Žymų Archyvai: kelionės

Metų apibendrinimas – o taip! Antra dalis: aš :)

Kaip žinia, tinklaraštis yra toks narcizistinis išradimas, leidžiantis jo mėgėjams pasijusti svarbesniems nei yra. Na, bet prieš datos keitimo dieną (galbūt kada nors ją ‘politkorektiškai’ taip pavadins) juk atleistina, ar ne?

Šiandien bandžiau ieškoti senesnių dienoraščio įrašų, rašytų lygiai prieš metus. Anksčiau rašiau dienorašty frype.lt, vėliau – Livejournal. Tačiau nieko metų senumo ten neradau. Skaitykite toliau

Kalėdų stebuklai ir Weltschmerz

Kai penktadienį grįžau iš, kad ir kaip keista, izraeliečių organizuoto Kalėdinio pasisėdėjimo R. namuose tarp Tel Avivo ir Haifos, prie durų pasveikinau kaimynus filipiniečius su šv. Kalėdomis. Taip užsimezgė ilgas pokalbis, buvau pakviesta į vidų, privaišinta ir… pakviesta kartu keliauti į Betliejų. Žinoma, nedvejojau. Gavau pamiegoti tik tris valandas, o penktą ryto iškurnėjome į autobusų stotį. Ten laukė keli turistiniai autobusai – visi netrukus (nors ir gerokai vėluodami) prisipildė filipiniečių darbininkų. Buvau vienintelė europietė. Jiems tai atrodė nieko nenormalaus. Jie vadino mane Diva, kažkas pasakė, kad esu kaip „tarp jų nusileidęs angelas“, o viena moteris prašė iš arti nufotografuoti jos veidą šalia mano žalių akių. Taip prasidėjo įspūdžių kupina kelionė į Vakarų Krantą. Daugiau jos detalių – angliškame tinklaraštyje. Čia – asmeniškesni pastebėjimai.

Skaitykite toliau

Internetizacija

2007-ieji: Daiva užsiregistruoja į feisbuką.

2008-ieji: Daiva pradeda rašyti tinklaraštį.

2009-ieji: Daiva įkelia savo pirmąjį jūtūbo klipuką.

Jis štai čia:

Iškilmingai pareiškiu, kad Twitter’io neturėjau ir neturėsiu.

Įspūdžiai iš Be’er Ševos – Wonderland tinklaraštyje ir kitos savaitės „Atgimime“.

Du pastebėjimai // Filmas „Wristcutters: a love story“

Pirmas:

čia ne Pažadėtoji, o pažadukų žemė 🙂 Beveik visi telaviviečiai (į šią sąvoką įeina ir kaimynai filipiniečiai), su kuriais bendravau daugiau kaip penkias minutes, yra man ką nors žadėję ir neištesėję. Išimtys: hebrajų kalbos mokytoja, kaimyno iš gretimo buto mergina, nauja draugė iš Lietuvos. Haifiečiai kol kas ištesėjo viską, ką žadėjo (arba jei neištesėjo, tai žinau, kodėl negalėjo). Skaitykite toliau

Kelių dienų apžvalga

Praėjusią savaitę su B. pagalba sukontaktavau su tokia veganų bendruomene. Jie kaip tik šventė Nieko nepirkimo dieną. Nuėjau į jų kabaką, kur buvo kartu dėvėtų drabužių mainai, nemokamas maistas iš atliekų, beigi prisegamų ženkliukų dirbtuvės. Gavau dovanų ženkliuką „Animal liberation“, kurį įsisegiau į šaliką, ir pasidariau „fight lookism“ [kovok su išvaizdizmu], papuoštą gražia Snieguole su automatu. Susipažinau su daugybe šaunių žmonių. Buvo vokietė, britas ir dar kažkas angliškai kalbantis, o izraeliečiams kalbėti angliškai daugiau kaip penkias minutes irgi nebuvo problema. Skaitykite toliau

Japonija, Izraelis ir savo kampo paieškos; „Juoko universitetas“ (filmas)

Šiandien universitete vyko vienas iš japoniško kino renginių – buvo rodomas puikus filmas „Juoko universitetas„. Trumpai apie jį. Tai filmas, nukeltas į imperinę prieškarinę Japoniją ir vaizduojantis susidūrimą tarp meninio polėkio ir nacionalistinės cenzūros. Jis rodo dviejų žmonių tvirtumą savo vaidmenyse, kuris visgi ne tik netrukdo, bet ir padeda atsiskleisti jų šiltam žmoniškumui. Mielas scenarijus vyniojasi pokalbiais, kuriuos fantastiškas operatoriaus darbas padaro dar estetiškai patrauklesnius. Nemačiau kitos taip tobulai nufilmuotos juostos. Po visais emocingais pokalbiais, viltimi ir beviltiškumu, slepiasi lengva ir tuo pat metu svari ironija: nacionalistinė cenzūra, atskiesta nenoriai rodomu žmogiškumu, paradoksaliai stiprina menininką, išgrynina ir iki spindesio ištobulina jo darbą, bet šitas tobulėjimas ir dviejų asmenybių ritualinis šokis biurokratijos labirintuose veda į niekur – už tą ir dievinu japoniškus filmus. Pabaiga nei gera, nei bloga, ji tik ženklina nueitą kelio, apie kurį kalbėjo filmas, pabaigą. Kaip klostysis kita atkarpa, nei įdomu, nei yra laiko pasakoti. Tikrai vertas dėmesio filmas. Skaitykite toliau

Haifa Haifa (dainuok pagal Scooter’į)

Pagaliau išlindau iš Tel Avivo ir jo orbitos ir išsiruošiau į couchsurfing’o susitikimą Haifoje. Planas buvo toks: atvažiuoju ketvirtadienį, penktadienį keliaujam į menininkų kaimą (Užupio svajonių alter ego), o šeštadienį – galbūt į garsųjį istorinį arabišką kaimelį Akko (Akrą). Apsistojau pas vieną CS narį, su kuriuo kelias savaites pasirašinėjau.

Ketvirtadienį tataigi įsiropščiau į traukinį ir išdardėjau į kelionę. Skaitykite toliau

Talinas, estiškos ypatybės, „Taking Woodstock“ (filmas)

Kelioms dienoms atvykau į Estiją. Lėktuve (skristi taip arti buvo keistoka) skaičiau propagandinį bukletėlį, kur sužinojau, kad estiškas medus gerai vertinamas ir kad Estijoje interneto NEnaudotojų yra apie 300 000. Be to, internetu galima stebėti, kaip leidžiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokį dalyką būtina įdiegti Lietuvoje.

Buvau tokiam rajone, kuris laikomas labai nesaugiu. Amžiaus pradžioje jame pastatyti pusiau plytiniai, pusiau mediniai namai darbininkams, dirbusiems laivų statykloje netoliese. Dabar, žinoma, pramonės nebėra, namai avarinės būklės, niekas nenori ten gyventi, bet kai kuriems tenka. Jūra netoli, todėl nekilnojamojo turto kompanijos jau planuoja pakeisti šitos erdvės charakterį. Skaitykite toliau

Briuselis, trečias kartas

Negaliu patikėti, kokiu greičiu išsitrina mano mentaliniai žemėlapiai. Su džiaugsmu laukiau dar vieno susitikimo su Briuseliu, nutaškuotu malonių patirčių, gražių prisiminimų ir pažįstamų vietų, bet viskas buvo gerokai kitaip. Iki šiol galėčiau susiorientuoti, kaip kur nuvažiuoti iš visų trijų vietų, kur teko gyventi. Vizualiai atsimenu aikštę su susikertančiomis tramvajų linijomis ir pro atidarytus automobilių langus sklindančia turkiška muzika. Gyvai prieš akis stovi švelniai rausvais žiedais aplipęs parkas prie T. ir A. namų, per kurį reikia pereiti pakeliui į metro, kuriame patogiai įsikūrę gyvena bomžai. Lygiai taip pat nepasiklysčiau, gaudydama žalumos ir ramybės apsuptą tramvajų ir keliaudama į metro stotį, iš kurios ranka pasiekiamas ES kvartalas ir visos Briuselio įdomybės. Tačiau centro gatvelių jau nebeprisimenu. O čia ir teko prasimalti. Skaitykite toliau

Briuselis, antras kartas

Balandžio 9

Su šeimininkų, pas kuriuos apsistojau, pagalba įsigijau mėnesinį bilietą ir įkroviau pinigų į telefono kortelę, todėl jaučiuosi beveik briuselietė 😀 Pastebėjau, kad kai ko kainos kaip litais, tik eurais 🙂 O bet tačiau kai kurie dalykai, pavyzdžiui, šviežios braškės ar obuoliai, gerokai pigesni nei Vengrijoj. Apžiūrėjau keletą mielų spalvotų saldaininių namukų, kai netingėsiu, įkrausiu foto. Taipogi pamaklinėjau ES kvartale, pasivaikščiojau parke su šeimininke, žodžiu, subalansuota diena. Mane suparino tik tai, kad, nepaisant to, jog moku kelias išgyvenimo frazes prancūziškai, kai atsitrenkiu į ką nors metro ar kai šeimininkas man kažką prancūziškai pasako, kažkodėl noriu atsakyti vengriškai… Kažkaip ši kultūra įaugo į mane labiau nei galvojau. Būtų daugiau nei juokinga, jei vidury Briuselio metro į kažką atsitrenkusi pasakyčiau „bocsanat“, o kol sugalvoju prancūziškai, jau nebelieka prasmės to sakyti išvis… Skaitykite toliau