Budapeštas: vis labiau nacionalinis

Jei paklausite, ar Budapeštas keičiasi, nedvejodama atsakysiu, kad taip. Ir tie pokyčiai – kažkas gilaus, ne iš karto užčiuopiama. Palikau šį miestą klestintį, kai atrodė, kad politikos keistenybės, korupcija, neatsakingumas gyvena savo gyvenimą, o verslas ir visuomenė – savo. Sakytum, anarchistinė svajonė, gyvenimas anapus valdžios. Palyginus su kitais Vidurio ir Rytų miestais, Budapešto ateitis atrodė šviesiausia. Grįžti į provincialų Vilnių buvo liūdna. 2009 m. aplankiau šį miestą jau stipriai supurtytą krizės. Ji tvyrojo erdvėje: rodės, ant kas antro pastato buvo užrašyta ‘Parduodama/išnuomojama’. 2010 m. viskas stabilizavosi, bet mieste tvyrojo įtampa: ką dar sugalvos radikalūs nacionalistai? Kur pasuks politika? Šiemet matosi, kaip ‘superdaugumą’ (2/3) turinti valdžia įsirašė į erdvę ir kasdienius pokalbius.

Kaip ironizuoja draugai vengrai, valdžia pasirūpino supykdyti visus, ką įmanoma. Paskutinis kuriozas – nebeleisti gaisrininkėms, policininkėms ir pan. išeiti į išankstinę pensiją o jau išėjusioms sumažinti pensijas. Paprastai įstatymai atgaline data negalioja, bet čia gi superdauguma…

Tačiau viena sritis, kaip pasakoja draugai, kurios valdžia ėmėsi iš peties, yra pervadinimas. Pasikeitė kelių miniaterijų pavadimai: juose atsirado žodis ‘nacionalinis’. Pvz., Nacionalinio ūkio ministerija. Vengrija centralizuota, jokio kito ūkio kaip nacionalinis nėra, taigi šis žodis perteklinis, bet jo simbolinis krūvis aiškus. Verslas netrukus suprato žaidimo taisykles: mačiau lipduką su užrašu ‘Nacionalinė taksi’.

Pagalvojau, kad pirma kandidatė mieste gauti naują pavadinimą – Laisvės aikštė, kurioje stovi vienintelis likęs komunistinis paminklas. Galėtum tikėtis, ji taptų kokia nors nacionalinės tragedijos aikšte. Bet, matyt, tiek valdžia neužsimojo, užtat rado būdą, kaip simboliškai pažeminti paminklą: įmontavo Reagan’ą ir įrengė skaitmeninį ekraną, kur galima pasiskaityti jo citatų.

image

Grįžusi pasiskaitysiu šaltinių apie tai ir parašysiu į Atgimimą.

Comments 2

  1. Norėčiau grįžt į Budapeštą, buvau prieš porą metų porai dienų ir nespėjau miesto „išsemti”, nes dar ir apylinkėse reikėjo apsilankyti. Pirmą kartą, tik labai trumpam Budapešte buvau gal kokiais 1998/9, saulės užtemimo važiavome žiūrėti. Tuosyk tai tikrai skirtumas tarp lietuviškųjų didmiesčių Vilniaus/Kauno/Klaipėdos ir Budapešto buvo didžiulis. Budapeštas jau spindėjo investicijomis, pokyčiais, kapitalizmu, stiklo ir metalo konstrukcijomis, kai maždaug tuo pat metu, pamenu, Kauno centro viešbutyje apsilankę italai fotografavo ir internete publikavo tarp stiklų voratinklyje įstrigusią riebią musę ir cigarete išdegintą skylę fotelyje, o Vilniuje nebuvo vietos, kur galėtum išgert normalios kavos.

    O po dešimties metų lietuviškos ir vengriškos realijos jau kažkaip susilygino. Žinoma, Budapeštas didesnis, daugiau istorijos, žmonių, įvykių, bet tas aiškus skirtumas jau buvo išblukęs. Dabar tai kažkaip dvi centro/rytų Europos sostinės.

    Bet labiau nei į Budapeštą norėčiau grįžti į Pecs, nusipirkt paprikinės dešros prie stoties, išgert migdolinio vyno prie katedros, tačiau užvis labiausiai aplankyt darkart Tivadar Csontvary Kosztka parodą.

    Na, o kalbant apie polinkį į „nacionalinius” dalykus, tai gal užpraeitą vasarą mane, galvoju, turbūt Radviliškyje nustebino išdidus užrašas ant tokios ne visai didelės parduotuvės: „nacionalinis baldų salionas”.

    Post scriptum: Naujajame Židinyje (2011/7 nr.) yra straipsnis apie „Kairųjį jaunimą”, parašytas Kornelijaus Ilgavos (pseudonimas, ko gero).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.