Temos Archyvai: Visuomenė

Už Patria, vyrai

Šiandien perskaičiau apie mano alma mater vykstantį renginį – profesorių Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio pokalbį „Europa po Europos Sąjungos?“ Šie profesoriai jau kokius dešimtį metų mėgsta vienas su kitu sutikti. Niekada nepamiršiu knygų mugės, kai dar buvau studentė, kurioje jie va šitaip „diskutavo“: „Dėl politinio korektiškumo čigonus privaloma vadinti romais.“ – „O taip, nebegalima vadinti čigonais.“ Kažko panašaus galima tikėtis ir iš šio renginio, kurio pavadinimas apdairiai puošiasi klaustuku, norint paneigti, kad diskusija vyks į vienus vartus.

Apie Europą be Europos Sąjungos galite išgirsti ir iš airių komunisčių bei kitų politinių jėgų ES. Tačiau TSPMI akivaizdžiai bus rituališkai keičiamasi argumentais už tautų Europą. Renginį organizuoja ne pats institutas, o tautininkių organizacija Pro Patria, bet naudoja TSPMI patalpas ir kviečia TSPMI dėstytojus. Skaitykite toliau

Leonidui Donskiui atminti

Kaip ir daugeliui jį pažinojusių, prof. Leonido Donskio mirtis man buvo netikėta ir sukrečianti tam tikros eros pabaiga. Kadangi tarp FB kontaktų turiu daug profesorių vienaip ar kitaip pažinojusių (ar, pasirodo, svajojančių susipažinti) žmogų, daug kas minėjo atidėtus pokalbius, neišgertas vyno taures, neaptartus reikalus. Labai jo pasigesiu ir visada prisiminsiu jo gebėjimą neskirstyti pašnekovių pagal rangą ar pasiekimų sąrašą, jo mokėjimą peržengti ribas ir aplink save kurti jaukią bendruomenę.

Šia proga šiandien grįžusi namo išoriniame kietajame diske susiradau devynerius metus kiūtojusį seno interviu išrašą. 2007 m. kovą L.Donskis su bendraminčiais nutarė steigti liberalios minties institutą. Aš dirbau „Atgimimo“ žurnaliste ir nutariau apie tai paimti interviu. Buvau išlepinta per studijas TSPMI dažnai matomų viešųjų intelektualių ir politikių, todėl nejaučiau jokios baimės ar nerimo užduoti klausimus žmogoms iš TV, bet tai buvo pirmas mano interviu su VIP′u, ir dar tokiu, kuris man pačiai buvo autoritetas, nors ir matytas bei šnekintas Santaros-Šviesos suvažiavimuose. Po to ne kartą teko skaityti kitų surašytus interviu su juo ir jo paties tekstus – ilgainiui pradėjau kai ką praleisti, nes mintys jau atrodė girdėtos, nuspėjamos. Tačiau vasarą Kaune pamačiau, kaip įvairaus amžiaus klausytojos gerte geria kiekvieną profesoriaus žodį, o po pasisakymo apspinta ir klausia, kur galėtų išgirsti dar. Ir koks atpažįstamas pasirodė tas jų noras parodyti susižavėjimą, bet kartu nepasirodyti garsenybių sekiotoja (groupie), paprieštarauti, bet tik taip, kad pakviestų profesorių padiskutuoti dar… L.Donskis buvo puikus pedagogas, o tai reta filosofijos pasaulyje.

Kai skaitau tą savo seną interviu („Atgimimo“ internetinio archyvo su redaguotu variantu, deja, neišliko), kokie šmaikščiašikniški dabar atrodo kai kurie mano klausimai, ir kokie kantrūs, per tiek metų nepraradę aktualumo profesoriaus atsakymai! Jis mane visada palaikė, nuo to interviu, per trumpus susitikimus Europos Parlamente ir iki pat trumpo pašnekesio praėjusį mėnesį Kaune po jo paskaitos, kai pasakiau, kad vėl verčiuosi daugiausia žurnalistika. O man vis norėjosi, kaip dabar matau iš to interviu, draugiškai paprovokuoti, ypač kai netikėjau, kad galima be pykčio pakeisti visuomenę. Tačiau žinau, kad profesorius tai vertino, kaip ir bet kurią galimybę pamąstyti ir argumentuoti savo poziciją.

Žemiau – minimaliai redaguotas ir daug sutrumpintas 2007 m. interviu. Norėčiau, kad šis pokalbis būtų lengvai surandamas, ne tik popieriniuose archyvuose.

Skaitykite toliau

Vilniečių pasitenkinimas gyvenimu – ką rodo duomenys

#kąveikti, kai paskelbiama, kad Vilniaus gyventojos labiausiai patenkintos gyvenimu ES, lyginant su kitomis sostinėmis? Galima ištransliuoti pranešimą spaudai. O galima papjaustyti duomenis.

Kažkas FB kritikavo, kad, skelbiant tokią statistiką, sumuojami visiškai sutinkančių ir iš dalies sutinkančių rezultatai. Tačiau kaip buvusi apklausinėtoja puikiai prisimenu, kad dažniausiai respondentės neturi stiprios nuomonės ir prašo pažymėti „taip per vidurį“. Tokių apklausų tikslas – išsiaiškinti, ar iš principo gerai, ar blogai, ir kai respondentė skalėje mato galimybę pažymėti „labai gerai“, ji jaučiasi pasirinkusi tinkamesnį, arčiau vidurio esantį variantą. Kiek bus linkusių turėti tvirtą nuomonę, priklauso nuo kultūrinių skirtumų ir nuo to, kiek klausimas yra politizuotas, todėl tokios daugybės valstybių duomenis paprasčiau suvidurkinti.

Tai, kas galėjo turėti svaresnės įtakos, yra kiti anketos klausimai, po kurių įvertinamas bendras pasitenkinimas. Prišokus prie respondentės ir paprašius bendrai įvertinti gyvenimą Vilniuje, ji galėtų atsakyti ir pagal tos dienos nuotaiką. Bet anketoje buvo daug įvairių klausimų apie miesto gyvenimą, po kurių užduotas klausimas apie pasitenkinimą stumia jį įvertinti pagal anksčiau užduotus klausimus. Taigi papjaustykime.

Skaitykite toliau

Kur veda švaros paieškos visur?

Antropologijos mokslui bus daug įdomaus darbo su vienu ryškiu pastarųjų metų reiškiniu – turtingų ir besivejančių visuomenių viduriniosios klasės vis daugiau dalykų grindžia ir aiškina ritualine švara. Vis dažniau simboliškai švarūs turi būti ir kūnai, ir namai, ir tinklalapiai, ir netgi diskusijos.

Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus po įtakingų antropologinių Mary Douglas veikalų apie simbolinę švarą. Jos įkvėptos (kodėl mot. g. mano tinklaraštyje?), iš paprastų pavyzdžių suprantame, kad simbolinė švara priklauso ne nuo mikroorganizmų ar teršalų kiekio, o nuo objekto vietos sistemoje. Gango upė, kurioje plaukioja nuotėkos ir lavonai, tikinčiosioms yra rituališkai švari. Savo plaukus, kol jie ant galvos, laikome švariais, o kai nukrinta ant kilimo – gryniausia nešvara. Ritualinės halal ir kašruto normos gerokai pergyveno tas aplinkybes, kuriose jos išties galėjo būti siejamos su infekcijomis ir kitais pavojais. Kad kultūrinės nuostatos apie švarą ir nešvarą veikia tai, kaip juslėmis patiriamas pasaulis, patyriau ir keliaudama Italijoje (įrašas anglų k.). Tačiau M.Douglas teoriją reikėtų prisiminti ir analizuojant politines diskusijas, ypač jei jose dalyvauja liberalių pažiūrų žmogos.

Skaitykite toliau

Kaip aš reformuočiau švietimo sistemą

Daug svarbesnė tema dabar yra protestas dėl Darbo kodekso ir socialinės politikos, pavadinimu „Arsi ar pasikarsi?“, bet kol kas nespėju visko sekti, o tuo tarpu viešumoje vėl diskutuojama mano mėgstama tema – apie švietimo reformą (ankstesni mano tekstai švietimo tema čia). Anksčiau jau rašiau, kaip reformuočiau privalomąjį ugdymą, o dabar laikas pamąstyti apie aukštąjį mokslą, ypač dabar, kai esu saugiai atsitraukusi iš akademinio gyvenimo.

Šį įrašą įkvėpė pažįstamos naujos absolventės įrašas FB – universiteto baigimą ji pavadino laisve. Vėliau truputį padiskutavome ir supratau, kad ji mano, jog darbe žmoga (kodėl tokia kalba?) yra laisvesnė nei universitete. Supratau, kad jai ir jos bendraamžėms laisvės apibrėžimas turbūt būtų „jokios pareigos dalyvauti neatlygintinoje struktūruotoje veikloje“. Jų įsitikinimu, žmoga yra laisvesnė, kai maino dalyvavimą tam tikroje produktyvioje veikloje ar ritualuose į pinigus, nei tada, kai atlieka struktūruotus veiksmus (tokius kaip kėlimasis ir kažkur buvimas nustatytu metu, sėdėjimas ramiai, darbų įvykdymas laiku) iš pareigos, būdama bendruomenės, į kurią įstojo, narė, arba dėl sankcijų baimės tos bendruomenės viduje. Paklausiau jos, kodėl studijavo, jei buvo taip blogai, ir ji atsakė, kad stodama nelabai suprato, kas jai būtų geriau. Noriu pridėti, kad ji buvo labai šauni ir įdomių idėjų pilna studentė, tai ko tikėtis iš tingesnių?

Tuo pačiu metu internetus apskriejo žinia, kad 84 proc. stojančiųjų į aukštąsias mokyklas kur nors įstoja. Tai labai didelis skaičius, kuris rodo, kad aukštosios mokyklos nebeturi prabangos rinktis, nes yra priklausomos nuo krepšelių. Kai dar dėsčiau (tai buvo mažiausiai prasmingas mano kada nors gyvenime turėtas darbas), sykį diskutavome apie studentes  su pažįstamu, dirbančiu vidutiniškame Anglijos universitete. „Maniau, kad iš tavo šalies visos šiukšlės suvažiuoja pas mus, bet, pasirodo, ir tau dar lieka,“ – tiesmukai rėžė jis. Aš žmogų šiukšlėmis nevadinčiau, bet patyriau kultūrinį šoką, kai už Lietuvos nepriklausomybę jaunesnė studentė išsišiepusi bandė išzirzti „kaip nors pritempti“ trūkstamą pažymį, kai semestras po semestro vos vos besivelkančios studentės gavo tokį patį išsilavinimą kaip motyvuotos, kaip savo tuščiais žvilgsniais ir pasyvia agresija studentės išėdė ne vieną motyvuotą dėstytoją. Dažniausiai šios žmogos nėra nei kvailos, nei piktybiškos, – tiesiog ne savo vietoje.

Skaitykite toliau

Švietimo sistema ir neoliberalūs sprendimai

Kadaise prie Naujosios kairės jungęsis Dominykas, užkandinės „Keulė rūkė“ bendrasavininkis, dabar skelbia neoliberalias idėjas. Dėl švietimo būtų įdomu šiek tiek išsamiau padiskutuoti, ir šiuo atveju ne apie švietimą kaip teisę ir pan.

Mano tezė – kad postsovietinė švietimo sistema bene geriausiai parengia vadinamajai gig economy ir žinių ekonomikai – tikrai geriau nei labiau analitinės ar pasakotojiškos žinių perdavimo kultūros. Gal net drįsčiau teigti, kad lietuvių pasiekimai globaliame versle yra dėl to, o ne nepaisant to. Pripažinkim – mokykla yra socialinių klasių paskirstymo ir viduriniosios klasės pradinio rengimo įrankis. Ji suteikia įpročius ir žinias, kuriais turi vadovautis viduriniosios klasės asmuo, o visus kitus ši sistema skatina kuo greičiau nešti kudašių ir nemėginti tapti viduriniąja klase. Jei gerai mokomės, esame pasirengę skaityti nebulvarinius laikraščius ir dalyvauti saloniniuose pokalbiuose.

Kalbant apie žinių pritaikomumą – gal nuskambės per aštriai, bet neapsimeskime, kad turinys šiame kontekste yra svarbiausias. Aišku, kad daugybė dalykų yra beveik atsitiktiniai. Postsovietinė švietimo sistema moko greitai išmokti viską apie kažkieno duotą temą, 100 proc. tas žinias panaudoti ir tuoj pat atlaisvinti smegenis naujiems dalykams. Mokykla ugdo įpročius, kaip naudoti trumpalaikę (datos, vardai ir faktai – iki artimiausio kontrolinio) ir ilgalaikę (formulės, gramatika, įrankiai) atmintį. Patikėkite manimi – aš mokiau pabėgėlį iš Sudano pasiruošti TOEFL egzaminui. Atėjęs iš tradicijos, kurioje vertinamas gilus įsiskaitymas, jis sunkiai susitvarkė su užduotimis skenuoti, greitai susiurbti ir išvemti tekstą.

Deja, vis didesnė dalis darbų reikalauja būtent to. Projektus ir produktus tenka kepti. Gerai tai ar blogai, spręsite pagal savo vertybes.

Diskusija apie tinklaraščius Žinių radijuje

Šiandien su įdomaus tinklaraščio apie sveikatą „Aš daktaras, aš žinau“ autore Emilija Trumpaite kalbėjomės apie tinklaraščius Lietuvoje (laidos įrašas čia). Kai vedėjas pasiūlė apie tai padiskutuoti, apsidžiaugiau, nes paskutiniu metu gana dažnai mąstau apie praėjusį tinklaraščių aukso amžių ir įvairias strategijas, kaip optimaliai kurti ir naudoti tinklaraštį.

Tinklaraščių aukso amžius Lietuvoje buvo prieš kokį dešimtmetį, kai hipertekstai įvairiomis temomis žadėjo šviežumą, aštrią analizę ir laisvę. Pasirodė bandymų tinklaraščius prilyginti žiniasklaidos priemonėms, ilgainiui diskusijos pasiekė ir aukštus politikos lygmenis, lipdėsi tinklaraščių etikos kodeksai. IT įmonės siūlė įrankius mėgstamiems tinklaraščiams sekti: populiarėjo Mozilla live feed, per kurį naršyklėje galima išskleisti naujausių tekstų mėgstamuose tinklaraščiuose sąrašą, daug kas naudojo Google Reader’į. Tačiau ilgainiui socialiniai tinklai prarijo tinklaraščius ir jų aukso amžius baigėsi. Google nutraukė Reader’io palaikymą – tai buvo aiškus ženklas, kad tinklaraščiai nėra IT įmonėms tokie pelningi kaip manyta. Tad ar galime tikėtis, kad įvyks antras tinklaraščių proveržis?

Skaitykite toliau

Praėjus metams – dėmesys mano reportažams iš Tailando

Šią savaitę turėjau galimybę LRT laidoje Labas rytas pristatyti savo reportažus Tailande. Buvo tikrai įdomi patirtis apie tai kalbėtis su gerokai daugiau laiko toje šalyje praleidusiu Richardu Jonaičiu ir apskritai labai smalsu iš vidaus pamatyti mano vienintelės daugmaž reguliariai žiūrimos TV laidos studiją. Taip pat turėjau galimybę priesalyje trumpai pabendrauti su komanda, sukūrusia droną pilstuko fabrikams aptikti. Įrašas čia.

Kitą dieną Socialinio vystomojo bendradarbiavimo tinklo kvietimu pristačiau savo kelionę ir papasakojau visokius nuotykius, kurių nesudėjau į straipsnius ir kol kas neaprašiau tinklaraštyje. Vis pagalvoju, ar nepataupyti jų kelionių knygai…

Visi straipsniai iš Tailando čia.

 

Šioks toks pozityvas apie superherojes

Po vakarykščių Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų galvojau, kaip čia pakomentuoti tai, kad lyčių lygybės apdovanojimas atiteko iniciatyvai „Moterys kalba“. Nejučia vaizduotė piešė fotosesijos „Superherojės“ kastingą: „Ei, ar tarp smurtą patyrusių moterų atsirastų penkios ne mažesnio kaip 165 cm ūgio ir kuo arčiau 90-60-90 išmatavimų? Štai tu, telpi į moters-katės kostiumą? Gerai, stok čia, prie rožinio fono.“ Ši fotosesija transliuoja kelias pavojingas žinutes: palikti smurtaujantį vyrą reikia ypatingų galių, tikrai išsivadavusi moteris turi būti holivudinė, susitvarkiusi ir turėti viską (have it all), kitaip jos įsigalinimas bus nepakankamas. Daug argumentų apie akcijos žalą išsakė Daiva Baranauskė. Bet šiandien Ugnė A. surašė reklaminių akcijų prieš smurtą prieš moteris chronologiją ir parodė, kad „Superherojės“ – milžiniškas šuolis PR pasaulyje. Su tuo akcijos organizatores ir sveikinu – be sarkazmo.

Kaip aš dariau tyrimą apie ES lėšas ir psichikos sveikatą

Jei rugsėjį ar kada vėliau pernai būtumėte manęs paklaususios, kuo užsiimu, kaip vieną svarbiausių savo veiklų būčiau įvardijusi tyrimą apie tai, kas atsitinka mūsų visuomenės narėms (kodėl moteriškoji giminė mano tinklaraštyje?) su psichikos ar proto negalia. Tam gavau Media4Change stipendiją. Perskaičiau viską, ką galėjau apie tai rasti, kalbėjausi su mokyklų, savivaldybių, valstybės institucijų ir NVO atstovėmis. Turiu prisipažinti, kad iki tol su niekuo, kas turi proto ar psichikos negalią, nebuvau bendravusi. Suvaldyti šią medžiagą ir sudėti ją į standartinį straipsnį buvo labai sunku. Galiausiai apsiribojau ES lėšų aspektu. Štai koks straipsnis išėjo portale 15min. Išsamesnė versija – Media4change tinklalapyje. Čia sudėtos ir nuorodos, jei norėsite patikrinti mano šaltinius arba daugiau sužinoti apie šią temą.

Šiam tyrimui turėjau labai daug visko išmokti. Visų pirma – kaip bendrauti su žmogomis iš pažeidžiamų visuomenės grupių (tik praėjusią savaitę turėjau progą išklausyti apie tai kursus). Tačiau taip pat eksperimentavau ir su duomenų rinkimu. Iš pradžių skyriau laiko išnaršyti tinklalapį esparama.lt – viską, kas surandama pagal raktažodžius, taip pat aktualias priemones, kuriose galėjau būti kažką pražiūrėjusi. Tada paprašiau bičiulio iš CEU, kad suprogramuotų man tinklo „šliaužiką“ ir surinktų visus įrašus pagal raktažodžius. Palyginau gautus rezultatus ir pamačiau, kad mano ranka išrinkti yra tikslesni – automatiškai sugeneruotame duomenų faile buvo labai daug „triukšmo“. Viską sutikrinusi, atlikau skaičiavimus, peržvelgiau ES paramos ataskaitas bei labai svarbią SAM galimybių studiją ir paprašiau SADM ir SAM komentaro. Skaitykite toliau