Temos Archyvai: Kelionių tinklaraštis

Pastebėjimai iš kelionės į JAV: eilės kaip sovietmečiu prie bananų

Eilė prie MoMA

Vienas labiausiai įstrigusių įspūdžių JAV – amerikietės labai kantriai ir ištikimai stovi eilėse. Gali būti daug kavinių ir ledainių aplink, bet atsiras viena, garsi ir populiari, kur žmogos būriuosis negailėdamos laiko. Šioje nuotraukoje veidu į jus stovinčios žmogos laukia, kada prasidės nemokamo įėjimo valandos Niujorko modernaus meno muziejuje. Tai suprantama – kas nenorėtų nemokamai užeiti į garsų muziejų? Bet dažnai matydavau eiles prie įvairiausių maitinimo įstaigų. Palo Alto miestelyje prie garsios ledainės žmogos rikiavosi kaip prie naujo aifouno (na, gerai, aš niekada gyvai nemačiau, kaip rikiuojamasi gauti šio daikto).

Kita vertus, gal mano pastebėjimus iškraipė tai, kad lankiausi ten per pačią karščio bangą. Ko nestovėti eilėj lauke, jei šviečia saulė, o nuobodulį galima nuvyti maigant išmanuolį? Gal ir dėl oro niekad nemačiau Europoje, vidurio Rytuose ar Rytų Azijoje, kad tiek žmogų rikiuotųsi, kad kur nors pavalgytų.

Šnipiškių vaiduokliai

Kartais iš tiesų prireikia užsieniečių, kad atrastum savo miestą. Jau kurį laiką man buvo smalsu patyrinėti Šnipiškes, bet prireikė vokiečių grupės, kad ten nusigaučiau. Seku laimikis.lt iniciatyvą ir žinau, kad šiuo metu jo aktyvistės užsiima Šnipiškių bendruomenės telkimu. Tačiau ko konkrečiai ten ieškoti, nesugalvočiau.

Skaitykite toliau

Lia Kroasy – dūz pua

Ne be nuotykių, bet visgi pasiekiau Dubrovniką. Įvažiavom mašina, ir jos vairuotojas, kroatas, gavo rodyti pasą, į kurį buvo įtupdytas antspaudas, o man užteko pakišti tapatybės kortelę. Kažkaip keistoka. Bet greitai tai išsispręs – kroatai po kiek daugiau nei mėnesio bus ES ir galės keliauti tokiom pat teisėm, kaip kad mes vykstam tarpti iš jų gero.

Google maps negalėjo man pasufleruoti, kad į viešbutį teks kopti >100 laiptelių. Kai pridususi su lagaminu pasiekiau duris, išsigandau, nes nebuvo jokio viešbučio logotipo, o duris atidariusi šeimininkė ėmė kalbėti su manim kroatiškai ir nesuprato, ką sakau. Pagaliau ji suorganizavo vertimą telefonu. Bet vargti buvo verta, viešbutukas vienas jaukiausių, kiek yra tekę apsistoti.

Turistų čia nesveikai daug ir kainos požiaurės. Tačiau šalia jūra, akiratyje kalnai, o konferencijos  organizatoriai apdairiai paliko begėdiškai ilgas pietų pertraukas.

image

Dubrovnik

Apšepęs Vilnius – ką rodyti?

Kai buvau studentė, mėgaudavausi landžiodama po Užupio kiemelius, šniukštinėjau senų bažnyčių aplinką, žvalgiausi į nuo laiko pavargusių namų balkonus. Visa tai man labai patiko – dvelkė kažkuo nesutvarkytu, tikru, nemeluojančiu. Atrodė, ir mano draugės taip mano – visos mėgome fotografuotis apšepusiuose Užupio kampeliuose. Pirmą kartą su faktu, kad ne visiems tai turi kažkokią estetinę vertę, susidūriau gal trečiame kurse, kai per vieną socialinį tinklą man parašė toks japonas ir sutikau jam pagidauti. Rodžiau visokius man įdomius kampelius, o jis tik žvelgė tuščiu žvilgsniu ir nė kiek nesigrožėjo visa šita „autentika“. Skaitykite toliau

Budapeštas: vis labiau nacionalinis

Jei paklausite, ar Budapeštas keičiasi, nedvejodama atsakysiu, kad taip. Ir tie pokyčiai – kažkas gilaus, ne iš karto užčiuopiama. Palikau šį miestą klestintį, kai atrodė, kad politikos keistenybės, korupcija, neatsakingumas gyvena savo gyvenimą, o verslas ir visuomenė – savo. Sakytum, anarchistinė svajonė, gyvenimas anapus valdžios. Palyginus su kitais Vidurio ir Rytų miestais, Budapešto ateitis atrodė šviesiausia. Grįžti į provincialų Vilnių buvo liūdna. 2009 m. aplankiau šį miestą jau stipriai supurtytą krizės. Ji tvyrojo erdvėje: rodės, ant kas antro pastato buvo užrašyta ‘Parduodama/išnuomojama’. 2010 m. viskas stabilizavosi, bet mieste tvyrojo įtampa: ką dar sugalvos radikalūs nacionalistai? Kur pasuks politika? Šiemet matosi, kaip ‘superdaugumą’ (2/3) turinti valdžia įsirašė į erdvę ir kasdienius pokalbius.

Kaip ironizuoja draugai vengrai, valdžia pasirūpino supykdyti visus, ką įmanoma. Paskutinis kuriozas – nebeleisti gaisrininkėms, policininkėms ir pan. išeiti į išankstinę pensiją o jau išėjusioms sumažinti pensijas. Paprastai įstatymai atgaline data negalioja, bet čia gi superdauguma…

Tačiau viena sritis, kaip pasakoja draugai, kurios valdžia ėmėsi iš peties, yra pervadinimas. Pasikeitė kelių miniaterijų pavadimai: juose atsirado žodis ‘nacionalinis’. Pvz., Nacionalinio ūkio ministerija. Vengrija centralizuota, jokio kito ūkio kaip nacionalinis nėra, taigi šis žodis perteklinis, bet jo simbolinis krūvis aiškus. Verslas netrukus suprato žaidimo taisykles: mačiau lipduką su užrašu ‘Nacionalinė taksi’. Skaitykite toliau

Briuselio eurokvartalas: dešimt priežasčių jo nemėgti?

Dėl gana keistai susidėliojusio tvarkaraščio turiu daug laiko klajoti po mylimą Briuselį tokiu laiku, kai parduotuvės užsidarinėja, o ‘tūsininkės’ dar neišlindusios. Be to, aplankiau kvartalus ir užkaborius, į kuriuos tiesiog nesugalvočiau užklysti nei viena, nei su draugėmis, jei neturėčiau kažkur netoliese reikalų. Dabar sėdžiu kavinėje ‘Kafka’, i kurią, žinoma, užklydau tik dėl pavadinimo.

Tačiau, kaip galima nuspėti, daugiausia tenka turėti reikalų vadinamąjame Eurokvartale, kuris daugeliui yra tapęs viso Briuselio ikona. Daugybė žmogų, paklaustos nuomonės apie Briuselį, atsako, kad tai nykus ir pilkas biurokračių miestas. Atpratau stebėtis, nes puikiai žinau, kaip miesto ivaizdis priklauso nuo patirčių. Man Budapeštas ar Tel Avivas yra kitoks, nei toms, kas ten tik turistavo. Ir ne tik tai. Man, žinoma, Briuselis pirmiausia yra aukštyn besistiebiantys namukai, ramus Montgomery kvartalas, šurmuliuojanti Liedts aikštė su turkiška muzika iš kabrioletų, neprofesionalių grojamos šaunios muzikinės improvizacijos pas I., afrikietiško restorano skanėstai, prieskonių rojus, o svarbiausia – gyvybinga CS bendruomenė. Jei galėčiau,mielai čia pagyvenčiau.

Tačiau grįžkime į Eurokvartalą. Kas su juo ne taip? Kodėl jis tarsi iškrinta iš konteksto? Ar tik dėl architektūros, kuri tokia patogi žurnalistėms, norinčios vingriomis linijomis iliustruoti straipsnius apie biurokratines džiungles? Pirmą kartą susimąsčiau apie šitą kvartalą būtent taip, negatyviai, ieškodama, ko jam trūksta, o ne ką ten nuveikti. Žinoma, anaiptol nepropaguoju tokio žiūrėjimo į miestus, bet šitiek žmonių būtent dėl šito kvartalo nemėgsta Briuselio… Ir štai pirmą kartą supratau, kad ES institucijų apylinkės visai nedraugiškos norinčioms praleisti šiek tiek laiko neskubant. Jei atsinešėte javainį ir norite suvalgyti, jei norėtumėte sustoti ir parūkyti, jei jums trina batas ir reikia jį pasitaisyti, jei sutikote pažįstamą ir norisi persimesti vienu kitu žodžiu, teks ilgokai paieškoti, kur tai padaryti. Erdvės tam tiesiog nenumatytos, o šaligatviai siauri. Aplink vien pastatai, į kuriuos reikia įeiti su leidimu. Nėra gerų vietų užkąsti ar išgerti kavos – gal ir nėra poreikio, juk visuose biuruose valgyklos. Jei atliko kelios minutės, praktiškai nėra,kur dėtis. Deja, daug miestų vis labiau ‘optimizuojami’, išnaudojant kiekvieną lopinėlį biurams ir namams. O gyvybingos erdvės paprastai labai neoptimalios.

Ką nuveikti Brėmene per porą dienų

Kaip daug kas žinote, Lietuvai su oro susisiekimu ganėtinai nesiseka. Nors, atrodo, su kuo bepakalbėsi, žmogos keliauja ir keliauja, nors giminių lankyti masiškai grįžta gausus emigravusiųjų būrys, lėktuvai vis tiek pustuščiai ir reisai neatsiperka. Vienas po kito jie atšaukiami ar nukreipiami. Kai Vokietija įvedė papildomą mokestį oro transportu atvykstantiems keleiviams, Ryanair protestuodama atšaukė skrydžius į Berlyną ir Diuseldorfą. Tačiau, galbūt kad pasipelnytų iš planuotų emigrantų srautų, greitai pasiūlė naują skrydį – Vilnius-Brėmenas (Kaunas-Brėmenas ilgai neišgyveno). Wizzair prisidėjo su Vilniaus-Dortmundo maršrutu. Be Frankfurto, tai vieninteliai oro vartai į Vokietiją. Ta proga nusprendžiau pakeliui į Berlyną patyrinėti garsiųjų muzikantų miestą ir aplankyti ten gyvenantį „paralelioką“ (taisyklinga lietuvių kalba turbūt reikėtų sakyti tiesiog „bendramokslį iš gimnazijos“).

Kaip ir visada po Ryanair skrydžių, išplaukiau iš oro uosto su lietuviškai kalbančia banga. Pasivaikščiojimą pradėjome nuo stoties – ten užrakinome kuprines ir netikėtai susipažinome su Vokietijoje gyvenančia lietuve, keliaujančia su sūnumi į kitą miestą. Stotyje ir stoties rajone nebuvo daug plika akimi pastebimų užsieniečių. Paklausiau Brėmene gyvenančio bendramokslio, ar vokietės mėgsta keliauti po savo šalį. Sako, tikrai taip. Nežinia, kokiais reikalais jos keliavo, dirbti ar ilsėtis, bet man įsiminė, kad išties absoliuti dauguma matytų turisčių kalbėjo vokiškai. Skaitykite toliau