Žymų Archyvai: budapeštas

Budapeštas: vis labiau nacionalinis

Jei paklausite, ar Budapeštas keičiasi, nedvejodama atsakysiu, kad taip. Ir tie pokyčiai – kažkas gilaus, ne iš karto užčiuopiama. Palikau šį miestą klestintį, kai atrodė, kad politikos keistenybės, korupcija, neatsakingumas gyvena savo gyvenimą, o verslas ir visuomenė – savo. Sakytum, anarchistinė svajonė, gyvenimas anapus valdžios. Palyginus su kitais Vidurio ir Rytų miestais, Budapešto ateitis atrodė šviesiausia. Grįžti į provincialų Vilnių buvo liūdna. 2009 m. aplankiau šį miestą jau stipriai supurtytą krizės. Ji tvyrojo erdvėje: rodės, ant kas antro pastato buvo užrašyta ‘Parduodama/išnuomojama’. 2010 m. viskas stabilizavosi, bet mieste tvyrojo įtampa: ką dar sugalvos radikalūs nacionalistai? Kur pasuks politika? Šiemet matosi, kaip ‘superdaugumą’ (2/3) turinti valdžia įsirašė į erdvę ir kasdienius pokalbius.

Kaip ironizuoja draugai vengrai, valdžia pasirūpino supykdyti visus, ką įmanoma. Paskutinis kuriozas – nebeleisti gaisrininkėms, policininkėms ir pan. išeiti į išankstinę pensiją o jau išėjusioms sumažinti pensijas. Paprastai įstatymai atgaline data negalioja, bet čia gi superdauguma…

Tačiau viena sritis, kaip pasakoja draugai, kurios valdžia ėmėsi iš peties, yra pervadinimas. Pasikeitė kelių miniaterijų pavadimai: juose atsirado žodis ‘nacionalinis’. Pvz., Nacionalinio ūkio ministerija. Vengrija centralizuota, jokio kito ūkio kaip nacionalinis nėra, taigi šis žodis perteklinis, bet jo simbolinis krūvis aiškus. Verslas netrukus suprato žaidimo taisykles: mačiau lipduką su užrašu ‘Nacionalinė taksi’. Skaitykite toliau

Apelsinai

Šiandien su K. stebėjom keistą vaizdelį. Vietiniam supermarkete buvo akcija: imi kibirą, krauni tiek apelsinų, kiek telpa, ir moki keturis eurus. Žmonės grūdosi aplink tuos apelsinus, rūšiavo, rankiojosi, kimšo… Laukdamos eilėje pamatėm, kad aplink buvo bent septyni žmonės su tais apelsinų kibirais. Visi stengėsi prikrauti tiek, kiek telpa, ir su nepaklusniais apelsinų kaupais, gaudydami, kad neriedėtų aplink, jie kinkavo link kasų. K. man dar išvertė, kad gretimoje eilėje moteris priekaištavo savo vyrui: „Blogai prikrovei, žiūrėk, va ten yra erdvės dar vienam apelsinui. Nepasinaudojome proga, tai tavo kaltė…“ Tie apelsinai greičiausiai taps priežastimi visos puokštės emocijų: susierzinimo perkant ir nešant, džiaugsmo atnešus, malonumo valgant, nebemalonumo apsivalgius, kartėlio išmetant pasenusius… Nes į kibirą jų tikrai telpa daug. Belieka tikėtis, kad jie bent jau ne persenę, ne storaodžiai ir ne dar kokie nors neskanūs. Jei būčiau stebėjusi visa tai ilgiau, tikriausiai paskui būtų sapnavęsi nepaklusnūs, per kraštus lipantys, riedantys, tvindantys ir godžiomis rankomis atgal kemšami apelsinai. Prisiminiau Akutagawos novelę apie herojaus nuotaiką pabaigoje pataisiusią kaimietę merginą, pro traukinio langą metančią kažkokiems vaikams vaizdo pilkumą kertančių ryškių apelsinų. Kažkodėl įpratau apie apelsinus mąstyti pagal tą novelę. Ir kokie neapelsiniški man šiandien atrodė tie supermarketo apelsinai… Tokie, kad Akutagawos idėjos atitikmuo, kažkodėl pagalvojau, šioje situacijoje galėtų būti gal nebent kokia žvitri pelytė, netikėtai išlindusi iš vieno tų permatomų „Spar“ logotipu paženklintų kibirų, iš tos erdvės, kurioje dar būtų galėjęs tilpti apelsinas.