Temos Archyvai: Socialiniai klausimai

Ak taip, kiekviena juk žino viską apie elgetas… tik kad ne

Anądien su susidomėjimu perskaičiau Delfi straipsnį apie elgetas, nuo kurių negali atsiginti lauko kavinių lankytojos. Vos prieš dieną ar dvi pati sėdėjau kavinėje Pilies gatvėje (taip būna retai), kur teko pora žodžių ar ignoravimu nuginti ne tik elgetas, bet ir įkyrų flirtuotoją su mano kompanione. Praėjo ir jau kurį laiką Vilniaus centre uždarbiaujantis jaunuolis su žaizda ant blauzdos, kuris, atrodo, nesikeičia, ir jo žaizda nesikeičia metams bėgant. Man pinigų negaila, bet iš principo verčiau jų duočiau kitoje erdvėje, ne lauko kavinėje, nes puikiai žinau, kaip visas erzina susiklosčiusi kultūra būtent ten elgetauti, ypač po to, kai elgetavimas uždraustas ir elgetos su daug mažesniu pasitikėjimu įkuria „štabą“ kurioje nors pastovioje vietoje, o verčiau klajoja. Bet tiek to, palikime klausimus, duoti ar neduoti elgetoms pinigų, kiekvieno asmeniniam apsisprendimui. Manau, nereikia duoti tam, kad pasijustume geruolėmis šventuolėmis. Nereikia duoti nei dėl savęs, nei dėl gailestį skatinančios elgetos – tik dėl kartais išties širdį gniaužiančio neteisingumo suvokimo. Bet dabar – apie straipsnį.

Skaitykite toliau

Delfi apie konvenciją prieš smurtą

Parašiau komentarą į Delfi. Šiaip neturiu laiko užsiimti atsakinėjimais ir netgi žiniasklaidinę veiklą paskutiniu metu stengiuosi orientuoti kitur, bet buvo baisu pagalvoti, koks iškreiptas vaizdas nusės Delfi skaitytojų galvose po G.Vaitoškos teksto. Jis nepasivargino pagūglinėti, kas yra postfeminizmas ir kas yra radikalusis feminizmas, o jo skaitytojos dar mažiau pasivargins. Taigi parašiau šį tekstą ir pabandžiau paaiškinti, kas yra kas. Tačiau jau gavau pastabą, kad rašau per daug akademiškai.

Blogai. Aš neįsižeidžiu, jei kas pasako, kad akademinis mano tekstas per daug publicistinis. Publicistinį stilių vertinu labiau nei akademinį, o suprantamumas ne specialistams man – didelė vertybė. Žinoma, konsultaciniame darbe, jei man sako, kad stilius – ne politikos analizės, tai reiškia, kad reikės perrašyti. Tačiau iš visų stilių labiausiai vertinu publicistinį ir būtent juo noriu geriausiai rašyti. Taigi mane neramina, jei net išsilavinusiai žmogai mano tekstas sunkiai suprantamas. Taip ir išeina, kai dirbi kelis nesusijusius darbus…

Cosmopolitan laužia tylos apie moterų sekso turizmą sieną

Įdomi tema. Nesvarbu, kad Karibai – ne šalis, o universitetas – Ben Guriono, bet surinkta įdomių faktų. Aš esu prieš neturtingų šalių gyventojų egzotizavimą ir objektifikavimą, bet tai, kad moterys važiuoja sekso ieškoti, tai visgi slepia tam tikrą revoliucinę žinutę mūsų kultūroje, kurioje moteris neva „duoda“ (jei tai daroma be pagarbos) ar atsiduoda (jei su pagarba). Taigi pratinkimės – moterys turi seksualinių poreikių, kurie dargi gali laaabai nepatikti mūsų „Lietuva – lietuviams“ triukšmautojams.

Bent jau aš nebuvau skaičiusi tokio straipsnio, kuris siųstų tokią žinutę: „Viskas čia OK, moterys taip daro, tik nesipasakoja. Štai sąrašiukas, kur galima gauti ir už kiek, – sėkmės, tik nepamiršk apsaugos“. Kaip sako liaudis, gotta love Cosmopolitan.

Minimali alga

Rinkimai į valdžią su trenksmu atvedė Darbo partiją, kurios kertinis pasiūlymas, tapęs daugybės pajuokų objektu, buvo padidinti minimalią algą iki 1509 litų. Nežinia, ar pažadai iš viso kelti minimalią algą bus pamiršti, vos išsidalijus portfelius, bet, kol taip neatsitiko, padiskutuokime apie ją. Skaitykite toliau

Apranga ir pagarba

Nebūčiau atkreipusi dėmesio į komentarą „Žurnaliūga ar vis dėlto žurnalistas?“ (maniau, dar vienas pagraudenimas apie žiniasklaidą), jei ne D.Radzevičiaus tinklaraštis. Privertė nusišypsoti ir prisiminti, kaip vienintelė atėjau su kostiumėliu daryti reportažo apie Japonijos imperatoriaus vizitą. Kolegos po prezidentūrą šlepsėjo paplūdimio šlepetėmis.

Klausimu, kur pagarbios aprangos ribos, griežtos nuomonės neturiu. Kaip daug kas žinote, esu iš principo prieš drabužių pasirinkimo ribojimą tiek formaliomis taisyklėmis, tiek smulkiaburžuaziniais „gero skonio“ standartais, neva suteikiančiais teisę raukyti nosį, žiūrint į neturtingesnes, kitų kultūrų ar tiesiog kitaip apie aprangą mąstančias žmogas. Kita vertus, nezirzdama dengiu galvą ir kojas, eidama į bet kokią religinę vietą ar netgi šiaip vaikščiodama Kaire. Yra tam tikrų drabužių, kurių niekada nesirengčiau, bet palaikau vadinamuosius SlutWalks, per kuriuos protestuojama prieš ryškios ir atviros aprangos laikymą pretekstu seksualiniam priekabiavimui. Kai perskaičiau, kad vienas klubas Seule, į kurį lyg ir norėjau eiti, nurodo, jog vakarėlio dalyvių apranga turi būti „stilinga ir madinga“, nebenorėjau eiti į tą klubą. Kas čia per reikalavimai? Nenorėčiau darbo, kuris reguliuotų, kaip „apiforminti“ kūną 40 valandų per savaitę, bet neprašoma užsitempiu kostiumėlį, jei reikia dalyvauti konferencijoje ar bendrauti su klientėmis ar kitomis oficialiomis žmogomis. Ar iš pagarbos? Nemanau, kad ją reikėtų čia painioti.

Skaitykite toliau

Kam naudojate Facebook?

Kam mes naudojame Facebook? Vienos išdidžiai pripažins, kad tik pramogai, kitos nuoširdžiai tikins, kad tai padeda palaikyti ryšį su draugėmis, trečios atšaus, kad naudinga. Draugė M., ilgą laiką priešinusis, neseniai susikūrė FB profilį, nes susidarė kritinė masė žmogų, kurios nebelabai pripažįsta kitų bendravimo būdų. Ji brangioms žmogoms svarbiomis progomis rašo tikrus laiškus, o visokioms žmogoms visokiomis progomis – el.laiškus. FB pergalė?

O aš neseniai švenčiau gimtadienį, todėl į „sieną“ gavau kalną sveikinimų. Tai malonu (ir labai dėkoju sveikinusioms), buvo mielas ritualas darbe kas kelias valandas pasitikrinti FB ir vis kažką naujo rasti, bet kartu verčia susimąstyti, kokie pokyčiai įvyko. Vaikystėje stengdavausi kiekviename sveikinime su gimtadieniu parašyti po ketureilį. Galiausiai išsikvėpiau ir į beaugančios mano sąmonės žodyną įsiropštė žodis „banalu“. Na, išties, ką gali sueiliuoti gimtadieniui tomis pačiomis temomis, toms pačioms žmogoms? Dabar stengiuosi brangioms žmogoms svarbių švenčių proga pati padaryti atvirutes (tam visus metus renku žurnalų iškarpas ir lankstinukus). Kartu turiu kalną atviručių, gautų įvairių švenčių progomis, ir nežinau, ką su jomis daryti. Visos mielos ir žavios pažiūrėti, bet aš dažnai kraustausi, taigi senoms atvirutėms lagaminuose paprastai neatsiranda vietos. Jos kaupiasi tėvų namuose. Kartais pasklaidau. Tam tikra prasme FB „sienos“ atsiradimas palengvino žmogoms ne visada joms malonią pareigą surasti gražų ir/arba šmaikštų sveikinimo paveikslėlį, parinkti žodžius ir dailiai užrašyti. Ar pastebėjote, kiek žmogų sveikindamos rašo tiktai „Su“? Kompaktiški kaip twitter’is sveikinimai, tapę įpročiu, leidžia daugiau žmogų apskritai dalyvauti sveikinimo rituale. Daug žmogų neprisimintų mano gimtadienio, neužsirašytų į užrašų knygelę, neitų į knygyną rinkti atviruko ir dailyraščiu neraitytų sveikinimo žodžių, bet kai FB primena, suskrebenti porą žodžių nesunku. Skaitykite toliau

Iš kur paimti technologų?

Pasirodo, neseniai įvyko politikų ir lobistų diskusija, kaip kreipti studentų srautus, kad po krizės Lietuvos pramonėje nepritrūktų specialistų su technologiniu išsilavinimu. Apie diskusiją rašo „Delfi“. Nors ne tinklaraščiu dabar turėčiau užsiimti, negaliu susilaikyti neįkišus savo trigrašio, nes sukaupiau tam tikrą patirtį mąstyti ir rašyti apie aukštojo mokslo (toliau – AM) reformą. Taigi leiskite pirmiausia paprovokuoti: diskusijos dalyviai savo kalbėjimo būdu ir siūlomais metodais „prašauna“ ir nepaliečia gilesnių mokslų nelygybės skirtumų. Kodėl? Skaitykite toliau

V.Landsbergis mintija apie vaikus

Atsitiktinai radau šiuos garsiojo nepriklausomybės veikėjo pasisakymus apie gyvenimo prasmę ir Vakarų civilizacijos bėdas. Nekalbėsiu apie pagraudenimus, kad demografijos imsis „visokie juodukai su skarelėmis“. Šiuo atveju man įdomiau tai, kaip profesorius dalyvauja tipiškame kalbėjime apie vartotojišką visuomenę.

Visiškai nesislėpdamas, V.Landsbergis teigia, kad gyvenimo prasmė yra darbas ir vaikų auginimas. Teisėtas pareiškimas, kai kalbama apie save, betgi šiuo piktinimusi jis rodo, kad nori šiuos du pasirinkimus universalizuoti. Tampa visai nebesvarbu žmogos pašaukimas ir pasiruošimas prisiimti tokias atsakingas pareigas kaip neseniai gimusių žmonių auginimas ir ugdymas (apie tai – ankstesniame įraše). Bet čia ilga kalba. Labiausiai mane asmeniškai nervinantis dalykas yra tai, kad V.Landsbergis visus, nejaučiančius pašaukimo auginti vaikų ir negarbinančius darbo kaip savo buvimo žemėje įprasminimo, automatiškai nurašo į „vartotojus“. Apie panieką vartojimui ir vartotojams išsamiai rašo Karolis savo tinklaraštyje. Jei nesutinkate su konkrečiais jo teiginiais, kreipkitės tiesiogiai į jį komentarais 😉

Kaip sužinotumėte, kokios V.Landsbergio vertybės? Greičiausiai yra du būdai: pirmas – pasiklausti jo paties, antras – žiūrėti, kiek tai, ką jis deklaruoja, atitinka jo elgesį. Jokiu būdu nesutiksiu, kad apie asmens vertybes galima spręsti tik užmetus akį į jo/s elgesį. Galbūt kažkam plaukimas nėra didžiausia vertybė, bet įkritęs į upę, žmoga plauktų. Tuo tarpu V.Landsbergis bando įtikinti, kad jei asmuo vartoja daug televizijos ar vaikšto į klubus, tai „televizija ar klubai tampa aukščiausia laimės viršūne“ ir pakeičia jo propaguojamas vertybes. Tai yra labai tipiška laikysena, kalbant apie vadinamąsias mases. Apie save ar panašius į save kalbantysis taip nesakytų. Pvz., jei kas matė V.Landsbergį besimėgaujant, tarkim, raudonu vynu, jie nedrįstų teigti, kad profesoriui tai aukščiausia laimės viršūnė. Ir pats profesorius norėtų, kad jo paties kas pasiklaustų, kas jam yra ta viršūnė. Šiame tekste jis pats pasako: bent viena iš laimės viršūnių yra vaikų auginimas. Tačiau tikimybė pamatyti profesorių besimėgaujantį taure vyno ar kuo kitu (nežinau, ką jis mėgsta) yra daug didesnė nei pamatyti jį besirūpinantį vaikais. Todėl kas nors, žiūrintis iš šalies, galėtų padaryti tokią pat išvadą, kokią jis daro apie „mases“, kad vynas politikui yra laimės viršūnė. Darydamas išvadą apie kitus žmogas, jis neklausia ir nesiremia jokiomis apklausomis apie tai, kas žmonėms svarbu, tiesiog daro išvadas, kad anapus jų vartojimo struktūros nieko nėra, tuo tarpu anapus viešai matomos jo vartojimo struktūros slypi turtingas vidinis pasaulis. Be kita ko, įsivaizduojama, kad spontaniškos, emocinės ir kūniškos pramogos yra kažkokių suplanuotų vertybinių pasirinkimų pasekmė.

Tačiau pamąstykime ir kitu lygmeniu. O kas, jei taip? Kas, jei televizija ir klubai yra aukščiausia laimės viršūnė? Kas, jei daugybei visuomenės narių neprieinamos jokios kitos pramogos? Kas, jei, skirtingai nei europarlamentaro, šiems visuomenės sluoksniams prieinamas kasininko/ės, padavėjo/s, mokytojo/s darbas reiškia stresą ir išnaudojimą, o ne malonumą? Kas, jei vaikų auginimas neteikia malonumo ir ‘pramogos’, nors tu ką? Kas, jei vadinamoji aukštoji kultūra niekaip neišmoksta tapti demokratiškesnė, suprantamesnė ir finansiškai įkandamesnė? Ir kas, jei iš tiesų po ilgos darbo dienos (ir vaikų priežiūros), nors priplok, išeina žiūrėti tik „Sexą ir miestą“, o ne kokią giliamintišką analitinę laidą? Tai ką daryt?