Temos Archyvai: Kelionių tinklaraštis

Įdomioji statistika ir truputis Briuselio

Per pastarąjį mėnesį net penki šio tinklaraščio skaitytojai jį surado įvedę paieškos žodžius „daiva repeckaite izraelis vedybos“ – stebiuosi, kad šitaip identiškai ieškota. Deja, Izraelyje praktiškai nė vienų vedybų nemačiau ir papasakoti negaliu.

Briuselis šįkart nustebino tuo, kad Rue de Brabant, kuri prieš dvejus metus man įkūnyjo„ rytietišką“ turgų, dabar visai kitokia – daug juvelyrikos, drabužių, buities prekių parduotuvių, beveik nebėra tų mažų linksmų parduotuvyčių, kur rasi visko nuo kruopų iki šviestuvų. Rytoj planuoju stebėti demonstraciją už Belgijos vienybę (šalis jau pusmetį neturi nacionalinės vyriausybės). TIkiuosi, bus, apie ką rašyti.

Įdomiausias nutikimas buvo, kai, apžiūrinėjant lentynas parduotuvėje, turkas pardavėjas paklausė, ko ieškau, ir, išgirdęs, kad norėčiau rasti kiek kitokios duonos, užklausė: „Ar jūs iš Lenkijos?“

Berlynas. Ruduo

Neklausykite, kai sako, kad žiema (galbūt skaičiuojama nuo laikrodžių persukimo) baisi, bet orų prognozę patikrinkite.

Kultūriškai Berlynas bent jau po dienos visai neatrodo margas, ypač palyginti su Briuseliu. Kitų kalbų nei vokiečių vargiai išgirsi. Kažkas kalbasi ispaniškai, truputį arabiškai, praeina prancūzai, suskamba būdinga lenkų kalbos garsinė gama… Viskas ištirpsta. Kiek pat gražią vasaros dieną gali užfiksuoti Vilniuje. Skaitykite toliau

Stambulas: kur dar pasauly tiek spalvų?

Tai štai, prireikė daugybės laiko, kad galėčiau prisėsti ir tarsi iš šiugždančio šilkinio maišelio ant stalo pažerti įspūdžius iš Stambulo. Buvau ten per trumpai, kad galėčiau ką tvirtai pareikšti, bet esu tikra, kad norėsiu ir būtinai važiuosiu dar.

Stambulo grafiti

Stambulas yra antras pagal dydį mano aplankytas miestas, kuriame, įvairiais skaičiavimais, gyvena, būna, kažkuo užsiima nuo 9 iki 15 mln. žmonių. Šio miesto simbolinė vertė subanalėjo, bet jame būnant galima jausti viską, ką apie jį sakoma, – vartai, tiltas, jungtis tarp Europos ir Azijos, kosmopolitiškas miestas, visgi itin įsišaknijęs savo visuomenėje, šiuolaikinis ir tradicinis… Šiame gigante veikia 7 valstybiniai ir 30 privačių universitetų, kasdien į gatves, kavines ir barus pasipila tūkstančiai studentų (apie studentus laukite mano ir E. straipsnio Cafe Babel). Skaitykite toliau

Vasara

Turbūt jums nėra įdomu sužinoti, kokia Tel Avive vasara, nes greičiausiai manote, jog ji tokia pat kaip žiema, tik dar šilčiau. Tačiau ne vien šiluma yra vasaros atributas. Izraeliečiai draugai prie tokių priskiria:

  • vaikščiojimą su šlepetėmis ir netgi naktiniais. Čia reikia paaiškinimo. Izraeliečiai ir šiaip jei tik gali, tai ir dėvi vadinamuosius „flipflopus“. Net prie gana puošnios suknelės. O ir naktinių kaip tokių, su meškiukais ir raukinukais, jie nedėvi. Tačiau vasara reiškia, kad į parduotuvę už kampo galima užlėkti praktiškai taip, kaip miegi, ir niekam tai neatrodys keista.
  • Liūdnesnė naujiena – tarakonai. Paprastai jie veisiasi nutekamuosiuose vamzdžiuose ir kartais užeina į butus paieškoti skanėstų. Tačiau, anot telaviviečių, vasarą, kai karšta ir drėgna, miestas ir nutekamasis vamzdis skiriasi daug mažiau, todėl tarakonai užeina pasisvečiuoti nesidrovėdami. Blogiausia, kad jie ne tik mažojo piršto dydžio, bet ir skraido. Vieną dieną, prabudusi anksčiau už žadintuvą, vieną svečią užmačiau tiesiai prieš akis palubėje. Et…
  • Vasaros požymis – nesveikai „užturbinti“ oro kondicionieriai. Temperatūrą jie numuša bene perpus. Pirmą kartą Izraelyje persišaldžiau. Pratinuosi nešiotis šaliką. Autobusuose, kavinėse ir pan. neįmanomai šalta.
  • Vasaros atributas – grūstų ledukų kavos, pradedant pigiomis kioskuose ir baigiant stikliniame asotėlyje patiekiamame skanėste gruziniškam restorane.
  • Vasarą dar smagiau linksmintis ant stogo. Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą kviečiau policiją kaimynams.
  • Jūroje maudosi ne tik turistai, bet ir vietiniai.

Patartina nekeliauti, bet, tikėkimės, dar pakeliausime.

Neįtikėtina savaitės pradžia

Buvo daug kultūrinių patirčių paskutiniu metu. Pirmadienį su draugu I. išsiruošėme pas jo gimines žydiškoje gyvenvietėje okupuotose teritorijose švęsti Pesacho. Labai stengiausi neįsivelti į diskusijas apie politiką – kartais net gniaužydama suknelės kraštus po stalu, bet dėl nieko nesusiginčijau ir nieko nepakomentavau. Tiesą sakant, paskutiniu metu matau vis mažiau prasmės diskutuoti apie politiką, nes, kad ir kaip banaliai skambėtų, nieko tai nekeičia. Kalbėti prasminga tik su tokiais žmonėmis, kuriuos įmanoma įtikinti. Akivaizdu, kad tos gyvenvietės amerikietiškosios „kolonijos“ gyventojai (itin religingi ir patriotiški) nėra iš tų, kuriuos būtų galima įtikinti, taigi šypsojausi kaip fyfa ir nieko nekomentavau. Kai, sužinoję, jog dirbau žurnaliste, manęs paklausė, ar rašau apie politiką, išsiskukau prisipažindama, kad teko, bet vengiu temų, apie kurias neišmanau. Skaitykite toliau

Kalėdų stebuklai ir Weltschmerz

Kai penktadienį grįžau iš, kad ir kaip keista, izraeliečių organizuoto Kalėdinio pasisėdėjimo R. namuose tarp Tel Avivo ir Haifos, prie durų pasveikinau kaimynus filipiniečius su šv. Kalėdomis. Taip užsimezgė ilgas pokalbis, buvau pakviesta į vidų, privaišinta ir… pakviesta kartu keliauti į Betliejų. Žinoma, nedvejojau. Gavau pamiegoti tik tris valandas, o penktą ryto iškurnėjome į autobusų stotį. Ten laukė keli turistiniai autobusai – visi netrukus (nors ir gerokai vėluodami) prisipildė filipiniečių darbininkų. Buvau vienintelė europietė. Jiems tai atrodė nieko nenormalaus. Jie vadino mane Diva, kažkas pasakė, kad esu kaip „tarp jų nusileidęs angelas“, o viena moteris prašė iš arti nufotografuoti jos veidą šalia mano žalių akių. Taip prasidėjo įspūdžių kupina kelionė į Vakarų Krantą. Daugiau jos detalių – angliškame tinklaraštyje. Čia – asmeniškesni pastebėjimai.

Skaitykite toliau

Internetizacija

2007-ieji: Daiva užsiregistruoja į feisbuką.

2008-ieji: Daiva pradeda rašyti tinklaraštį.

2009-ieji: Daiva įkelia savo pirmąjį jūtūbo klipuką.

Jis štai čia:

Iškilmingai pareiškiu, kad Twitter’io neturėjau ir neturėsiu.

Įspūdžiai iš Be’er Ševos – Wonderland tinklaraštyje ir kitos savaitės „Atgimime“.

Haifa Haifa (dainuok pagal Scooter’į)

Pagaliau išlindau iš Tel Avivo ir jo orbitos ir išsiruošiau į couchsurfing’o susitikimą Haifoje. Planas buvo toks: atvažiuoju ketvirtadienį, penktadienį keliaujam į menininkų kaimą (Užupio svajonių alter ego), o šeštadienį – galbūt į garsųjį istorinį arabišką kaimelį Akko (Akrą). Apsistojau pas vieną CS narį, su kuriuo kelias savaites pasirašinėjau.

Ketvirtadienį tataigi įsiropščiau į traukinį ir išdardėjau į kelionę. Skaitykite toliau