Žymų Archyvai: kelionės

Pastebėjimai iš kelionės į JAV: eilės kaip sovietmečiu prie bananų

Eilė prie MoMA

Vienas labiausiai įstrigusių įspūdžių JAV – amerikietės labai kantriai ir ištikimai stovi eilėse. Gali būti daug kavinių ir ledainių aplink, bet atsiras viena, garsi ir populiari, kur žmogos būriuosis negailėdamos laiko. Šioje nuotraukoje veidu į jus stovinčios žmogos laukia, kada prasidės nemokamo įėjimo valandos Niujorko modernaus meno muziejuje. Tai suprantama – kas nenorėtų nemokamai užeiti į garsų muziejų? Bet dažnai matydavau eiles prie įvairiausių maitinimo įstaigų. Palo Alto miestelyje prie garsios ledainės žmogos rikiavosi kaip prie naujo aifouno (na, gerai, aš niekada gyvai nemačiau, kaip rikiuojamasi gauti šio daikto).

Kita vertus, gal mano pastebėjimus iškraipė tai, kad lankiausi ten per pačią karščio bangą. Ko nestovėti eilėj lauke, jei šviečia saulė, o nuobodulį galima nuvyti maigant išmanuolį? Gal ir dėl oro niekad nemačiau Europoje, vidurio Rytuose ar Rytų Azijoje, kad tiek žmogų rikiuotųsi, kad kur nors pavalgytų.

Lia Kroasy – dūz pua

Ne be nuotykių, bet visgi pasiekiau Dubrovniką. Įvažiavom mašina, ir jos vairuotojas, kroatas, gavo rodyti pasą, į kurį buvo įtupdytas antspaudas, o man užteko pakišti tapatybės kortelę. Kažkaip keistoka. Bet greitai tai išsispręs – kroatai po kiek daugiau nei mėnesio bus ES ir galės keliauti tokiom pat teisėm, kaip kad mes vykstam tarpti iš jų gero.

Google maps negalėjo man pasufleruoti, kad į viešbutį teks kopti >100 laiptelių. Kai pridususi su lagaminu pasiekiau duris, išsigandau, nes nebuvo jokio viešbučio logotipo, o duris atidariusi šeimininkė ėmė kalbėti su manim kroatiškai ir nesuprato, ką sakau. Pagaliau ji suorganizavo vertimą telefonu. Bet vargti buvo verta, viešbutukas vienas jaukiausių, kiek yra tekę apsistoti.

Turistų čia nesveikai daug ir kainos požiaurės. Tačiau šalia jūra, akiratyje kalnai, o konferencijos  organizatoriai apdairiai paliko begėdiškai ilgas pietų pertraukas.

image

Dubrovnik

Cosmopolitan laužia tylos apie moterų sekso turizmą sieną

Įdomi tema. Nesvarbu, kad Karibai – ne šalis, o universitetas – Ben Guriono, bet surinkta įdomių faktų. Aš esu prieš neturtingų šalių gyventojų egzotizavimą ir objektifikavimą, bet tai, kad moterys važiuoja sekso ieškoti, tai visgi slepia tam tikrą revoliucinę žinutę mūsų kultūroje, kurioje moteris neva „duoda“ (jei tai daroma be pagarbos) ar atsiduoda (jei su pagarba). Taigi pratinkimės – moterys turi seksualinių poreikių, kurie dargi gali laaabai nepatikti mūsų „Lietuva – lietuviams“ triukšmautojams.

Bent jau aš nebuvau skaičiusi tokio straipsnio, kuris siųstų tokią žinutę: „Viskas čia OK, moterys taip daro, tik nesipasakoja. Štai sąrašiukas, kur galima gauti ir už kiek, – sėkmės, tik nepamiršk apsaugos“. Kaip sako liaudis, gotta love Cosmopolitan.

Ką nuveikti Brėmene per porą dienų

Kaip daug kas žinote, Lietuvai su oro susisiekimu ganėtinai nesiseka. Nors, atrodo, su kuo bepakalbėsi, žmogos keliauja ir keliauja, nors giminių lankyti masiškai grįžta gausus emigravusiųjų būrys, lėktuvai vis tiek pustuščiai ir reisai neatsiperka. Vienas po kito jie atšaukiami ar nukreipiami. Kai Vokietija įvedė papildomą mokestį oro transportu atvykstantiems keleiviams, Ryanair protestuodama atšaukė skrydžius į Berlyną ir Diuseldorfą. Tačiau, galbūt kad pasipelnytų iš planuotų emigrantų srautų, greitai pasiūlė naują skrydį – Vilnius-Brėmenas (Kaunas-Brėmenas ilgai neišgyveno). Wizzair prisidėjo su Vilniaus-Dortmundo maršrutu. Be Frankfurto, tai vieninteliai oro vartai į Vokietiją. Ta proga nusprendžiau pakeliui į Berlyną patyrinėti garsiųjų muzikantų miestą ir aplankyti ten gyvenantį „paralelioką“ (taisyklinga lietuvių kalba turbūt reikėtų sakyti tiesiog „bendramokslį iš gimnazijos“).

Kaip ir visada po Ryanair skrydžių, išplaukiau iš oro uosto su lietuviškai kalbančia banga. Pasivaikščiojimą pradėjome nuo stoties – ten užrakinome kuprines ir netikėtai susipažinome su Vokietijoje gyvenančia lietuve, keliaujančia su sūnumi į kitą miestą. Stotyje ir stoties rajone nebuvo daug plika akimi pastebimų užsieniečių. Paklausiau Brėmene gyvenančio bendramokslio, ar vokietės mėgsta keliauti po savo šalį. Sako, tikrai taip. Nežinia, kokiais reikalais jos keliavo, dirbti ar ilsėtis, bet man įsiminė, kad išties absoliuti dauguma matytų turisčių kalbėjo vokiškai. Skaitykite toliau

Karališkų vestuvių karštinė, Egiptas

Kur buvus, kur nebuvus, aš vėl čia. Daug idėjų, bet kol kas – įrašas karščiausioms buržujų naujienoms ir kelionei į Egiptą užfiksuoti. Šiandien iš sportinio intereso gerokai papolemizavau su draugėmis FB dėl karališkųjų vestuvių, nors puikiai suprantu šio renginio reikšmę. Skeptiškai žiūriu į monarchiją, juolab mane piktina, kai iš viešojo sektoriaus lėšų išlaikomas tam tikro asmenų klano prabangus gyvenimas, kai tuo tarpu neva trūksta pinigų universitetams ir socialinėms programoms. Ne dėl to, kad valstybė turėtų rūpintis tik materialiais dalykais. Ne, aš labai už viešas šventes bei festivalius, ir netgi nesipriešinu, kad valstybė remia elitinį meną ir muziejus. Tiesiog vestuvės yra privatus šių dviejų žmogų reikalas, ir nematau prasmės iš to daryti ne tik nacionalinę, bet netgi tarptautinę naujieną. Mane, kaip dažnai būna, domina būtent žiniasklaidinis aspektas, vadinamoji elito naujienų gamyba, ir jau tikrai nė už ką nepatikėsiu, kad šios vestuvės yra svarbiausia dienos, savaitės ar net mėnesio naujiena. Skaitykite toliau

Berlynas. Ruduo

Neklausykite, kai sako, kad žiema (galbūt skaičiuojama nuo laikrodžių persukimo) baisi, bet orų prognozę patikrinkite.

Kultūriškai Berlynas bent jau po dienos visai neatrodo margas, ypač palyginti su Briuseliu. Kitų kalbų nei vokiečių vargiai išgirsi. Kažkas kalbasi ispaniškai, truputį arabiškai, praeina prancūzai, suskamba būdinga lenkų kalbos garsinė gama… Viskas ištirpsta. Kiek pat gražią vasaros dieną gali užfiksuoti Vilniuje. Skaitykite toliau

Izraelis su stipendija: kas, kaip ir kodėl?

Ne vienas manęs klausė: kaip gi aš patekau į tą Izraelį, ką ten veikiau ir kodėl grįžau. Jokia paslaptis: pragyvenimą ten man teikė Švietimo mainų paramos fondo administruojama Izraelio stipendija, taigi atlikau akademinę stažuotę. Susisukti reikėjo anksti ir greitai, planuoti iš anksto, o būtina sąlyga – tyrimo vadovas vienoje iš šalies institucijų (jei važiuojama pagal tyrimų programą). Tel Avivo universitete užsiregistruoti studentu pagal tyrimų programą nesunku, reikia tik susirasti vadovą ir sužavėti savo projektu. Kiti universitetai taip pat mielai priima stažuotojus – jaunus mokslininkus ar nesenus absolventus.

Skaitykite toliau

Neįtikėtina savaitės pradžia

Buvo daug kultūrinių patirčių paskutiniu metu. Pirmadienį su draugu I. išsiruošėme pas jo gimines žydiškoje gyvenvietėje okupuotose teritorijose švęsti Pesacho. Labai stengiausi neįsivelti į diskusijas apie politiką – kartais net gniaužydama suknelės kraštus po stalu, bet dėl nieko nesusiginčijau ir nieko nepakomentavau. Tiesą sakant, paskutiniu metu matau vis mažiau prasmės diskutuoti apie politiką, nes, kad ir kaip banaliai skambėtų, nieko tai nekeičia. Kalbėti prasminga tik su tokiais žmonėmis, kuriuos įmanoma įtikinti. Akivaizdu, kad tos gyvenvietės amerikietiškosios „kolonijos“ gyventojai (itin religingi ir patriotiški) nėra iš tų, kuriuos būtų galima įtikinti, taigi šypsojausi kaip fyfa ir nieko nekomentavau. Kai, sužinoję, jog dirbau žurnaliste, manęs paklausė, ar rašau apie politiką, išsiskukau prisipažindama, kad teko, bet vengiu temų, apie kurias neišmanau. Skaitykite toliau