Temos Archyvai: žiniasklaida

Žodžio laisvė: kas į Delfi straipsnį nesutilpo

Neseniai „Delfi“ išleido mano tekstą apie patyčias ir žodžio laisvę. Jame mėginu išsiaiškinti sąvokas ir apžvelgti tendencijas. Pagrindinės mintys yra tokios: pirma, autoriai-šaipūnai linkę save laikyti politinės satyros šviesuliais, nors iš tiesų, kritikuodami veikėjas, kurioms pasitaikė gimti moterimis, griebiasi atsibodusių klišių; antra, jiems, kaip ir kraštutinės dešinės laisvės šaukliams, žodžio laisvė rūpi tik tada, kai patys sulaukia kritikos.

Sulaukiau daug teigiamų komentarų apie šį tekstą. Patiko bičiulio L. pastebėjimas, jog reta, kad šiose diskusijose kas nors keltų principų, o ne jausmų klausimą. Palikus ramybėje lietuviškas aktualijas, čia galima atidžiau apžvelgti spaudos laisvės padėtį pasaulyje. Skaitykite toliau

Paskelbti 2015 m. Pulitzeriai

Štai ir paskelbtas šių metų amerikiečių žurnalistikos apdovanojimų prizininkių sąrašas. Kaip matyti, laimėjusios komandos ir žmogos rengė reportažus apie Ebolą, ISIS, JAV politines aktualijas. Kaip rašo Columbia Journalism Review, kol sulaukė savo prizo, net dvi laimėtojos (kodėl moteriškoji giminė?) jau paliko darbus žiniasklaidoje: Natalie Caula Hauff, dirbusi komandoje, dėl kurios Pietų Karolinos valstijoje išsijudino moterų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje priemonės, paliko darbą, nes norėjo vaikų. Rob′as Kuznia, kuris su komanda tyrė korupciją, išėjo dirbti į viešuosius ryšius, nes dirbdamas žurnalistu negalėjo susimokėti nuomos.

Ką šie pavyzdžiai sako toms, kas svarsto, ar rinktis karjerą žurnalistikoje? Tikriausiai nieko daugiau, nei visi kiti pavyzdžiai. Pažįstu daug puikių žurnalisčių, kurios paliko darbus dėl to, kad negalėjo išsilaikyti arba žinojo, kad, palikus pakenčiamą darbovietę, kitos panašios neatsiras. Ir vis dėlto kasmet šimtai veržiasi į šią profesiją, nes jaučiasi reikalingos, nes jaučia, kad tai svarbu, nes gali naudoti geriausius savo talentus.

Pasakojimas apie Tailandą LRT laidoje

Grįžusi iš Tailando, su dar gana šviežiais įspūdžiais pirmadienį nukeliavau į LRT studiją, kur pasakojau, ką pavyko ten pamatyti ir išgirsti. Tai buvo pirmoji mano tiesioginio kalbėjimo per radiją iš studijos patirtis. Paklausykit mediatekoje (nuo 95:30).

Radijui visada puoselėjau ypatingus jausmus. Užaugau su LRT: į atmintį ilgam įsėdo pratisais balsiais diktorės sakomas legendinis studijos adresas – Konarskio 49. Kai kuriuos garsus, pvz., signalizuojančius žinių pradžią, jie naudoja iki šiol. Ir štai aš ten – studijoje, kuri vaikystėje man atrodė tokia mistiška. Dabar turiu LRT dirbančių draugių, ne kartą lankiausi radijo patalpose, bet šįkart pirmą kartą įžengiau į tiesioginio eterio kambarėlį, kur, mikrofonų puokštės atskirta nuo vedėjų, pasakojau apie savo kelionę. Tikiuosi, tai ne paskutinis kartas.

Apie Tailandą rašau straipsnių seriją, kurią galite rasti čia.

Kaip BBC tingų straipsnį apie Lietuvą kurpė

Net kelios draugės socialiniuose tinkluose pasidalijo nuorodą į šį BBC straipsnį apie švietimą Lietuvoje. Autorius Nic′as Mitchell′as bandė gilintis, kokie iššūkiai kyla švietimo sistemai. Perskaičiusi pagalvojau, kad jei aš, tarptautiniuose vandenyse neprasimušusi Rytų europietė, parašyčiau tokį straipsnį, niekas jo nespausdintų. Betgi čia BBC, tai galima. Keli mano pastebėjimai apie šį tekstą galbūt padės toms (kodėl mot.g,?), kas akademiškai ar kitaip domisi žiniasklaida. Skaitykite toliau

Mano straipsnis apie Afrikos valiutas ir komentaras apie perversmą Tailande

Birželis buvo produktyvus mėnuo politikos analizei. Euroblogui parašiau straipsnį apie planuojamas bendrąsias valiutas Rytų ir Vakarų Afrikoje. Jau kurį laiką tarptautinėje spaudoje sekiau šias naujienas ir stebėjausi, kad mažokai apie tai kalbama. Bus tikrai įdomu pamatyti, kaip veiks šios valiutos. Pirminis šaltinis (sutartis) irgi lengvai surandamas ir įdomus paskaityti.

Be to, su VDU Azijos studijų centru susisiekė LRT ir paprašė komentaro apie perversmą Tailande, taigi pakomentavau ir jį. Manau, kad Turkijos, Tailando ir Egipto skirtingais laikotarpiais palyginimas galėtų tapti ir įdomiu akademiniu straipsniu. Visoms trims šalims bendra tai, kad pramoninis eksportas vis mažiau stabilus, vis didėja priklausomybė nuo turizmo. Dėl valdžios plėšosi armija-technokratės su populistėmis.

BTV suteikė eterį naciams ir niekam tai neužkliuvo?

Štai ko galima nesužinoti, nežiūrint televizoriaus. Šiuo metu, prieš 9 val. vakaro, rodoma BTV laida „Yra kaip yra“, kurioje svečias pareiškė „aš dievinu nacizmą“, o vedėjai papriekaištavus, kad nacizmo vardu buvo žudoma, pasakė „o kuri valstybė, kuris diktatorius nežudė?“ Paskui jis dar teigė, kad laukia, kol ateis nacizmas. Eteris netiesioginis, vadinasi, laida buvo montuojama. Niekas nenutraukė filmavimo už neapykantos kurstymą ir Lietuvos įstatymų draudžiamų ideologijų propagavimą. Bet kuriai valstybei sunku išvengti, kad rastųsi ir savo idėjas kur nors pogrindy skleistų nusikalstamos ideologijos. Tačiau čia televizija sąmoningai tokius legitimuoja ir net propaguoja, jei leidžia teisinti žudymą ir lyg niekur nieko toliau diskutuoja. Tai jau nebe žodžio laisvė. Tai jau nebe taip manančios žmogos, o televizijos, kurioje dirba specialistės, atsakomybė. Už tokį neatsakingą skandalų vaikymąsi – gėda BTV. Jei vedėja nemoka vesti laidų, balansuojančių ant įstatymo pažeidimo ribos, tai ji neturėtų vesti tokių laidų. Televizijoms metas baigti vadovautis iliuzija, kad pasisodinus tris feministes, du žydus ir asmenį, kuris ‘dievina nacizmą’, išeina demokratija.

Siūlau žurnalistėms prieš kiekvieną laidą pagalvoti:

  1. Kas yra svarstomo klausimo šalys, kiek jų?
  2. Kas gali joms atstovauti ir kas iš galinčių atstovauti galėtų eteryje kalbėtis ir susikalbėti?
  3. Kokiame vaidmenyje pasirodys paribio ideologijų atstovės? Kokie jų interesai?
  4. Ar visos laidos dalyvės jausis saugios tokiame „asorti“?

Lietuvoje – „pašnekink nacionalistą“ mėnuo?

Kaip grybų po lietaus užderėjo visokių pokalbių su radikaliais nacionalistais. Visoms smalsu, kas gi nutiks Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Turiu milijoną kitų darbų ir neskirčiau savo laiko analizei, bet va, šiandien pakraupti privertė interviu su Juliumi Panka „Kauno dienoje“ – laikraštyje, kurį anksčiau su malonumu skaitydavau. Pakraupti ne dėl turinio, o dėl to, kaip konstruojamas pasakojimas ir link kokios nuomonės kreipiamos skaitytojos.

Kokios kyla asociacijos, perskaičius, kad J.Panka „kelia nerimą“ E.Zuroff’ui? Turbūt kad J.Panka labai garsus. O gal – kad E.Zuroff’as Lietuvos skaitytojoms žinomas kaip labai piktas, tai tegu ir kelia tą nerimą? Prieš interviu – klausimas: „Kas jis – fašistas, neonacis ar tiesiog žmogus, mylintis tėvynę?“ Interviu eigoje J.Panka išsigins neonacizmo, pasistengs parodyti, kad fašistas irgi nėra. Vadinasi, turime patikėti, kad jis tiesiog „tėvynės mylėtojas“. Įsivaizduokime panašų interviu su A.Paleckiu, kurį Lietuvos tautinio jaunimo centras gerokai pranoksta radikalumu. „Kas jis – slaptasis agentas, komunistas ar tiesiog darbininkų mylėtojas?“ Atmetame pirmus du ir paliekame tą mylėtoją. Skaitykite toliau

Logika pagal A.Račą: jei iš aukšto žiūri į internetines „razborkes“, turbūt nužudytum savo artimuosius

Artūras Račas yra vienas įdomiausių Lietuvos tinklaraštininkų, operatyviai ir įvairiapusiškai reaguojantis į aktualijas. Tačiau, matyt, santykių aiškinimasis su Algiu Ramanausku-Greitai ir kitais išsekino jį taip, kad neseniai jo tinklaraštyje atsirado neregėto įžeidumo paplavos – tekstas „Dėl tokių kaip L.Donskis Lietuva buvo tapusi žydšaudžių tauta“. Manau, kai aistros aprims, pačiam A.Račui bus gėda dėl pasirinkto diskutavimo būdo ir tikiuosi, kad jam užteks proto ir garbės atsiprašyti L.Donskio ir Holokausto aukų artimųjų.

A.Račo teksto pagrindinė mintis tokia: tas, kas abstrakčiai postringauja ir, iškilus konfliktui, nepriima aiškios pozicijos bei neįvardija nusikaltusių, savo laiku galėjo būti ir nacių talkininkas. Net jei atsiribosime nuo asmeniškumų, loginėje grandinėje aiškiai trūksta kelių grandžių. Bet nuo asmeniškumų šiuo atveju atsiriboti negalima. Kaip A.Račui susišvietė diskusiją dėl kažkokių kelių tinklaraščio įrašų ir Facebook žinučių, kurias po kelerių metų visos pamirš, sulyginti su skaudžiausiu Lietuvos istorijos įvykiu? Sakysite, tiesiog norėjo efekto – radikalizuoti, sutirštinti spalvas. Skaitykite toliau

Dar kartą apie aistringas diskusijas

Anądien štai šios vasaros mokyklos organizatorius, su kuriuo šiaip nebendrauju, pakvietė į programos atidarymą. Turėjau priežasčių ten neiti, bet vienas dalykas, kuris mane domina apie šią programą, yra E.Zuroff’o dalyvavimas. Kaip žinia, su šia garsia asmenybe padariau interviu, kuris buvo suplanuotas žurnalui „IQ“, bet galiausiai atsidūrė „Bernardinuose“. Įdomu, ar jis jau Lietuvoje? Sklinda gandai, kad iškilo tam tikrų nuomonių neatitikimų tarp vasaros mokyklos organizatorių. Tačiau patikimos informacijos neturiu. Man labai smalsu, ar žiniasklaida pasigaus E.Zuroff’o atvykimą. Ypač turint galvoje tai, kad rugpjūtį žiniasklaida tradiciškai kenčia nuo naujienų bado. O komentuoti, kaip visada, yra ką. Nebuvo jokios oficialios reakcijos dėl Panerių memorialo išniekinimo (nuotrauka ir komentaras), kur kažkas rusiškai užrašė „Hitleris buvo teisus“ (beje, įdomu, ką ten veikia garsaus „tagerio“ Solomon parašas? Ar tik nebus save pasiskelbęs maištininkas išniekinęs memorialą pirmiau nei nacės?). Priimtas sprendimas dėl kompensacijos dėl žydžių (jei pamiršote, kodėl rašau moteriškąja gimine) religinių bendruomenių turto, kuris sulaukė nevienaprasmiškų reakcijų. Skaitykite toliau