Žymų Archyvai: budapeštas

Budapeštas: vis labiau nacionalinis

Jei paklausite, ar Budapeštas keičiasi, nedvejodama atsakysiu, kad taip. Ir tie pokyčiai – kažkas gilaus, ne iš karto užčiuopiama. Palikau šį miestą klestintį, kai atrodė, kad politikos keistenybės, korupcija, neatsakingumas gyvena savo gyvenimą, o verslas ir visuomenė – savo. Sakytum, anarchistinė svajonė, gyvenimas anapus valdžios. Palyginus su kitais Vidurio ir Rytų miestais, Budapešto ateitis atrodė šviesiausia. Grįžti į provincialų Vilnių buvo liūdna. 2009 m. aplankiau šį miestą jau stipriai supurtytą krizės. Ji tvyrojo erdvėje: rodės, ant kas antro pastato buvo užrašyta ‘Parduodama/išnuomojama’. 2010 m. viskas stabilizavosi, bet mieste tvyrojo įtampa: ką dar sugalvos radikalūs nacionalistai? Kur pasuks politika? Šiemet matosi, kaip ‘superdaugumą’ (2/3) turinti valdžia įsirašė į erdvę ir kasdienius pokalbius.

Kaip ironizuoja draugai vengrai, valdžia pasirūpino supykdyti visus, ką įmanoma. Paskutinis kuriozas – nebeleisti gaisrininkėms, policininkėms ir pan. išeiti į išankstinę pensiją o jau išėjusioms sumažinti pensijas. Paprastai įstatymai atgaline data negalioja, bet čia gi superdauguma…

Tačiau viena sritis, kaip pasakoja draugai, kurios valdžia ėmėsi iš peties, yra pervadinimas. Pasikeitė kelių miniaterijų pavadimai: juose atsirado žodis ‘nacionalinis’. Pvz., Nacionalinio ūkio ministerija. Vengrija centralizuota, jokio kito ūkio kaip nacionalinis nėra, taigi šis žodis perteklinis, bet jo simbolinis krūvis aiškus. Verslas netrukus suprato žaidimo taisykles: mačiau lipduką su užrašu ‘Nacionalinė taksi’. Skaitykite toliau

CEU vasaros mokykla – pats laikas ruošti popierius

Artėja paraiškų pridavimo terminas į CEU vasaros mokyklą. Tai – didelis daugiadisciplinis ir tarpdisciplininis sambūris, į kurį kasmet pakviečiami ne tik CEU akademikai, bet ir mokslininkai iš pačių įvairiausių valstybių. Į šią poros savaičių vasaros mokyklą kviečiami visų pirma jauni akademikai, norintys gauti naujo įkvėpimo savo tyrimams ar dėstomiems kursams, doktorantai, bet taip pat – magistrantai ir magistrai, tyrimais užsiimančių institucijų ir privačių įstaigų darbuotojai, nevyriausybinio sektoriaus atstovai, žurnalistai ir kiti. Rytų europiečiams dažnai skiriamos stipendijos.

Skaitykite toliau

Budapeštą aplankius

Buvau Budapešte. Ir Serbijoj buvau. Pamaitinau savo Serbijos ilgesį, kuriam laikui ramus.

Budapešte buvo karšta, prie katedros atsidarė ledainė, kur parašyta, kad naudoja tik natūralias medžiagas, o pardavėjos iš ledų išraido dvispalvę rožę ir visada nusišypso. Be ledų ar vandens – niekur. Parke, kur kadaise tyčia iš arti įžūliai fotografavau moterį, vedžiojančią šunį prie užrašo „šunis vedžioti draudžiama“, auga daug spalvingų gėlių ir keletas žmonių deginasi. Priešais mano akis ant pievos gulinčio vaikino ranka tingiai ropinėja po sijonuotą šalia nudribusios merginos užpakalį. Kažkodėl visiškai nėra vaikų, tuščios kiūto jiems skirtos sūpynės, aš norėčiau ant jų įsitaisyti, jei būtų pavėsyje. Nesuprantu, kaip pora ant pievutės nepavargsta nuo saulės. Ant kito suoliuko deginasi mergina, iškėlusi blizgančią nosį į saulę, – labai tikiuosi, kad visiems tiems žmonėms nieko blogo nenutiks. Saulė arši ir žudikiška, bet galbūt per daug aptingusi, kad kam nors kenktų. Skaitykite toliau

Apelsinai

Šiandien su K. stebėjom keistą vaizdelį. Vietiniam supermarkete buvo akcija: imi kibirą, krauni tiek apelsinų, kiek telpa, ir moki keturis eurus. Žmonės grūdosi aplink tuos apelsinus, rūšiavo, rankiojosi, kimšo… Laukdamos eilėje pamatėm, kad aplink buvo bent septyni žmonės su tais apelsinų kibirais. Visi stengėsi prikrauti tiek, kiek telpa, ir su nepaklusniais apelsinų kaupais, gaudydami, kad neriedėtų aplink, jie kinkavo link kasų. K. man dar išvertė, kad gretimoje eilėje moteris priekaištavo savo vyrui: „Blogai prikrovei, žiūrėk, va ten yra erdvės dar vienam apelsinui. Nepasinaudojome proga, tai tavo kaltė…“ Tie apelsinai greičiausiai taps priežastimi visos puokštės emocijų: susierzinimo perkant ir nešant, džiaugsmo atnešus, malonumo valgant, nebemalonumo apsivalgius, kartėlio išmetant pasenusius… Nes į kibirą jų tikrai telpa daug. Belieka tikėtis, kad jie bent jau ne persenę, ne storaodžiai ir ne dar kokie nors neskanūs. Jei būčiau stebėjusi visa tai ilgiau, tikriausiai paskui būtų sapnavęsi nepaklusnūs, per kraštus lipantys, riedantys, tvindantys ir godžiomis rankomis atgal kemšami apelsinai. Prisiminiau Akutagawos novelę apie herojaus nuotaiką pabaigoje pataisiusią kaimietę merginą, pro traukinio langą metančią kažkokiems vaikams vaizdo pilkumą kertančių ryškių apelsinų. Kažkodėl įpratau apie apelsinus mąstyti pagal tą novelę. Ir kokie neapelsiniški man šiandien atrodė tie supermarketo apelsinai… Tokie, kad Akutagawos idėjos atitikmuo, kažkodėl pagalvojau, šioje situacijoje galėtų būti gal nebent kokia žvitri pelytė, netikėtai išlindusi iš vieno tų permatomų „Spar“ logotipu paženklintų kibirų, iš tos erdvės, kurioje dar būtų galėjęs tilpti apelsinas.

Naujieji metai Budapešte

Paskutinę senųjų metų dieną pratinginiavau, vertindama teigiamai faktą, kad beveik neturėjau maisto ir negalėjau jo vartojimu tos dienos užpildyti. Pietaudama žiūrėjau kažkokį vengrišką Lotynų Amerikos šokių pasirodymą, kuris, kaip ir priklauso, buvo spalvotas, ir, kaip ir buvo galima tikėtis, tvoskė būdingu vengrišku hiperseksualumu. Mikrobangėje, kurios lėkštė nežinia nuo kieno veiklos nustojo suktis, skrudinosi mano kuklūs pietūs, o aš stebėjau, kaip nuo moterų numėtomos skaros, ir raitosi kažkuo panašiu į maudymosi drabužius aptempti kūnai greičiau nei šokio ritmas lieptų, – apskritai teliką įsijungiau tik dėl to, kad vakar patiko žiūrėti Flashmob operą per BBC Prime. Sugalvojo kažkas padaryti galingą operą metro stoty, tokią su čia pat surinktu choru, bet iš anksto tvarkingai susodintais muzikantais, saldžia ir nuspėjama meilės istorija ir juodaodžiu angelu. Skaitykite toliau

Spalvinga miela marmalynė

Savaitės pabaiga buvo kaip reta pilna įvairių kultūrinių potyrių. Beje, dabar, kai rašau, kažkas man neatpažįstama kalba telefonu diskutuoja apie krepšinį, kiek supratau, sužinojo, kad bronzą laimėjo Lietuva. Penktadienis buvo suplanuotas tokiam neva susipažinimo tūsui. Buvo galima tikėtis, kad bus daug nusigėrusių ir pan., bet tokius dalykus laikau privalomais bent jau dėl to, kad galima stebėti viską iš antropologinės perspektyvos :}

Penktadienį buvo senų Budapešto reklamų peržiūra universitete. Ironiškai šypsojomės žiūrėdami, kaip rodoma, kur Budapešte įkomponuotos penkiakampės žvaigždės, kad motociklo instrukcijoje surašyti įspėjimai, kurios detalės gali greitai išklibti ir kaip kelyje turi elgtis tikras socialistas, tačiau teko pripažinti, kad ten rodomi drabužiai, batai ir ypač baldai nepadarytų gėdos ir šiomis dienomis. O tos reklamos buvo 6-7 dešimtmečių. Labai įsmigo į atmintį, kai reporteris kalbino vairuotoją. Jis pasakojo: mano gyvenimas pastaruoju metu labai pagerėjo, pagaliau turėjau galimybę nuspirkti savo Trabantą, įstojau į universitetą, darbe sekasi gerai… Išeidami kalbėjomės, kaip niekas, pradedant marketingo technologijomis ir baigiant žmonių svajonėmis, nepasikeitė per šitiek metų.

Kai iš paskaitų kitu keliu nei įprasta ėjome su nauja drauge ukrainiete, ausį užkabino įdomūs garsai. Pasiūliau pažiūrėti, kas vyksta parke, ir pamatėme, kad ten – afrikietiški šokiai. Tie šokiai buvo labai paprasti, bet uždegantys, atliekami trijų vaikinų su pižamas primenančiomis kelnėmis ir vienos merginos, kuriai grožio galėtų pavydėti garsiausi supermodeliai. Kelių spalvingai afrikietiškai apsirengusių žiūrovų paklausiau, ar jie žino, iš kur šokėjai. „Iš Afrikos,“ – nesismulkino šie. Na, tiek aš matau. „Iš įvairių šalių – Kamerūno, Nigerijos, Ganos…“ Na, dabar aiškiau. Kaip užburtos stebėjome uždegantį pasirodymą tol, kol įsiskaudo kojas nuo stovėjimo. Kai užmetėm akį į laikrodį, pamatėm, kad išstovėjom pusantros valandos. Akys sekiojo plastiškus kūnus, o visa kita fantazavo apie tamsą ir laužus kažkodėl. Dar buvo kioskelis su visokiais daikčiukais, nusipirkau stambią apyrankę iš kažkokių riešutų, kuri pakračius barška.

Šeštadienį bandom patenkam į aptvarą, kur už tvorelės suvaryti keli ėriukai, du arkliai ir ponis, juos galima čiupinėti. Kitoj pusėj vaikai šoka tautinius šokius. Gaunam po bilietuką į parlamentą, kuriame, sakė, daug aukso, bet mūsų neįleidžia, ekskursija, pasirodo, tik vaikams. O mes atlaukėme ir apturėjome trenktą pokalbį su vengrų vaikais, bandančiais su mumis kalbėti angliškai, kompensuojant dar nekokias kalbos žinias aukštais decibelais.

Šiandien mus išvežė turistiškai miesto pamatyti. Apžiūrėjom herojų aikštę ir buvom įlindę į tokį labirintą.

Paskui susitikau su dviem draugais ir ėjom į dar vieną filmų peržiūrą universitete. Vėliau patraukėm į mano jau pamėgtą bariuką griuvėsiuose. Pakeliui namo ėjom pro sinagogą ir sugalvojom užsukti. Apsimesdami durnais turistais, nuėjom tiesiai prie įėjimo, bet gidai tuo metu rinko prancūzakalbių, italakalbių ir ispanakalbių grupes. Kolega nusprendė būti sąžiningas ir kasoje paklausė, ar reikia pirkti bilietą. O pasirodo, reikia, ir dar už studentui nemenką sumą, ypač jei nori gauti gidą. Ai, sakom, mes kitą kartą užeisim. Apžiūrinėjam aplink, praeinam pro nedideles kapinaites, iš arti apžiūrim labai įspūdingą paminklą Holokausto aukoms, kolegos klausia, ar žinau, kodėl žmonės padeda po akmenį apsilankydami. Bet va, į atmintį labai įstrigo tai, kad kioskelis prie sinagogos, iš kurio groja „tumbalalaika“, greta receptų knygelių, atviručių ir megztų kipų pardavinėja poros sprindžių ūgio barzdotų skrybėlėtų neva žydų figūrėles, valdomas virvelėmis. Kas jas perka? Ar čia tiesiog tokia saviironijos forma?

Ką čia dar… Kaip galėdami sukamės iš padėties, nes negalime gaminti savo maisto – nėra plytų. Yra tik mikrobangės ir šaldytuvai. Iš visų aplink rankiojamės receptus. Užtat guliašas iš skardinės, sumaišytas su moldaviška koše, – geras daiktas.