Temos Archyvai: Visuomenė

Eurobloge – apie alternatyvą darbo rinkai

Euroblogo savaitės tema „Bendroji skaitmeninė rinka“ suteikė progą pakalbinti bičiulį Mindaugą Indriūną, kuris su komanda plėtoja platformą, leidžiančią už darbus atsiskaityti kuriamų projektų ir daiktų akcijomis, o prireikus jomis mainytis.

„Tarpusavyje mainomos sub-kriptovaliutos [panašiai kaip bitcoinai – aut.past.] gali būti sugeneruotos kiekvienam daiktui, taigi kiekvienas daiktas gali turėti savo „akcijų“. Jos gali turėti vertę, priklausomą nuo paties daikto vertės. Tarkime, mano programos vertę atvaizduoja šimtas akcinių vienetų su mums suvokiama verte, straipsnį – kitas šimtas akcinių vienetų, o vienas kilogramas obuolių, tarkim, kilo iš projekto Z (pvz., plantacijos) su savo 100 akcijų, kur obuoliai yra maža to projekto dalis (pvz., 0,01). Tačiau ji turi pamatuojamą dydį. Jeigu mes žinosime santykinę akcijų vertę, galėsime pakeisti akcijas vienas kitomis taip, kaip skirtingas valiutas pagal jų kursą,“ – savo idėją aiškina Mindaugas.

Interviu čia.

Žaislinių darbų reiškinys

Jei manęs paklaustų, kas yra geras darbas, pateikčiau tokią formulę: tai toks darbas, kuris leidžia oriai gyventi, naudojant savo geriausius įgūdžius kurti kažkam, ką laikote esant naudinga. Kaip tokį rasti – sudėtingas klausimas. Esu turėjusi gerai apmokamų užsakymų, kuriuos atlikdama jaučiausi neadekvačiai ir turėjau daug dalykų mokytis nuo nulio, žinodama, kad vėliau juos tuoj pat pamiršiu. Esu dirbusi įkvepiančių darbų, už kuriuos buvo atlyginama beveik vien socialiniu kapitalu. Dar dažniau esu dirbusi darbų, kurie atitiko visus kriterijus, bet truko trumpai ir niekada nebuvo aišku, kada gausiu panašų užsakymą. Su tokia tikrove susiduria daug žinių sektoriaus darbuotojų, ypač patekusių į vadinamąjį prekariatą, visame pasaulyje. Todėl aš daug skaitau apie tai, ką daro panašioje padėtyje atsidūrusios žmogos (apie mano tinklaraščio kalbos politiką čia).

Verslų pasirinkimai ir visokios rinkos keistenybės lemia, kad atlyginimai vis mažiau priklauso nuo kvalifikacijos, įdedamo darbo, ekonominės ar socialinės naudos, o vis daugiau – nuo procedūrų, standartų ir/arba gebėjimo įtikinti, kad reikia tiek mokėti. Iš to atsirado keli tarptautinio masto reiškiniai. Vienas iš jų angliškai yra vadinamas bullshit jobs. Lietuviškai, jei leistina pavartoti slengo, vadinčiau juos briedadarbiais, o jei ne – niekiniais darbais. Diskusijų apie juos banga prieš trejus metus nuvilnijo per pasaulio spaudą, įskaitant The Economist ir The Guardian. Skaitykite toliau

Eurobloge – apie žurnalisčių stilių

Euroblogo savaitės tema „Stilius ir mada“ leido panagrinėti seniai man rupėjusį klausimą – kaip žurnalistės [link2post id="1278"]kodėl rašau moteriškąja gimine?[/link2post] pasirenka, kaip rengtis darbe. Straipsnis čia, o tinklaraštyje – šiek tiek papildomų apmąstymų. Skaitykite toliau

Holokausto atminties diena Lietuvoje

Socialiniuose tinkluose verda diskusijos apie R.Vanagaitę, kuri anksčiau sukūrė makabrišką politinės atminties disneilendą, o dabar nutarė išleisti knygą. Kai kas sako, kad bet koks PR svarbiai temai yra gerai, kitos (kodėl rašau mot.g.?) atkerta, kad gal reikėjo tiksliau, bet dalyvauti šiuose debatuose man nesinori. Ši diena yra proga prisiminti, kaip ši diena įprasminama visokiais būdais.

Skaitykite toliau

Dar kartą apie studijas ir darbą

Jau rašiau apie labai įdomią Generalinę asamblėją, kurios aktyvistės iškėlė studijų ir mokslo problemas. Šiandien skaičiau įdomų studentės tinklaraščio įrašą. Kol kas nesileisiu į diskusijas apie prioritetus ir kitus dalykus (pati dirbau nuo antro kurso vidurio – žinau, ką reiškia pavargus ateiti į reiklių dėstytojų seminarus, bet niekada nebūtų kilusi mintis dėl to iš dėstytojų reikalauti lengvatų). Įdomiau yra tai, kad studentės, atrodo, nelabai informuotos apie savo kaip darbuotojų teises – galbūt dėl to, kad save mato kaip uždarbiaujančias studentes, o ne darbuotojas, kurios studijuoja. Kitaip tariant, bendraudamos su universitetu, jos į viršų iškelia darbovietę ir jos reikalavimus (kovoja už teisę bet kada atlikti užduotis, nes dirba, kas reiškia, kad dėstytojos turi kiekvienai pagal pageidavimą paruošti kolokviumą, bet kuriuo metu skaityti namų darbus), bet kai bendrauja su darbovietės vadovybe, vengia reikalauti net tų teisių, kurios jau iškovotos.

Kol neprasinešė centro, hm, kairės vyriausybės vykdomos neoliberalios socialinio modelio reformos, atminkite, kad pagal dabartinio Darbo kodekso aktualią redakciją yra taip: Skaitykite toliau

Diskusija apie aukštojo mokslo ateitį

Šiandien nuėjau į Aukštojo Moxlo fakulteto aktyvisčių surengtą studenčių ir universiteto darbuotojų asamblėją, skirtą diskutuoti apie aukštojo mokslo ateitį. Nors po truputį pratinuosi vėl būti išorine stebėtoja aukštojo mokslo sistemoje (mano dvejų metų trukmės mokslinis darbas VDU netrukus baigsis), vis tiek norėjosi iškelti man kaip kol kas dar viena koja akademikei rūpinčius klausimus.

Skaitykite toliau

Teismas už akciją per rugsėjo 1-osios eitynes? (atnaujinta)

Mokslo metų pradžios šventėje grupelė VDU studenčių (kodėl moteriškoji giminė?), alumnių ir kitų bendruomenės dalyvių nusprendė paimprovizuoti: ironiškai perspėjo, kas laukia baigus mokslus, sukdamos laimės ratą, nešėsi plakatus, kuriame aukštasis mokslas sulyginamas su prekybos centru, atkreipė dėmesį į Darbo kodekso pataisas.Dabar jų laukia teismas. Tai ne juokas, todėl akademinė bendruomenė turi tuojau pat apsispręsti, kas jai šiuo atveju svarbiau.

[Papildyta atnaujinimais]

Skaitykite toliau

Taip kalba privilegija

Kartą susipažinusios su kritine teorija ir/arba pradėjusios į pasaulį žiūrėti analitiškai, sunkiai grįšime prie tos kitos tabletės „Matricoje“, kuri leidžia gyventi lyg niekur nieko. Vienas sunkiausių ir daugiausiai socialinio atstūmimo sulaukiančių uždavinių – mikroagresijų analizė. Tačiau ją atlikti būtina, nes ji atskleidžia, kaip funkcionuoja visuomenė, kodėl iš įvairių sričių dingsta talentai ir kaip atsiranda tam tikrų reiškinių kaupiamieji padariniai.

Apie tai susimąstau nuolat, nes Twitteryje ir kitur seku daug feminisčių autorių. Anglakalbiuose šaltiniuose vartojami tokie terminai kaip, turbūt reikėtų sakyti, vyraiška (mansplaining , ačiū Nidai Vasiliauskaitei už vertimą) ar vyrtraukimas (manterruption) – kasdienės mikroagresijos, kuriose atliekami veiksmai yra įvairūs, gali būti atliekami bet kokios demografinės kategorijos žmogos prieš bet kurią kitą demografinės kategorijos žmogą, bet kai tarp dalyvių atsiranda lyties dėmuo, toks elgesys įšoka į tam tikrą modelį. Kad čia yra daugiau nei atsitiktinis individų elgesys, niekada nepasimatys individualiu atveju. Vyrai globėjišku būdu aiškina ir kitiems vyrams, moterys dažnai pertraukia kitas moteris. Tačiau fiksuojant didelį skaičių atvejų, išryškėja tendencijos ir struktūriniai panašumai, atsirandantys nepaisant to, kad dalyvaujančios individės labai skirtingos. Pamėginkime įsivaizduoti taip: vienoje nuotraukoje debesys, kitoje katinas, viena stačiakampė, kita kvadratinė, bet matyti, kad abi apdorotos ta pačia programine įranga su jai būdingais filtrais. Skaitykite toliau

Kodėl VU apsimeta, kad Kaunas neegzistuoja?

Kai pradėjau dirbti VDU Azijos studijų centre, naiviai maniau, kad mano ryšiai Vilniuje padės tiesti tiltus tarp įvairių institucijų. Tačiau per savo trumpą darbo laiką pastebėjau, kad geros valios kitų universitetų atžvilgiu VU labai maža, švelniai tariant. Vilniaus universiteto bendruomenė yra netiesiogiai neleidusi studentėms (kodėl mano tinklaraštyje viskas moteriškąja gimine?) dalyvauti renginiuose Kaune, paprašyta paskleisti informaciją, pasilaikė ją sau, ignoravo kauniečių dalyvavimą bendruose renginiuose, ypač pristatant juos diplomatėms ir politikos formuotojoms. Tačiau naujausias pavyzdys su filmo premjera šokiravo.

Prieš kurį laiką į Lietuvą atvyko filmo „Persona non grata“ prodiuserės – komanda nutarė pasaulinę premjerą surengti Lietuvoje. Apžiūrėjo tinkamas vietas Vilniuje bei Kaune, išsirinko „Romuvos“ kino centrą. Į pristatymą atvyks pagrindinės aktorės ir kitos komandos narės. Jis vyks spalio 13 dieną. Tačiau VU ėmė skelbti, kad premjera vyks diena vėliau VU patalpose.

Skaitykite toliau

Kaip išgyventi doktorantūrą: diskusijos VDU

Po stažuotės žurnale Der Spiegel žurnalistinio darbo tempus lėtinu (apie mano vykdomus projektus netrukus išgirsite) ir grįžtu į akademinę aplinką, todėl vietoje naujienų apžvalgų vėl padažnės analizės ir pasvarstymų. Šios savaitės svarbiausia tema – Ugnės iniciatyva kelti doktorančių padėties klausimus. VDU vyko diskusija apie doktorantūrą kaip pašaukimą ir Ugnė teisingai pabrėžė, kad sunku apie jį kalbėti, kai gyveni prekariato sąlygomis. Beveik tuo pat metu vyko daug patyčių sulaukęs profsąjungų mitingas dėl Darbo kodekso (prie progos apie jį kada nors parašysiu), kuriame žygiavo ir akademikės, reikalaudamos socialinių garantijų.

Kokios pagrindinės doktorančių problemos, Ugnė jau surašė. Ji taip pat paminėjo mano atsiųstą nuorodą į Europos mokslininkų chartiją ir Mokslininkų priėmimo į darbą elgesio kodeksą. Bet noriu papildyti, kad Lietuvos universitetų rektorių konfederacija tuos dokumentus pasirašė ir ji universitetuose turėtų galioti. Chartijoje aiškiai parašyta, kad nuo doktorantūros (postgraduate) lygmens tiriamąjį darbą vykdančios žmogos turėtų būti laikomos darbuotojomis, turėti socialines garantijas.

Skaitykite toliau