Žymų Archyvai: kaunas

Kodėl VU apsimeta, kad Kaunas neegzistuoja?

Kai pradėjau dirbti VDU Azijos studijų centre, naiviai maniau, kad mano ryšiai Vilniuje padės tiesti tiltus tarp įvairių institucijų. Tačiau per savo trumpą darbo laiką pastebėjau, kad geros valios kitų universitetų atžvilgiu VU labai maža, švelniai tariant. Vilniaus universiteto bendruomenė yra netiesiogiai neleidusi studentėms (kodėl mano tinklaraštyje viskas moteriškąja gimine?) dalyvauti renginiuose Kaune, paprašyta paskleisti informaciją, pasilaikė ją sau, ignoravo kauniečių dalyvavimą bendruose renginiuose, ypač pristatant juos diplomatėms ir politikos formuotojoms. Tačiau naujausias pavyzdys su filmo premjera šokiravo.

Prieš kurį laiką į Lietuvą atvyko filmo „Persona non grata“ prodiuserės – komanda nutarė pasaulinę premjerą surengti Lietuvoje. Apžiūrėjo tinkamas vietas Vilniuje bei Kaune, išsirinko „Romuvos“ kino centrą. Į pristatymą atvyks pagrindinės aktorės ir kitos komandos narės. Jis vyks spalio 13 dieną. Tačiau VU ėmė skelbti, kad premjera vyks diena vėliau VU patalpose.

Skaitykite toliau

Kauno skvotas, balvonai, žudynių atgarsiai ir kitos aktualijos

Štai kokias aktualijas sekiau šią savaitę.

Kaune evakavo „Žalią namą“. „Kauno žinios“ išsamiai aprašo, kas ten buvo, ir paaiškina, kokie pavojai kyla dėl apleistos nuosavybės „šventumo“. Kaune turime ne vieną vaiduoklį. Kai ką nors vedžioju po Kauną, visada juos parodau ir sakau, kad tai – paminklai privačiai nuosavybei. Skaitykite toliau

Gatvė ir demokratija

Kaune netikėtai patekau į neakcijinį, neidėjinį, neproginį gatvės vyksmo sūkurį. Chebra grojo būgnais, garsus komponavo DJus, keli rodė triukus su virvėmis ir lazdomis, buvo vaikų, kurie išbandė ir virves, ir būgnus, ir viską, o viena mergina ant kilimėlio jogavo sau (nors turiu įtarimą, kad labiau kitiems, bet gerai, kad atrodė kaip sau). Pamačiusi, kad dvi merginos paišo kreidelėmis, prisijungiau prie jų. Užėmėme aikštę prie „Merkurijaus“, netoli fontano. Galiausiai kitos baigė paišyti, aš likau, trumpam prie manęs prisijungė praeivio vaikas, paskui ir tas pasitraukė. Priėjo tetulytė ir pradėjo burbėti: „Demokratija yra žmonėms, o ne žvėrims“. Iš trečio karto išgirdau, nes šalia buvo kolonėlės. Paklausiau, kur ji mato žvėrių. Ji atsakė, kad demokratija ir laisvė yra tada, kai žmonės žino, kas yra tvarka, ir elgiasi kaip žmonės. „O kas kam iš to, kad čia pripaišėt?“ Prisijungusi prie vyksmo prieš pusvalandį, netikėtai tapau jo spaudos atstove. „Piešinių neliks po pirmo lietaus, o gatvė yra tam, kad žmonės galėtų būti, o ne tik praeiti“ – pasakiau geranoriškai. „Apskritai, ar gavot leidimą? Čia gi reikia leidimo iš universiteto ar valdžios ar… Išvis, kokia šitos akcijos prasmė?“ – kamantinėjo ji. „Čia ne akcija, žmonės tiesiog būna gatvėje,“ – pasakojau. „Tai užrašykit, kad demokratija žmonėms, o ne žvėrims,“ – grįžo prie savo politofilosofinės idėjos pašnekovė. „Jūs tuo tikite, tai ir užrašykite,“ – ištiesiau gabalėlį kreidos. Nenoriai ji paėmė gabalėlį ir pradėjo gražiu, mokyklišku raštu vedžioti raides. Moteris su maišeliu iš parduotuvės įsikomponavo į grojančių, kuriančių ir keičiančių kolektyvą. Bet mažo gabalėlio užteko tik žodžiui „demokratija“. Praeivė liko žiūrėti, kas bus toliau, laukdama dar kreidos, šiek tiek atitirpo ir net paplojo muzikantams, paskui nuėjo. Bet ji irgi buvo, taip pat laikinai kaip ir piešiniai. Ant sėdėti skirtų plokščių šalia laiptų, suradusi dar trupinėlį kreidos, užrašiau „buvo“.