Žymų Archyvai: krizė

Įdomioji statistika: nedarbas ir emigracija Rytų Europoje

Dirbu prie ataskaitos apie emigrančių grįžimą į Latviją, Lenkiją, Rumuniją ir Vengriją. Ta proga parsisiunčiau visokių lyginamųjų Eurostat duomenų ir, norėdama tiek pati sau, tiek, jei prireiks, užsakovui iliustruoti krizės pradžios tendencijas, nusipaišiau tokį grafiką: Skaitykite toliau

Paskatinimas prezidentei nepamiršti prekybcentrių darbuotojų

Skubu paplatinti NK95 pareiškimą dėl prekybos centrų oligopolijos. Komentuokite čia arba NK tinklalapyje – užsukime diskusiją.

Prezidentė pamiršo daugumą – pažemintus ir nuskriaustuosius

Naujosios Kairės 95 (NK95) ir “DEMOS” kritinės minties instituto priminimas Lietuvos Respublikos prezidentei

Pirmadienį į susitikimą pakviestiems keturių didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų vadovams Prezidentė Dalia Grybauskaitė išsakė pelnytą kritiką ir priminė jiems apie moralinę ir socialinę prekybininkų atsakomybę. Prezidentė pareikalavo, kad didieji prekybininkai surastų būdų sumažinti maisto kainas, bet visos naštos neperkeltų ant tiekėjų pečių. Tačiau Prezidentė pamiršo paminėti, kad taipogi negalima eilinį kartą naštos užkrauti ir darbuotojams. Lietuvos Prezidentės paskelbtas karas maisto kainoms yra svarbus politinis žingsnis, tačiau jame slypi niekur viešoje erdvėje neaptarinėjamas pavojus: ekonomika gali dar labiau smukti, nes gyventojų perkamoji galia mažėja ne tik dėl kainų didėjimo, bet ir dėl nuolat mažėjančių algų.

Po prekybininkų susitikimo su Prezidente išsakyta mintis, kad prekybos tinklų vadovai ieškos „vidinių resursų“ maisto kainoms sumažinti. Tačiau ar galime sau leisti naiviai tikėti, jog bus sumažintos pelno maržos? Kaip rodo praktika, prekybininkų „vidiniai resursai“ – tai beveik visada alinantį darbą už grašius dirbantys kasininkai, krovėjai, kulinarai, apsaugininkai. Būtent darbuotojų sąskaita prekybos tinklai šalina krizės padarinius ir sumažėjusius pelnus..Beteisiai supermarketų darbuotojai jau metai po metų „atpirkinėja“ visas supermarketų klaidas ir nuostolius. Net jei nuostoliai parduotuvėje patiriami dėl aukščiausio rango vadovų klaidų, algos karpomos kasininkams. Darbuotojai taip pat neretai apmoka nurašytų ir sugedusių prekių nuostolius, kompensuoja įmonei pirkėjų sugadintą įrangą ar pavogtas prekes. Tačiau būdami beteisiais matyt nelabai rūpi ir šalies vadovei, kuri ne taip seniai, vienoje iš konferencijų, yra pareiškusi, kad mūsų šaliai nereikalinga gerai organizuota darbo jėga ir stiprios profsąjungos, nes jos tik pridaro daugiau problemų.

Prezidentė pamiršo, kad ekonomikos pagrindas ne tik konkurencija, bet ir perkamoji galia. Ketvirtadienį konferencijoje M. Romerio universitete Prof. R. Lazutka paminėjo šiurpią statistiką, kad 24% privačiame sektoriuje dirbančiųjų gauna minimalų atlyginimą. Verta priminti Prezidentei, kad „Maxima“, „IKI“, „Norfa“ ir „Rimi“ yra ne tik mažmenines prekybos kainas diktuojantys oligopolininkai. Šios įmonės taip pat yra didžiausi, beveik šimtą tūkstančių žmonių įdarbinantys Lietuvos darbdaviai. Todėl jie netiesiogiai diktuoja rinkai ne tik prekių kainas, bet ir darbo algų standartus. Nuo krizės pradžios prekybos tinklų darbuotojų profsąjungų skaičiavimais algos sumažėjo 30-40 proc., vyko masiniai darbuotojų atleidimai, didėjo likusių darbuotojų išnaudojimas.

Ekonomikos teorija moko, kad vienas svarbiausių krizės faktorių – sumažėjusi gyventojų perkamoji galia. Problema ne tik tai, kad žmogus negali nusipirkti pieno už 3 litus. Problema tame, kad ištisus dešimtmečius stambiausi darbdaviai, naudodamiesi valdžios abejingumu ir profsąjungų silpnumu, beveik nedidino darbuotojų algų. Gilėjančią spragą tarp gaunamų atlyginimų ir vartojimo iki šiol kamšė įvairiausi kreditai ir… emigracija.
Lietuvoje tarp daugiausia žmonių įdarbinančių įmonių nėra vakaruose savaime suprantamos kasmetinės algų indeksavimo praktikos, o kolektyvinių susitarimų skaičius yra beviltiškai mažas. Lietuvoje nėra nė vieno (!) sektorinio kolektyvinio susitarimo. Tai reiškia, kad joks darbdavys nesiims algų didinimo vien todėl, kad jo konkurentai nedarys to paties. Už sektorinių kolektyvinių sutarčių atsiradimo skatinimą yra tiesiogiai atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kitaip tariant, tai valdžios pareiga, ir šios problemos neįmanoma nurašyti rinkos dėsniams, nematomai rankai ar kitoms laisvosios rinkos dogmatikų „šventosios karvėms“. Laikome nedovanotina, kad krizės sąlygomis, dangstantis liberalizacija, toliau bloginamos pažeidžiamiausiųjų darbo sąlygos, ir kviečiame, užuot tarusis tik su stambiausiais darbdaviais, atsižvelgti ir į darbuotojų poreikius.

Valstybė ir vaikai

A.Račo tinklaraštyje skaičiau jo nuomonę apie susiorganizavusių tėvų surengtą ‘laidotuvių’ akciją prie prokuratūros, kuria norima pošiurpiu būdu pasakyti, kad tėvystė ir motinystė yra toks šventas reikalas, kad jei ja užsiimantis žmogus sukčiauja, neturi būti baudžiamas. Visiškai sutinku su A.Raču, kad neleistina valstybės pastangomis užtikrinti, kad aukštesniosios-viduriniosios klasės asmenys toliau liktų aukštesniojoje-viduriniojoje klasėje, kai tuo tarpu esą trūksta pinigų varganoms bedarbių pašalpoms. Žinoma, yra ir kitų niuansų.

Skaitykite toliau

Susizgribo

Po publikacijos „Lietuvos ryte“ (2010 m. sausio 6 d. / Dalia GUDAVIČIŪTĖ: Bedarbiams – plėšikų ir vagių etiketė) lygių galimybių kontrolierė pradėjo tyrimą, ar savigynos kursų reklama nediskriminuoja bedarbių. Aš apie tai rašiau dar rugsėjį. Tiesa, tai buvo komentaras, neįvardijęs konkretaus sporto klubo, nes tuomet man rūpėjo kitkas – bendresnės tendencijos. Džiugu, kad valstybinės institucijos susiprato patikrinti bent jau tada, kai apie tai parašė didelis dienraštis.

Dar truputis iš žiniasklaidos temos.

Skaitykite toliau

Krizės landšaftai

Nauji miesto trupiniai:

Prie šiukšliadėžių kalbasi moteris ir vyras. Ji sako (rusiškai): „Niekam nereikalingi tie balandžiai. Juos užmušinėti reiktų“.

Vėlai vakare važiuoju autobusu. Prie Akropolio įlipa apsaugininkas (su uniforma) ir jo kostiumuotas draugas. Apsaugininkas pasakoja (garsiai, visiem girdisi), kad Maxima negali parduoti neakcijinių prekių, taip pat kad dėl krizės metė rūkyti, geria tik akcijinį alų, kad kasininkėm moka minimalius atlyginimus ir pan. Kostiumuotas draugas viską palydi gyvu „Jo?“, gal tik iš mandagumo (japonai tai vadina aizuči), bet puikiai tinka į paveikslą, kad apsaugininkas nuolat susiduria su proletariška krizine realybe, o kostiumuotajam visos tos išgyvenimo strategijos – naujiena. Apsaugininkas pasakoja tokias šaunias istorijas, man taip norisi visas užsirašinėti ir sudėti į knygą, kad jei nebūčiau šiaip drovi, visu rimtumu pastatyčiau jam neakcijinio alaus.

Sėdžiu Coffee Inn’e, girdisi, kaip šalia koncertuoja kažkokia porimtė grupė, daugybė žmonių perka nesveikai brangią kavą, internetas nemokamas, viskas kaip prieš metus.

Vakar japonų pora (išgirdau, kaip kalbasi) priėjo prie manęs paklausti, kiek laiko užtruks užlipti į Gedimino kalną. Paklausiau, ar iš Japonijos, jie pasakė, kad galim kalbėti ir japoniškai. Šiaip apie šį tą pakalbėjom, jie pasakė, kad yra iš Čibos prefektūros, pasakiau, kad šiemet ten gyvenau. Kai atėjo laikas atsisveikinti, jie pasisuko į viską stebėjusią mano mamą ir japoniškai jai pasakė, kad aš gerai kalbu japoniškai. Tikriausiai pagalvojo, kad geriau nei angliškai. Kalbėjimas japoniškai man teikia didelį ‘kaifą’. Be kita ko, tai bene vienintelė kalba (na, dar, tiesa, rusų, jei truputį pasistengiu), kuria kalbu praktiškai be akcento. Tik, žinoma, tai nė kiek nepadeda, vis tiek matyti, kad ne japonė.

Žlugtis-žlugtas-krizė-krizenimas

Šiandien man kūrybinė krizė – diagnozuoju ir pateisinu kiekvieną neatliktą darbą, nepamąstytą mintį ir neištartą žodį. Kasdien aš perdirbu ir perpilu per save didelius kiekius (oi, banaliai dabar pasakysiu) energijos. Ko? Informacijos? Minčių? Vaizdų? Žodžių, štai ko. Jie įeina, sudaro įvairius polimerinius junginius, o paskui išeina gyventi toliau. Tokia mano funkcija visuomenėje, matote. Perleisti per save žodžius, surinkti vienus ir išleisti kitus. Išskalbti, padažyti, jei reikia.

Sporto salėje milžiniškame veidrodyje atsispindi būrelis savimi nepatenkintų kūnų, kuriuose glūdintis grakštumo troškimas, švelniai už rankos vedamas ramios muzikos, išsilieja sunkiai apibūdinamu estetiniu srautu. Dar atsispindi didelis langas su rūku. „Simple obsession“, – dainuoja „Enigma“, ir pro langą pralekia varnų pulkas. Seniai sakiau, kad varnos – meniškiausi sutvėrimai.

Tada skubu aš į ŠMC – tik tam, kad įsitikinčiau, jog nuo išpreparuotų svetimų minčių ir kompleksų man geriau nebus. Kad geriausiu atveju spengs ausyse, vidinėje ausyje dygs spalvingi grybai, o akyse tvinksės rožiniai žaibai.

Geriau ir neturi pasidaryti. Spalvos pralekia. Pieštas vaikis ryja kažkieno koją. Tegu sau ryja. Iš vienos videoinstaliacijos kažkoks žmogėnas pažiūri taip, kad jo žvilgsnis lyg tyčia kerta mano, šonu stovinčios, regėjimo lauką. Nuo to žvilgsnio pasijuntu taip, lyg žmogėnas bandytų man akimis nuplėšti drabužius, įsitikinęs, kad pati prisiprašiau. Atstok! Vis tiek jau spėjo kažką iš manęs atimti. Sakyčiau, privatumą, bet nebežinau, kas tas yr. Geriau paklaidžiosiu baltų detalių koridoriuose. Kažkokia porelė žaidžia biliardą.

Bet ištaršytas parolonas, negrabios medinės konstrukcijos ir keturios plokštelės, kurias vaikiškai džiūgaudamos „miksuojame“ kartu su kažkokia užsieniete, bent jau prašluoja visokį šlamštą iš galvos.

Ech, o paskui jau nėra malonesnio vaizdo kaip raštuotų pėdkelnių parduotuvė ten, kur prasideda Užupis.