kai nei giminės, nei teismas, nei publika dar neturėjo viso paveikslo ir nebuvo nustatyta, įvyko nusikaltimas ar ne. Diskusijos eigoje teigiau, kad žurnalisčių pareiga – kontekstualizuoti ir kuruoti viešai skelbiamą informaciją. Tai perskaičiusi, maltietė žurnalistė puolė tyčiotis, bet kadangi įrašas ne viešas, necituosiu. Visgi noriu viešai paskelbti savo argumentą. Skaitykite toliau

Veikla kaip nesibaigiantis įsipareigojimų sąrašas

Tą pačią dieną gavau peno mintims iš dviejų šaltinių: BBC tinklalaidės In Our Time apie Hannah Arendt ir šio Buzzfeed straipsnio apie tūkstantinukių nuolatinio perdegimo problemą. Kartu jie padeda išgryninti darbo šiandieninėje visuomenėje problemas, kurių anksčiau nebuvau taip suformulavusi. Tačiau šių dviejų šaltinių sintezė gali paaiškinti kelis reiškinius: kodėl sugrįžta namų šeimininkės idealas (kaip neseniai rašė Verslo pietų redaktorė Sandra Vilimaitė, devynios iš dešimties moterų esą neturi didesnių karjeros ambicijų), kodėl kūrybinės ir žinių sferos darbuotojos perdega ir išsieikvoja, taip pat – kodėl greitai apkarsta svajonių darbai ar bet kokie „kieti“ darbai.

Iš H.Arendt pasiskolinkime sąvokas, o iš Anne Helen Petersen – nesibaigiančio užduočių sąrašo idėją. Ieškodama lietuviško vertimo, radau Jūratės Micevičiūtės straipsnį, kuris sutapo su mano planuotu H.Arendt sąvokų vertimu. Taigi H.Arendt skiria tris užimtumo formas: veikimą (action), darbą (work) ir triūsą (labor). Veikimas apima platų užsiėmimų spektrą, jis gali būti kolektyvinis, visuomenei naudingas, tarsi alyva visuomenės ratams, bet pasibaigus tam tikrai situacijai, veikimo rezultatų gali nebesimatyti. Triūsas yra skirtas išgyvenimui; į jį įeina apmokamas ir neapmokamas užimtumas namų ūkyje ir rinkoje. Darbas savo grynąja forma – tai procesas, kai kažką kuriame, statome, formuojame. Kas yra kas šiandienos vidurinei klasei? Kodėl kepti keksiukus daugeliui yra geresnė savirealizacija nei siekti karjeros korporacijoje? Ir kodėl išsiųsti laišką ar užpildyti pajamų deklaraciją – sunkiau nei nemiegojus parašyti plėtros strategiją?

Skaitykite toliau

Projektų kultūra ir žinios

Kai pirmą kartą gimnazijoje sistemiškai mokiausi apie tai, kas yra projektas, mums aiškino, kad studijos ar net santuoka gali būti projektų pavyzdžiai. Per tą laiką projektas kaip darbo ir gyvenimo organizavimo principas taip išplito ir išsikerojo, kad net nebežinau, kuriame mokyklos etape reikėtų jį aiškinti. Grafiniai dienoraščiai, metų apžvalgos socialiniuose tinkluose – tai keli projektinės kultūros pavyzdžiai asmeniniame gyvenime. Nebeatseku, kur radau mintį, kad projektų kultūra naikina ir tęstinumą, ir improvizaciją. Ką ji reiškia žinių gamyboje?

Skaitykite toliau

Moterys tiksliukės ir lyčių lygybė

Šiemet išleisti tyrimo apie moteris, besirenkančias tiksliuosius, technologinius ir inžinerinius mokslus (TTI, angl. STEM) daug ką galėjo sugluminti: kuo daugiau šalyje lygybės, tuo mažiau tiksliukių. Alžyre moterys sudaro pusę TTI absolvenčių, o Suomijoje ir Norvegijoje – tik penktadalį. The Atlantic šį iš pažiūros paradoksą aiškina tuo, kad gerovės valstybėse su lygesniu pajamų pasiskirstymu lengviau išgyventi iš kitokių darbų. Kadangi ir tiksliuosiuose moksluose gabioms merginoms dar geriau sekasi humanitariniai mokslai, jos linkusios bandyti išgyventi iš humanitarinių profesijų. Tokiose šalyse kaip Tunisas ar Turkija moterys neturi tokių iliuzijų ir eina studijuoti tiksliųjų mokslų.

Skaitykite toliau