Temos Archyvai: Kelionių tinklaraštis

Pirma diena Izraelyje

Tai štai, po ilgo ruošimosi ir nerimo, kaip čia bus su legendiniais dokumentų inspektoriais, jau ramiai sau būnu Tel Avive.

Lėktuve iš Rygos dauguma kalbėjo rusiškai. Prie manęs atsisėdo Izraelyje gyvenantis rusas ir švedė, pirmasis pradėjo mus abi kalbinti, o paskui užmigo, tai su švede praplepėjome pusę skrydžio, o kitą užmigom ir mes. Tel Avivas fantastiškai atrodė lėktuvui leidžiantis. Jis labai tankus, gerai apšviestas ir neapdengtas debesimis.

Ryte prikėlė riksmai. Iš miegų nesupratau, kokia čia kalba, bet paskui nusprendžiau, kad arabų. Tarpusavy šūkalojosi statybininkai, dirbantys ant gretimo namo. Namai čia sustatyti labai tankiai. Įsikišau ausų kamštukus ir miegojau toliau. Tačiau kamštukai nesaugojo nuo kažkokio krintančio metalo garso. Atsibudau ir pažiūrėjau pro langą. Darbininkai karstėsi po pastolius be diržų, šalmų ar kitų saugos priemonių. Butokas vėliau sakė: „Jie arabai, tai niekam nerūpės, jei kas ir atsitiks“.

Butokai tarpusavy šnekasi ispaniškai. Miegu po Dali reprodukcija. Pro nestipriai užsidarančias seno namo duris laisvai įeina ir išeina šuo. Neįmanoma miegoti be ventiliatoriaus. Netoli jūra.

Dieną įsigyju šalies gyventojo atributus: banko sąskaitą, studento kortelę ir telefono SIM kortelę.

Važiuojant namo mergina netoli manęs telefonu garsiai kalba: „напишу два… tov, beseder, bye“.

Pro langus mačiau du filipiniečius vyrus, stumiančius neįgaliųjų vežimėlius. Kiek mačiau, gatves valo tik juodaodžiai.

Rankinę atidaryti ir apsauginiui parodyti reikia kaskart įeinant į kokį pastatą (banką, supermarketą…).

Visur žiauriai daug kačių.

Ak, o jau koks maistas… Visi jį gyrę buvo teisūs.

Be pinigų Vilniuje

Man susiruošus atsisveikinti su Vilniumi, dangus apsivėmė tokiu lietumi, o vėjas taip drabstė save į neturinčius kur pasislėpti praeivius, kad norom nenorom teko galvoti, kur slėptis. Lyg tyčia buvau palikusi kortelę su pinigais ir be tų, kuriuos būtinai turėjau šen bei ten sumokėti, buvo papildomai vos 2,53 Lt. Prisiminiau studentiškus metus, kai kišenėje švilpė vėjai, ir supratau, kaip greitai pripratau prie patogaus viduriniosios klasės gyvenimo atributų. Išties, kai po ilgo laiko vėl esi be pinigų, pasijauti pažeidžiamas. Visos erdvės tarsi užsidaro ir, kaip pasakė šiandien sutiktas bičiulis, jautiesi „ne į temą“ savo mieste. Anksčiau nieko nebuvo paprasčiau, kaip ko nors laukiant užsukti į arbatinę. Na, o minėtais studentiškais metais visada buvo draugų, kurių finansinė padėtis, laisvalaikio kiekis ir poreikiai buvo panašūs.

Taigi tarp susitikimų su įvairiais žmonėmis laiką leidau prisimintose lengvai prieinamose erdvėse. Nuėjau į VU Centrinių Rūmų biblioteką. Čia su paprasto piliečio pažymėjimu galima skaityti knygas, spaudą. Negalima tik naudotis internetu. Atsirado nemokamų knygų lentynos – jas biblioteka atiduoda skaitytojams. Dar kurį laiką praleidau Gedimino 9, kur yra nemokamas tualetas ir suoliukai. Alternatyvi išeitis galėtų būti bažnyčios – jos dieną būna atviros, tik ten, žinoma, neišsitrauksi knygos ar mobilaus telefono.

Išties sunku surasti, ką žmogui, norinčiam nekomerciškai praleisti laiką Vilniuje, veikti centre. Stokholme 2006-aisiais būčiau lėkusi per nemokamus muziejus. Vilniuje netgi nelabai žinau galerijų, kurias būtų galima apžiūrėti už dyką.

Gal turite kokių idėjų?

Talinas, estiškos ypatybės, „Taking Woodstock“ (filmas)

Kelioms dienoms atvykau į Estiją. Lėktuve (skristi taip arti buvo keistoka) skaičiau propagandinį bukletėlį, kur sužinojau, kad estiškas medus gerai vertinamas ir kad Estijoje interneto NEnaudotojų yra apie 300 000. Be to, internetu galima stebėti, kaip leidžiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokį dalyką būtina įdiegti Lietuvoje.

Buvau tokiam rajone, kuris laikomas labai nesaugiu. Amžiaus pradžioje jame pastatyti pusiau plytiniai, pusiau mediniai namai darbininkams, dirbusiems laivų statykloje netoliese. Dabar, žinoma, pramonės nebėra, namai avarinės būklės, niekas nenori ten gyventi, bet kai kuriems tenka. Jūra netoli, todėl nekilnojamojo turto kompanijos jau planuoja pakeisti šitos erdvės charakterį. Skaitykite toliau

Vilnius – vyrų kultūros sostinė

Vieną dieną važiuodama kažkur stotelėje pamačiau „Kur aš jus mačiau?“ akcijos stendą su sudėtingu vardu, kurį, labai gaila, greitai užmiršau. Įsiminti norėjau todėl, kad tai buvo kol kas vienintelis mano matytas stendas, visuomenei reklamuojantis ar primenantis moterį menininkę. Daugybė poetų, kompozitorių, rašytojų, dailininkų, grafikų ir kitokių menininkų buvo trumpai ir vizualiai pristatyti visuomenei ant troleibusų ir plakatų, bet visi mano iki šiol matyti buvo vyrai. O juk plakatai ir troleibusai jau pasiekė tuos laikus, kai kai kurie herojai mirė tik prieš dešimtmetį. Niekas neprisiminė net Žemaitės, kurią keiksnoja vidurinių mokyklų moksleiviai, bet aš labai smagiai skaitydavau jos tirštus vaizdelius, formavusius lietuvišką rašymo apie baisybes stilių.

Seniai žinomas Lietuvoje vis dar neišguitas įsitikinimas, kad istoriją kuria vyrai, o moterys geriausiu atveju ją tik puošia. Todėl nebūtina tokiu pasirinkimu stebėtis. Stebiuosi tik tuo, kad negirdėjau, kad kas (nė aš) ligšiol tuo stebėtųsi, o reikia, ir garsiai.

Atnaujinimas. Jau radau, kas ta vienintelė moteris. Ji vardu Adasa Skliutauskaitė – niekada apie tokią negirdėjau.

Krizės landšaftai

Nauji miesto trupiniai:

Prie šiukšliadėžių kalbasi moteris ir vyras. Ji sako (rusiškai): „Niekam nereikalingi tie balandžiai. Juos užmušinėti reiktų“.

Vėlai vakare važiuoju autobusu. Prie Akropolio įlipa apsaugininkas (su uniforma) ir jo kostiumuotas draugas. Apsaugininkas pasakoja (garsiai, visiem girdisi), kad Maxima negali parduoti neakcijinių prekių, taip pat kad dėl krizės metė rūkyti, geria tik akcijinį alų, kad kasininkėm moka minimalius atlyginimus ir pan. Kostiumuotas draugas viską palydi gyvu „Jo?“, gal tik iš mandagumo (japonai tai vadina aizuči), bet puikiai tinka į paveikslą, kad apsaugininkas nuolat susiduria su proletariška krizine realybe, o kostiumuotajam visos tos išgyvenimo strategijos – naujiena. Apsaugininkas pasakoja tokias šaunias istorijas, man taip norisi visas užsirašinėti ir sudėti į knygą, kad jei nebūčiau šiaip drovi, visu rimtumu pastatyčiau jam neakcijinio alaus.

Sėdžiu Coffee Inn’e, girdisi, kaip šalia koncertuoja kažkokia porimtė grupė, daugybė žmonių perka nesveikai brangią kavą, internetas nemokamas, viskas kaip prieš metus.

Vakar japonų pora (išgirdau, kaip kalbasi) priėjo prie manęs paklausti, kiek laiko užtruks užlipti į Gedimino kalną. Paklausiau, ar iš Japonijos, jie pasakė, kad galim kalbėti ir japoniškai. Šiaip apie šį tą pakalbėjom, jie pasakė, kad yra iš Čibos prefektūros, pasakiau, kad šiemet ten gyvenau. Kai atėjo laikas atsisveikinti, jie pasisuko į viską stebėjusią mano mamą ir japoniškai jai pasakė, kad aš gerai kalbu japoniškai. Tikriausiai pagalvojo, kad geriau nei angliškai. Kalbėjimas japoniškai man teikia didelį ‘kaifą’. Be kita ko, tai bene vienintelė kalba (na, dar, tiesa, rusų, jei truputį pasistengiu), kuria kalbu praktiškai be akcento. Tik, žinoma, tai nė kiek nepadeda, vis tiek matyti, kad ne japonė.

Budapeštą aplankius

Buvau Budapešte. Ir Serbijoj buvau. Pamaitinau savo Serbijos ilgesį, kuriam laikui ramus.

Budapešte buvo karšta, prie katedros atsidarė ledainė, kur parašyta, kad naudoja tik natūralias medžiagas, o pardavėjos iš ledų išraido dvispalvę rožę ir visada nusišypso. Be ledų ar vandens – niekur. Parke, kur kadaise tyčia iš arti įžūliai fotografavau moterį, vedžiojančią šunį prie užrašo „šunis vedžioti draudžiama“, auga daug spalvingų gėlių ir keletas žmonių deginasi. Priešais mano akis ant pievos gulinčio vaikino ranka tingiai ropinėja po sijonuotą šalia nudribusios merginos užpakalį. Kažkodėl visiškai nėra vaikų, tuščios kiūto jiems skirtos sūpynės, aš norėčiau ant jų įsitaisyti, jei būtų pavėsyje. Nesuprantu, kaip pora ant pievutės nepavargsta nuo saulės. Ant kito suoliuko deginasi mergina, iškėlusi blizgančią nosį į saulę, – labai tikiuosi, kad visiems tiems žmonėms nieko blogo nenutiks. Saulė arši ir žudikiška, bet galbūt per daug aptingusi, kad kam nors kenktų. Skaitykite toliau

Kas valdo erdvę troleibuse

Ketvirtadienį su M. važiavom iš centro Lazdynų kryptimi. Įlipo gal 6-7 vaikiščiai, apie 11-13 metų, ir pradėjo garsiai aptarinėti kitus keleivius, žvengdami ir palydėdami kiekvieną sakinio dalį keiksmažodžiais. Jautėsi labai kieti. Mes apsimetėme, kad nekreipiam dėmesio ir toliau kalbėdamosi taip, kad mūsų žvilgsnių linijos sudarytų uždarą ratą. Nieko nedarėm – jų daug, juos sudrausminti beviltiška, o kanceliarinis peiliukas galėtų būti tokiems visai prieinamas ginklas, ir aplinkiniai nesureaguotų kaip visada.

Tada vaikigaliai pradėjo kartoti, ką mes kalbam, ir aptarinėti mūsų išvaizdą, etc. Viena moteris pasakė: „Iš kur čia papūgos?“, į ką jie atsakė dirbtinai pastorintais balsais „Ką papūgos, ėė ėė“ ir vaikišku žvengimu. Galiausiai vienas vyras pratrūko keiksmažodžių serija: „Jūs, BKN, ko čia keikiatės viešoj vietoj, BKN, namuose keikitės, BKN, matyt, seniai gavę P…Ų“. Vaikpalaikiai pagarbiai kikeno ir nieko nedrįso padaryti – suprantama, didelį besikeikiantį mačo jie gerbė ir svajojo būti kaip jis. Tiesa, kai jie paaugs, o jis didelis besikeikiantis mačo pasens, jie mielai jį sutikę gatvėj atspardys jam kepenis. Kai vyras išlipo, jie vėl pastorino balsus: „Ėėė, ėėė, sako, nesikeikit, o pats kaip keikiasi, hi hi hi“. Pagaliau mums atėjo laikas išlipti.

Iš sociologijos studijų mano galvoje prisidėlioję daug frazių ir sąvokų: „youth delinquency as a result of social tensions“, „youth from disadvantaged neighbourhoods“, „marginalisation“, etc., bet susidūrus su realybe, lietuviškai galiu pasakyti tik viena: SUKNISTI ŽIURKIUKAI.