Šiandien su K. stebėjom keistą vaizdelį. Vietiniam supermarkete buvo akcija: imi kibirą, krauni tiek apelsinų, kiek telpa, ir moki keturis eurus. Žmonės grūdosi aplink tuos apelsinus, rūšiavo, rankiojosi, kimšo… Laukdamos eilėje pamatėm, kad aplink buvo bent septyni žmonės su tais apelsinų kibirais. Visi stengėsi prikrauti tiek, kiek telpa, ir su nepaklusniais apelsinų kaupais, gaudydami, kad neriedėtų aplink, jie kinkavo link kasų. K. man dar išvertė, kad gretimoje eilėje moteris priekaištavo savo vyrui: „Blogai prikrovei, žiūrėk, va ten yra erdvės dar vienam apelsinui. Nepasinaudojome proga, tai tavo kaltė…” Tie apelsinai greičiausiai taps priežastimi visos puokštės emocijų: susierzinimo perkant ir nešant, džiaugsmo atnešus, malonumo valgant, nebemalonumo apsivalgius, kartėlio išmetant pasenusius… Nes į kibirą jų tikrai telpa daug. Belieka tikėtis, kad jie bent jau ne persenę, ne storaodžiai ir ne dar kokie nors neskanūs. Jei būčiau stebėjusi visa tai ilgiau, tikriausiai paskui būtų sapnavęsi nepaklusnūs, per kraštus lipantys, riedantys, tvindantys ir godžiomis rankomis atgal kemšami apelsinai. Prisiminiau Akutagawos novelę apie herojaus nuotaiką pabaigoje pataisiusią kaimietę merginą, pro traukinio langą metančią kažkokiems vaikams vaizdo pilkumą kertančių ryškių apelsinų. Kažkodėl įpratau apie apelsinus mąstyti pagal tą novelę. Ir kokie neapelsiniški man šiandien atrodė tie supermarketo apelsinai… Tokie, kad Akutagawos idėjos atitikmuo, kažkodėl pagalvojau, šioje situacijoje galėtų būti gal nebent kokia žvitri pelytė, netikėtai išlindusi iš vieno tų permatomų „Spar” logotipu paženklintų kibirų, iš tos erdvės, kurioje dar būtų galėjęs tilpti apelsinas.