Žymų Archyvai: segregacija

Multikultūralizmas moterims ginti?

Per savo gyvenimą esu prisilietusi prie įvairių kultūrų, bet visada į akis krisdavo tai, kad jose moterys ir vyrai laikomos (kodėl moteriškoji giminė?) skirtingomis subkultūromis. Ilgą laiką priimdavau tai kaip duotybę, kurią organizuotomis pastangomis galima vis labiau išklibinti, bet sunku būtų revoliuciniu būdu pakeisti. Tačiau, dažniau apie tai diskutuojant, tai ima rėžti akis. Daugelis visuomenių ant to pastatytos, ir tik plintant multikultūralizmo (daugiakultūriškumo) idėjai tiek politikės, tiek verslai ėmė pamažu įtraukti moteris į įvairovės pripažinimo ir organizavimo sistemas. Tik ar gali įvairovės organizavimas išspręsti daug gilesnes filosofines ir kultūrines problemas?

Skaitykite toliau

Feministinė partija – kodėl gi ne?

Po rinkimų kilo iniciatyva steigti naują kairiąją politinę partiją. Kol kas yra tik Facebook grupė, bet ten aktyviai verda diskusijos. Toks poreikis iškilo dėl to, kad kairiųjų pažiūrų žmogoms atsibodo LSDP, užtat dėl socialinių tinklų ir kitų dalykų vis aiškiau, kad šis segmentas nėra toks mažas, koks buvo prieš kokius penkerius metus. Be to, į Europos Parlamentą pateko įvairios smulkios politinės partijos, tokios kaip Feministinė iniciatyva Švedijoje. Lygiagrečiai su šiomis diskusijomis Donatas Paulauskas iškėlė labai savalaikį klausimą – ar Lietuvai irgi reikia feministinės partijos. Manau, kad pats laikas bent jau padiskutuoti apie tokią galimybę. Tačiau socialiniuose tinkluose apie tai išsakyta ir nepalankių komentarų: feminizmas svarbu, bet visgi partijos, kurių pagrindas ne ekonomika, ilgai neišsilaiko. Leiskite paklausti, kaip tai ne ekonomika? Lyčių (ne)lygybė yra pamatinis visuomenę, deja, iki šiol struktūruojantis veiksnys.
Skaitykite toliau

Ką daryti prieš stereotipų žalą ir kas jau padaryta

Štai dar viena mini paskaita apie lyčių stereotipų, konkrečiai – seksualizacijos (mano straipsnis apie tai čia) žalą:

Jei neturite laiko, pažiūrėkite nuo dešimtos minutės apie tai, ką kiekviena žmoga gali pakeisti savo aplinkoje. O dabar pasidalysiu pavyzdžiu, kaip tai vyksta.

Skaitykite toliau

Ak taip, kiekviena juk žino viską apie elgetas… tik kad ne

Anądien su susidomėjimu perskaičiau Delfi straipsnį apie elgetas, nuo kurių negali atsiginti lauko kavinių lankytojos. Vos prieš dieną ar dvi pati sėdėjau kavinėje Pilies gatvėje (taip būna retai), kur teko pora žodžių ar ignoravimu nuginti ne tik elgetas, bet ir įkyrų flirtuotoją su mano kompanione. Praėjo ir jau kurį laiką Vilniaus centre uždarbiaujantis jaunuolis su žaizda ant blauzdos, kuris, atrodo, nesikeičia, ir jo žaizda nesikeičia metams bėgant. Man pinigų negaila, bet iš principo verčiau jų duočiau kitoje erdvėje, ne lauko kavinėje, nes puikiai žinau, kaip visas erzina susiklosčiusi kultūra būtent ten elgetauti, ypač po to, kai elgetavimas uždraustas ir elgetos su daug mažesniu pasitikėjimu įkuria „štabą“ kurioje nors pastovioje vietoje, o verčiau klajoja. Bet tiek to, palikime klausimus, duoti ar neduoti elgetoms pinigų, kiekvieno asmeniniam apsisprendimui. Manau, nereikia duoti tam, kad pasijustume geruolėmis šventuolėmis. Nereikia duoti nei dėl savęs, nei dėl gailestį skatinančios elgetos – tik dėl kartais išties širdį gniaužiančio neteisingumo suvokimo. Bet dabar – apie straipsnį.

Skaitykite toliau

Mokytojos, ko pasimokyti iš Izraelio

Tarp Lietuvos konservatyvių intelektualių atsirado nauja mada: „Pasimokykime iš Izraelio“. Terpę jai suvešėti sudarė nesenas apsikeitimas belaisviais – vienas Izraelio karys už daugiau nei tūkstantį palestiniečių kalinių. Dešinysis premjeras, kurio reputaciją stipriai paklibino neseni protestai už socialinį teisingumą (kurio jis, žinoma, savo visuomenei nė neketina pasiūlyti), šiepėsi iš visų įmanomų nuotraukų: va, parvedžiau karį namo. Jo pavyzdžiu pasinaudoti ir iš šio įvykio politinio kapitalo susikrauti nusprendė ir visokios veikėjos ir rašytojos. Kažkas nukopijavo, kaip N.Oželytė savo FB skelbė, koks tai yra sektinas pavyzdys, ir užbaigė standartiniu „Shalom Israel“ (aš irgi linkiu, kad Izraelyje būtų šalom ir visų pirma jaunoms žmogoms nereikėtų žalotis šauktinių armijoje – mūsų prielaidos ir išvados, žinoma, visiškai skirtingos). Dabar gi prabilo L.Jakimavičius savo „Žydai labai gudrūs“. Suprask, komplimentą neva pasakė, o išties pasinaudojo šimtmečių senumo stereotipais, kad įrodytų tai, kas naudinga jam pačiam. Viena iš pirmųjų šios tendencijos kregždžių buvo A.Brazauskas, kuris kvietė nacionalistes pasirašyti Jeruzalės deklaraciją ir pasižadėti ištikimybę Izraeliui. Jo tekstas parodo, kad Vakarų nacionalistės tai seniai daro, o JAV ultrakonservatorės, ko gero, dar seniau. Galima daryti išvadą – (ultra)konservatorės-filosemitės antpečiai labai madingi. Nuo kada ir kodėl?

Skaitykite toliau

Diskusija apie vyriškumą

Vieną dieną, perskaičiusi V.Laučiaus atsaką M.Jankauskaitei dėl mačizmo žalos, sėdau rašyti tinklaraščio. Tačiau po to pamąsčiau, kad bus geriau, jei tekstą išgryninsiu ir pateiksiu platesnei auditorijai. Štai jis. Tai mano pirmas tiesiogiai Delfi parašytas tekstas – anksčiau kelios mano skiltys ir straipsniai buvo perspausdinti iš „Atgimimo“.

Labai smalsu, ar bus koks nors atsakymas. V.Laučių gerbiu kaip sąžiningą konservatorių, bet šitos temos jis ryškiai nėra labai gerai apmąstęs. Prieš kelias dienas gavau vieno pažįstamo laišką su komentarais mano tekstui, kuriame aiškinama, kur pasireiškia prigimtis. Išties, niekas neneigia biologinių skirtumų ir to, kad gimdo tik moterys. Tačiau gimdo ne visos moterys, nuo ko jos nenustoja būti moterimis. Net Naująjame Testamente (1 Kor 7) parašyta, kad geriau likti „mergaite“ (atitinkamai ir vyrams geriau „neliesti moters“), o santuoka šeima yra pusėtinas pasirinkimas, jeigu negali susilaikyti, siekiant išvengti ištvirkavimo. Taigi absoliučiai neleistina, kad moteriškumą apibrėžtų gimdymas. Niekada taip nebuvo ir geriau niekada ir nebūtų. Ankstyvojoje krikščionybėje moterys kartu su vyrais drąsiai pakeldavo kankinimus ir dirbdavo, skleisdamos savo religiją, ir niekas joms neaiškino, kad geriau eitų gurkšnoti „Baileys“ ir gimdyti vaikų, nes biologija taip liepia.

Dar daugiau, turint galvoje, kad žmoga dirba apie 40 metų, 2-3 metai kūdikiams auginti yra tik mirksnis. Tad kodėl tie 2-3 metai turėtų labiau apibrėžti moters padėtį visuomenėje nei 40 metų, kuriuos ji dirba už šeimos ribų? Senovės Lietuvoje taip ir būdavo. Lietuvės valstietės dirbo ūkyje kaip ir vyrai, o mažus vaikus prižiūrėdavo senelės ir kitos išplėstinės šeimos narės. Penkiametės galėdavo eiti žąsų ganyti, o ne tikėdavosi, kad mama aukos darbą, kad jas apšokinėtų. Aristokratės samdydavo žindyves ir aukles. Žydės moterys neretai sukdavo verslus ir išlaikydavo šeimas, jei vyrai pašvęsdavo gyvenimą šventraščių studijoms. Moteris-namų šeimininkė yra absoliutus industrializacijos ir urbanizacijos produktas. Tiek tos biologijos.

Kur dingsta pirmūnės

Turiu daug visokių idėjų įrašams ir minimaliai laiko. Pradėsiu nuo minties, kurią galvoje vartalioju jau ištisas savaites. Skaičiau šį blogo įrašą: autorė svarstė, kodėl pirmūnės ir aktyvuolės retai tampa lyderėmis už mokyklos ribų. Po to dar perskaičiau labai angažuotą straipsnį apie psichologo eksperimentą, kai jis pabandė sužalotam berniukui pakeisti biologinę lytį ir įtikinti gimdytojas auginti kaip mergaitę. Pasak straipsnio, eksperimentas nepavyko – žmoga grįžo prie savo neva tikrosios lyties. Abu tekstus sieja senas klausimas: kiek žmogų elgesys yra nulemtas lyties požymių, ką galima pakeisti, o ko ne? Skaitykite toliau

Kada moterys nelinkusios rizikuoti

Pagaliau radau mokslinį pagrindimą tam, ką seniai norėjau kažkaip įrodyti. Šiame straipsnyje aprašomi atlikti psichologiniai tyrimai, kokiose situacijose moterys nelinkusios rizikuoti ar visapusiškai atskleisti savo analitinių gebėjimų. Turbūt nenustebsite – tada, kai prieš tai akcentuojama jų lytis, jos priverčiamos apie ją galvoti. Tada atitinkamai ir elgiasi pagal stereotipą. Šis tyrimas itin svarbus darbovietės kontekste, kur gali nebūti tiesioginės diskriminacijos, bet klestėti seksistiniai juokeliai, būti keliami tam tikri su lytimi susiję lūkesčiai. Šiuo metu darbe su dar keliais kolegomis inicijavome apklausą apie patiriamus nepatogumus dėl lyties, amžiaus ir kitų pagrindų, kovą darbe vedžiau mokymus šia tema. Tai nėra lengva net institucijoje, kuri nuolat tyrinėja lyčių (ne)lygybę, nes kai nėra akivaizdaus puolėjo (diskriminuojančiųjų), tai sunku suprasti, nuo ko gintis. Vis dėlto šaunuoliai firmos vadovai, kad įsitraukė į šių procesų organizavimą, ir tikiuosi, kad daugiau Lietuvos įmonių taikys tokią praktiką tartis su darbuotojais apie netiesioginę diskriminaciją, stereotipinius lūkesčius ar kitokius patiriamus nepatogumus.

Kelios tipinės situacijos, apie kurias žmogos dažnai nesusimąsto: iš moterų tikėtis, kad jos prisiims atsakomybę už viską, kas susiję su maistu ir švara darbovietėje, juokeliai, epitetų pasirinkimas („žavioji“ vs. koks nors „greitasis“, „sumanusis“). Tai prasideda darželyje ir tęsiasi iki pat aukščiausių vadovaujančių pozicijų. Tačiau visa tai nebūtų įmanoma be savidiskriminacijos: tylaus susitaikymo ar aktyvaus pateisinimo iš tų, kurios yra diskriminuojamos. Taip pat dažnai teigiama, kad esą nieko negali padaryti, jei vyrai labiau kvalifikuoti, labiau linkę rizikuoti, ištvermingesni – štai jums ir nelygios pasekmės. Psichologų tyrimai praveria „juodąją dėžę“ ir parodo, kaip tai nutinka.

Savivaizdis svetimo atvaizde

Anądien laukiau autobuso ir, man ir kitoms ramiai lūkuriuojant, iš sustojusio troleibuso pasigirdo pikti šūksniai. Pasisukusios visos galėjome matyti, kad troleibuso vairuotoja veja iš transporto priemonės benamį. Nors ir labai nenoromis, jis visgi pakluso, išsvirduliavo iš troleibuso, o atsidūręs lauke dar į jį pasirėmė. Pajutęs, kad troleibusas važiuoja, pripuolė atsiremti prie pasitaikiusio stulpo. Buvo visiškai apsvaigęs, bet rankoje tvirtai gniaužė raudoną plastikinį maišelį, kuriame galbūt tilpo visas jo „namų ūkis“. Akies kraštu stebėjau tą žmogą. Kiekviena žmoga – atskira istorija, išbaigtas pasaulis, kuriame dalykai yra daugiau mažiau logiškai susiję. Tačiau, nepažindamos šio pasaulio, mes niekada neiškoduosime tos logikos, pagal kurią buvimas čia, dabar ir tokiai yra vienintelis galimas. Kiek man teko girdėti tokių istorijų, be priežasties žmogos netampa benamėmis. Ta proga prisiminiau savo straipsnį apie Japonijos benames. Neretai jos vienaip ar kitaip užsidirba pragyvenimui (pvz., rinkdamos skardines), tvarko ir puošia savo palapines. Japonijoje išdrįsau su jomis šnekučiuotis, Lietuvoje, ko gero, niekad nesu to dariusi. Skaitykite toliau

Atnaujinta: žurnalas „Valstybė“ atsiriboja nuo neapykantą kurstančio kandidato

Originalus įrašas vasario 6 d.

Šiandien autobuse Vilniuje mačiau lipduką, kviečiantį patriotus, kuriems rūpi tauta, nelaukti, o „kovoti“. Na taip, savivaldybių rinkimai artėja. Ir ką gi jie atneša? Be kita ko, ir štai tokias programas. Šūkis – „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“. Vėliau paaiškina, kad „juodi“ – ne tai, apie ką būtų galima pagalvoti, o nešvarūs pinigai. Galėčiau, aišku, priminti, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 47 straipsnio 2 punktą „Rinkimų agitacija gali būti bet kokių formų ir būdų, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, prieštarauja moralei, teisingumui ar visuomenės darnai, neatitinka sąžiningų ir garbingų rinkimų“, o Konstitucijos 25 straipsnis skelbia, kad „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“, o 29 straipsnis nurodo, kad „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Bet ką padarysi, VRK, matyt, tai nenuskambėjo kaip neapykantos kurstymas. Ateitis parodys. Visgi man už politiką daug labiau rūpi žiniasklaida. Ir šis rinkiminis sąrašas verčia itin sunerimti.

Kalbu ne apie tai, kad vienas šio judėjimo vedlių – mano buvęs kolega Ričardas Čekutis, su kuriuo kadaise visai normaliai bendravome. Nerimą kelia tai, kad vienas iš kandidatų – Darius Varanavičius, panašu, nė neplanuojantis atsisakyti žurnalisto pareigų, kad ir kaip tai skatintų Žurnalistų sąjunga. Štai čia žurnalo „Valstybė“ redakcijos sudėtis (pasidariau ekrano nuotrauką, jei kartais kažkas greitai ir tyliai pasikeistų). Iš pradžių pagalvojau, gal visgi bendravardis? Juk Varanavičių Lietuvoje daug. Žiūriu VRK duomenis. Kandidato Dariaus Varanavičiaus anketoje pagrindinė darbovietė nenurodyta. Tačiau interesų deklaracijoje aiškiai parašyta, kad kandidatas dirba VšĮ Demokratijos plėtros fondas užsienio skyriaus redaktoriumi. Ši VšĮ leidžia žurnalą „Valstybė“. Naršau po žurnalo puslapį – jokio pareiškimo, jokio atsiribojimo. Gal dar nespėjo? Palauksiu savaitę. Jei žurnalas „Valstybė“, kuris save vadina „nauju ir progresyviu leidiniu“, kurio „straipsnius rengia profesionalūs žurnalistai ir ekspertai“, susipras ir atsiribos nuo autoritarinės, homofobinės ir rasistinės rinkiminės platformos, kurią išpažįsta jo politikos redaktorius, bus galima tik pasidžiaugti. Kilus skandalui dėl P.Stankero publikacijos, žurnalas „Veidas“ viešai atsiprašė, nors bent vienas redakcijos narys išreiškė atskiras nuomones, įskaitant ir šio tinklaraščio komentaruose. Jei „Valstybė“ to nepadarys, po savaitės pakviesiu visus, neabejingus garbingos žiniasklaidos, demokratijos, socialinės įtraukties ir kitiems idealams, boikotuoti šį žurnalą tol, kol redakcija pakeis ar bent jau paaiškins savo poziciją. Tai joks grasinimas, aš visuomenės nuomonės neformuoju. Tiesiog žurnalas būna mano ofise, kartais jį pavartydavau, žinau, kad daug mano pažįstamų jį skaito, kai kurie yra jo gerbėjai FB tinklalapyje. Bet kokiu atveju iš tikrųjų liūdna, kad vis mažiau patikimų, kokybiškų leidinių Lietuvoje.

Savo tinklaraščio nuolatiniams skaitytojams, tokiems kaip salvis ar Žąsinas, bei jų bendraminčiams norėčiau pridėti papildomą paaiškinimą:

  • Aš ne prieš „lietuvybę“, bet prieš „Lietuva – lietuviams“ lozungus.
  • Aš ne už susidorojimą su kažkuo, bet už skaidrumą ir visuomenės teisę žinoti, su kuo turi reikalą.
  • Į savivaldybės mandatą neįeina:
    • Bendrųjų Lietuvos vidaus, užsienio politikos ir geopolitikos krypčių (įskaitant visavertės integracijos į ES) sabotavimas;
    • Mokymo programų sudarymas už ŠMM;
    • Darželių veiklos cenzūravimas;
    • Savavališkas sprendimas, kas yra globalizacijos žala, ir prievartinis jos šalinimas;
    • Konstitucijos ir tarptautinių įsipareigojimų ginamos susirinkimų laisvės ribojimas.
  • Tam tikrų visuomenės grupių, šiuo atveju romų, demonizavimas (žr. paveikslėlius) prilygsta neapykantos rasiniu, etniniu, kilmės ir kt. pagrindu skatinimui.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo referendumu priimta nepriklausomybės pradžioje, kai ES dar nė nekvepėjo.

Atnaujinimas vasario 8 d.

Pasirodo, žurnalas nežinojo, kuo po darbo užsiima politikos skyriaus redaktorius. Tai man asmeniškai patvirtino žurnalo leidėjas Eduardas Eigirdas, o netrukus perskaičiau ir viešą, oficialų redakcijos atsiribojimą nuo D.Varanavičiaus pažiūrų. Dar daugiau, Delfi pasidomėjo, ar sąrašo deklaruojamos pažiūros neužkliūva R.Čekučio darbdavei Seimo narei D.Kuodytei. Liberalė žada klausimą aptarti ir spręsti, lauksime rezultatų. Jaunalietuvių sąrašas vienaip ar kitaip sulauks tam tikros elektorato dalies, bet po šio įvykio ir D.Kuodytės sprendimo rinkėjai bent jau daugiau žinos apie liberalus, kurie reklamuojasi kaip „sveiko proto dešinieji“. Manau, šiuo atveju, nors ir buvo galima tiesiogiai redakcijai pranešti (išties galėjau iš karto tai padaryti, bet nemaniau, kad jie nežino), naudinga, kad „skalbiniai“ buvo skalbiami viešai. Tai prisidės prie politinių ideologijų išsikristalizavimo Lietuvoje. Rinkimai – gera proga partijoms parodyti, su kuo jos broliaujasi.