Žymų Archyvai: kultūra

Įdomioji statistika ir truputis Briuselio

Per pastarąjį mėnesį net penki šio tinklaraščio skaitytojai jį surado įvedę paieškos žodžius „daiva repeckaite izraelis vedybos“ – stebiuosi, kad šitaip identiškai ieškota. Deja, Izraelyje praktiškai nė vienų vedybų nemačiau ir papasakoti negaliu.

Briuselis šįkart nustebino tuo, kad Rue de Brabant, kuri prieš dvejus metus man įkūnyjo„ rytietišką“ turgų, dabar visai kitokia – daug juvelyrikos, drabužių, buities prekių parduotuvių, beveik nebėra tų mažų linksmų parduotuvyčių, kur rasi visko nuo kruopų iki šviestuvų. Rytoj planuoju stebėti demonstraciją už Belgijos vienybę (šalis jau pusmetį neturi nacionalinės vyriausybės). TIkiuosi, bus, apie ką rašyti.

Įdomiausias nutikimas buvo, kai, apžiūrinėjant lentynas parduotuvėje, turkas pardavėjas paklausė, ko ieškau, ir, išgirdęs, kad norėčiau rasti kiek kitokios duonos, užklausė: „Ar jūs iš Lenkijos?“

Nepriklausomybė

Na, kaip jau čia nepaminėsi. Trečia Kovo 11ta užsieny, ir pirmą kartą ją iš tikrųjų švenčiau. Lietuvos ambasada suorganizavo priėmimą Diasporos muziejuj (kurį vienas draugas ironiškai vadina aškenazių muziejum, nes, nors teoriškai muziejus turėtų reprezentuoti žydų istoriją už Izraelio ribų, jam nelabai rūpi, kas ten vyko Irake ar Sirijoj). Itin entuziastingas ambasadorius, karštai tikintis daugiatautės LDK naratyvu (būdu apie ją kalbėti kaip apie tokią) ir tuo, kad Lietuva-litvakai-Izraelis yra labai prasminga ir vaisinga ryšio linija, pakalbėjo paprastai ir nuoširdžiai. Dalyvavo ryšių su Lietuva parlamentinės grupės atstovas ir propagandos ministras. Lietuvos ir Izraelio himnus giedojo Limor Shapira. Skaitykite toliau

Vilnius – vyrų kultūros sostinė

Vieną dieną važiuodama kažkur stotelėje pamačiau „Kur aš jus mačiau?“ akcijos stendą su sudėtingu vardu, kurį, labai gaila, greitai užmiršau. Įsiminti norėjau todėl, kad tai buvo kol kas vienintelis mano matytas stendas, visuomenei reklamuojantis ar primenantis moterį menininkę. Daugybė poetų, kompozitorių, rašytojų, dailininkų, grafikų ir kitokių menininkų buvo trumpai ir vizualiai pristatyti visuomenei ant troleibusų ir plakatų, bet visi mano iki šiol matyti buvo vyrai. O juk plakatai ir troleibusai jau pasiekė tuos laikus, kai kai kurie herojai mirė tik prieš dešimtmetį. Niekas neprisiminė net Žemaitės, kurią keiksnoja vidurinių mokyklų moksleiviai, bet aš labai smagiai skaitydavau jos tirštus vaizdelius, formavusius lietuvišką rašymo apie baisybes stilių.

Seniai žinomas Lietuvoje vis dar neišguitas įsitikinimas, kad istoriją kuria vyrai, o moterys geriausiu atveju ją tik puošia. Todėl nebūtina tokiu pasirinkimu stebėtis. Stebiuosi tik tuo, kad negirdėjau, kad kas (nė aš) ligšiol tuo stebėtųsi, o reikia, ir garsiai.

Atnaujinimas. Jau radau, kas ta vienintelė moteris. Ji vardu Adasa Skliutauskaitė – niekada apie tokią negirdėjau.

Buvau Krokuvoje

Buvau Krokuvoje. Nusprendžiau ten praleisti porą dienų ir aplankyti draugą, nes bet kokiu atveju būtų tekę Lenkijoje keisti transportą. Tos dvi dienos buvo pašėlusiai intensyvios – draugas buvo nusiteikęs man parodyti viską, ko tik Krokuvoje yra. Turėjau keturias temines ekskursijas: 1. bažnyčios ir vienuolynai, 2. sinagogos ir kapinės, 3. muziejai, 4. du miestukai netoliese. Man patiko, kad Krokuvoje galima visur nueiti pėsčiomis, kad tai tankus ir puikiai išsilaikęs miestas, turintis daug senovinių grožybių, apskritai labai spalvingas, nekičinis, pilnas įvairovės. Aplankėme ir keletą įdomių knygynų, be to, daug sužinojau ir iš istoriją puikiai žinančio draugo, kuris nepamiršdavo paminėti visokių įdomių istorinių asmenybių gyvenimo detalių.

Krokuvoje mačiau keisčiausio įmanomo bažnytinio meno. Viena bažnyčia buvo išvis nenusakoma – pusiau dėžutinis funkcionalizmas su keistu dalių išdėstymu, kabančiais varpeliais ir truputį šiurpoku keistu krucifiksu. Mąsčiau apie milijonus būdų žmonėms įsivaizduoti Jėzų. Vienam viduramžių paveiksle jį reprezentavo veidas patinusiais paakiais, toks pavargęs ir neišsimiegojęs, gal net sakantis „O varge, šiandien vėl chebros prieis belekiek…“ Man patiko. Skaitykite toliau

Briuselis, antras kartas

Balandžio 9

Su šeimininkų, pas kuriuos apsistojau, pagalba įsigijau mėnesinį bilietą ir įkroviau pinigų į telefono kortelę, todėl jaučiuosi beveik briuselietė 😀 Pastebėjau, kad kai ko kainos kaip litais, tik eurais 🙂 O bet tačiau kai kurie dalykai, pavyzdžiui, šviežios braškės ar obuoliai, gerokai pigesni nei Vengrijoj. Apžiūrėjau keletą mielų spalvotų saldaininių namukų, kai netingėsiu, įkrausiu foto. Taipogi pamaklinėjau ES kvartale, pasivaikščiojau parke su šeimininke, žodžiu, subalansuota diena. Mane suparino tik tai, kad, nepaisant to, jog moku kelias išgyvenimo frazes prancūziškai, kai atsitrenkiu į ką nors metro ar kai šeimininkas man kažką prancūziškai pasako, kažkodėl noriu atsakyti vengriškai… Kažkaip ši kultūra įaugo į mane labiau nei galvojau. Būtų daugiau nei juokinga, jei vidury Briuselio metro į kažką atsitrenkusi pasakyčiau „bocsanat“, o kol sugalvoju prancūziškai, jau nebelieka prasmės to sakyti išvis… Skaitykite toliau

Kijevo blyksniai

Pažintis su Kijevu prasideda anksčiau, nei pro lėktuvo langą bandome žvilgsniu apibrėžti jo kontūrus. Ji prasideda nuo slaviškai pasidažiusių stiuardesių, kurios mums neduoda imigracijos kortelių, kol nepaprašome, nes nelaiko mūsų užsienietėmis. Ji prasideda nuo karštos vištienos gabaliukų su daugybe bulvių dosnių avialinijų lauknešėlyje. Nuo pusiau suprantamų užrašų.

Mus sutikusi komanda bando visu kuo įrodyti, kad bus įdomu, turininga ir tvarkinga; Vakarų europiečiai paskutiniu punktu ryškiai abejoja. Suomijos švedas juokauja, kad ukrainiečiai neskiria autobuso nuo saunos – už nekantrumą jam vėliau teks brangiai sumokėti. Nesulaukęs instruktažo dėl nepatikimų bankomatų, jis ilgai putojosi, kai vienas iš tų aparatų nesiteikė jam duoti pinigų. Skaitykite toliau