Mėnesio archyvas: vasario 2011

Filmas „Baltasis kaspinas“

Girdėjau tiek daug gerų žodžių apie šį filmą, Skalvijos įvardytą kaip kriminalinė drama, kad susigundžiau pažiūrėti. Viena iš filmą gyrusių pažįstamų – „Atgimimo“ filmų apžvalgininkė Goda, pažiūrėti rekomendavo ir Kasparas su Asta. Taigi penktadienį temstant išsiruošėme pažiūrėti to išgirtojo šedevro. Visos draugės, rekomendavusios filmą, žino, kad nemėgstu „siaubiakų“, ir tikino, kad bus gilu ir įdomu. Deja, pirma mintis, kai paskutinis kadras užtemo ir pradėjo rodyti pabaigos titrus, buvo „Pffff…“ Grįžusi perskaičiau dar vieną apžvalgą, bet ten irgi buvo tik pagiriamieji žodžiai. Filmas pelnė ir ne vieną apdovanojimą. Taigi kas patiko kitoms ir nepatiko man?

Skaitykite toliau

Prisigyvenome…

Praėjusiais metais NK95 metinėje konferencijoje dr. Nida Vasiliauskaitė skaitė pranešimą apie tai, kaip, jos pastebėjimu, dešiniosios jėgos perima tam tikrus kairiosios retorikos elementus – apeliuoja į laisvę, toleranciją, socialinį teisingumą, maištą. Po to atsirado vis daugiau atvejų, kai jos hipotezė pasitvirtino. Pristatau naujausią – jaunalietuvių spaudos konferenciją šiandien 2 val. Taip nutiko dėl to, kad žurnalas „Valstybė“ atsiribojo nuo politikos skyriaus redaktoriaus pažiūrų. Apie tai jau rašiau.

Argumentas pritrenkiantis. Jaunalietuviai staiga pasisako už laisvę išsakyti savo įsitikinimus? O taip, žr. punktus „be žydrų“ ir „be raudonų“. Parūpo Konstitucijos taikymas? Pavyzdžiui, yra joje toks puikus 29 straipsnis: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ Jis taip nuostabiai ir išsamiai atsispindi JL rinkiminėje programoje… O jei rimtai, akivaizdu, kad laisvės reikšti savo įsitikinimus reikalaujama tik sau, kad, tuos įsitikinimus pareiškus, būtų galima viena ranka valdyti viešąsias institucijas, kita – žiniasklaidą.

Bet kam, kas supranta demokratijos veikimą, suprantama ir aišku, kad žurnalistei išsakyti galbūt nepopuliarias, bet pamatiniams teisiniams ir politiniams įsipareigojimams neprieštaraujančius įsitikinimus (konservatyvias, liberalias, žaliąsias, euroskeptines ir t.t. idėjas), tai ne tas pats, kas propaguoti neapykantą skleidžiantį nacionalizmą. Nacionalizmas, reikalaujantis diskriminuoti seksualines mažumas ir socialinės atskirties grupes, riboti konstitucines susirinkimų laisves, sutikite, skiriasi nuo kitų ideologijų.

Bet esmė ne tik tame. D.Varanavičius – ne šiaip žurnalistas ar komentatorius, o politikos skyriaus redaktorius, priiminėjantis redakcinius sprendimus. Mano pirmasis tinklaraščio įrašas kaip tik ir klausė, ar redakcija žino ir palaiko tokias jo pažiūras (už socialinės atskirties grupių atsikratymą, susirinkimų laisvės ribojimą, pažiūrų cenzūrą). Viešu atsiribojimu žurnalo redakcija pareiškė, kad nepalaiko. D.Varanavičius tebėra nurodytas kaip einantis tas pačias pareigas, kaip ir anksčiau. Pasak leidėjo, aiškinamasi, kaip reikėtų pasielgti pagal įstatymus, laukiama paties D.Varanavičiaus apsisprendimo (suprantu, kad jo interesas – vilkinti procesą, nes rinkimai jau sekmadienį, ir jų baigtis, žinoma, apsisprendimą palengvins).

Kyla pagrįstų klausimų, ar D.Varanavičius, priimdamas redakcinius sprendimus, vadovaujasi savo pažiūromis. Net jei jam puikiai sekasi tai atriboti, jo priklausymas politinei jėgai ir darbas redakcijoje yra akivaizdus interesų konfliktas, kurį reikia deklaruoti, ypač prieš rinkimus, kuriuose jis yra kandidatas. Sprendimai susidariusiai padėčiai galimi įvairūs, nebūtinai išmetant D.Varanavičių iš darbo, ko, priešingai nei leidžia suprasti jaunalietuvių konferencija, netgi neįvyko. D.Varanavičius priešrinkiminiam laikotarpiui gali būti nušalintas nuo politikos redaktoriaus pareigų ar perkeltas į komentatorius, o apsispręsti po rinkimų, jis gali visam laikui būti perkeltas į komentatorius, gali būti paskirta kita asmuo prižiūrėti redakcinius sprendimus. Gali būti žurnale viešai deklaruojamas politikos redaktoriaus interesų konfliktas, kad skaitytojos spręstų pačios.  Galų gale, VRK puslapyje D.Varanavičius nurodo, kad jo pareigos – užsienio skyriaus redaktorius. Jis galėtų apsiriboti rašyti tik apie užsienio, ekonomikos, kultūros (jei išmano) naujienas ir nusišalinti nuo Lietuvos politikos analizės ir su ja susijusių redakcinių sprendimų.

Dabartinė padėtis prieš rinkimus yra nesąžininga. Bendruoju atveju kandidatėms (paaiškinimas, kodėl rašau moteriškąja gimine) galioja tam tikri apribojimai, pvz., jos negali savo idėjų skleisti likus tam tikram laikui iki rinkimų. Kai kandidatė yra ir žurnalistė, išeina, kad ji gali skleisti savo idėjas (nebūtinai akivaizdžiai) bet kada, gauti eterio laiko tada, kai nepriklauso (pvz., dalyvauti debatų laidoje televizijoje, pasisakyti per radiją, rašyti žurnale, sakyti viešą kalbą). Uždrausti rinkimų dieną platinti žurnalą „Valstybė“ su politikos redaktoriaus straipsniais ir nuotrauka būtų irgi nesąmonė. Žodžiu, griežtai pasisakau už tai, kad žurnalistės-politikės rinkimų kampanijos laikotarpiui vienareiškmiškai nusišalintų nuo žurnalistikos.

Esama ir subtilesnių situacijų. Mano geri pažįstami, Jolanta Bielskienė (LSDP) ir Ervinas Koršunovas (LSDS), mano pažįstami Gintautas Krilavičius (LRLS) ir Tomas Bakučionis (LSDS)  kandidatuoja į Vilniaus ir Kauno rajono savivaldybes. Palaikau juos kaip pilietė. Bet jei, naudodamasi tuo, kad rašau „Atgimimui“, rinkimų laikotarpiu pakviesčiau juos interviu „apie gyvenimą“, kas realiai leistų skleisti politines idėjas, nenurodant užsakymo numerio, ir nesudaryčiau tokios galimybės kitoms kandidatėms, būtų nesąžininga ir pažeistų žurnalistinę etiką. Kita vertus, riba nėra tokia aiški: jei, pvz., pakviesčiau juos pakalbėti apie iniciatyvą, kai kandidatės pasirašė, jog neribos susirinkimų laisvės, tai jau būtų naujiena, o ne propaganda. Dėl įvairių priežasčių aš šiuo metu ir nerašau žurnalistinių tekstų apie Lietuvos vidinę politiką, partijas, rinkimus. Manyčiau, kad partijų nariai neturėtų apie partijas rašyti kaip žurnalistai, bet gali sėkmingai tai daryti kaip komentatoriai.

Manau, problema su D.Varanavičiumi yra dvilypė. Pirma, žurnalistikos ir politikos dvilypumas, antra, pats pažiūrų turinys. Jei turite progą 2 val. nubėgti į Eltą, nueikite ir papasakokite, ką matėte.

Įdomioji statistika: kiek vaikų nori ir turi turtingų šalių gyventojai

OECD turi tokią ataskaitą, kurioje užfiksuotos 2003-06 m. apklaustų įvairaus amžiaus Europos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Japonijos, Korėjos, Meksikos gyventojų mintys apie idealų šeimos dydį. Nestebina, kad daugiausiai vaikų nori turėti dosnių Skandinavijos, Nyderlandų gerovės valstybių gyventojos. Mažiausiai vaikų nori ir turi austrės. Dauguma europiečių mano, kad idealus šeimos dydis – du vaikai. Moterų idėja apie idealų šeimos dydį skiriasi gerokai mažiau nei vyrų ir svyruoja tarp 2-3 vaikų. Valstybėse, kuriose požiūris į šeimą konservatyvesnis (Ispanijoje, Graikijoje, Kipre, Turkijoje) didesni skirtumai tarp kartų, bet tarp moterų jie ryškesni ir Rytų Europoje. Vėlgi gerovės valstybėse skirtumai tarp kartų mažesni. Daugiavaikių šeimų iš ES valstybių daugiausiai norima Kipre ir Švedijoje, mažiausiai – Rumunijoje ir Austrijoje. Visgi Kanadoje, Švedijoje, Japonijoje, Italijoje, Čekijoje paprastai turima mažiau vaikų (reikia žodžiui „vaikas“ sugalvoti žmogos ekvivalentą). Iš tyrime dalyvavusių šalių tik Turkijoje žmogos turi tiek vaikų, kiek nori. Skaitykite toliau

Kovo 8-ajai ateinant…

Ketvirtajame dešimtmetyje, kai TSRS dar nebuvo tokia kultūriškai konservatyvi, kokia vėliau tapo, kol dar nebuvo laimėjusi karo ir t.t., kažkas sukūrė štai tokį plakatą:

Darbininkių maišto prieš vergovę virtuvėje diena

Užrašas: Kovo 8-oji – tarptautinė darbininkių maišto prieš vergovę virtuvėje diena. Šaltinis: Wikipedia

Liūdiniausia tai, kad jis didele dalimi neprarado savo aktualumo. Tik pasikeitė feminizmo karta ir akcentas nebededamas ant moterų kaip darbininkių emancipacijos. Neužtenka, kad moterys dirbs ir bus finansiškai nepriklausomos. Be to, pasirinkimo laisvė ir lygios galimybės turi būti prieinamos ne tik darbininkėms. Tačiau, jei pasklaidysite statistiką apie moterų padėtį ES, Lietuva bus gana aukštai pagal moterų vadovių skaičių, moterų užimtumą, bet itin žemai – pagal atotrūkį tarp vyrų ir moterų laisvalaikio.

Primenu, kad šiemet (tik ne Kovo 8) švęsime šimtąsias pirmosios Tarptautinės moterų dienos (atsisakau ją vadinti „moters diena“, nes daugiskaita pabrėžia solidarumą) metines.

Įdomioji statistika: ar tikrai tingima dirbti?

Darbo reikalais parsisiunčiau įdomių duomenų iš Eurostat Darbo jėgos apklausos. Tai – 2009 m. duomenys (yra ir senesnių) apie dirbančias, bedarbes ir ekonomiškai neaktyvias tiriamų šalių gyventojas (kodėl rašau moteriška gimine, žiūrėkite čia. Kalbu apie bet kurios lyties asmenis). Ekonomiškai neaktyviomis vadinamos darbingo amžiaus žmogos, kurios nei dirba, nei ieško darbo. Na, reikia pripažinti, tai tokia ideologiškai kapitalistinė prielaida, kad dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, laisvu apsisprendimu) nedirbanti žmoga yra automatiškai neaktyvi. Bet nieko nepadarysi, taip formuluojami klausimai ir renkama statistika.

Šiame grafike – procentas nedirbančių ir darbo neieškančių darbingo amžiaus žmogų. Skaitykite toliau

Lyčių lygybė darbe: patarimai valstybėms ir įmonėms

ES portale yra štai tokie gerosios praktikos pavyzdžiai, kokių įvairių priemonių gali imtis valstybės ir socialiniai partneriai, kad naikintų atlyginimų atotrūkį tarp lyčių. Tarp tokių – teisiniai įpareigojimai įmonėms sekti ir skelbti skirtingų lyčių darbuotojų situaciją darbovietėje, profsąjungų susitarimai, specialios dienos ir iniciatyvos sąmoningumui kelti, aktualūs tyrimai ir t.t. O štai čia – patarimai darbdaviams, kaip naikinti nelygybę įmonėse, iš Jungtinės Karalystės. Tačiau Lietuva irgi nepėsčia: portalas lygus.lt pateikia patarimų, kaip įsivertinti, ar buvote diskriminuojami dėl amžiaus, patyrėte diskriminaciją skirstant darbo užmokesčius ar nukentėjote nuo seksualinio priekabiavimo, taip pat – ko imtis tokiu atveju.

Gero skaitymo ir atidaus taikymo!

Valentino dienos manifestas

Mano brolis, kuris yra šio tinklaraščio idėjos autorius ir IT prižiūrėtojas, anądien pasakė, kad daug įdomiau rašau apie feminizmą ir lyčių santykius nei apie nacionalistus. Šiandien nėra jokių degančių naujienų, kurias reikėtų „demaskatuoti“, užtat yra komercinė meilės diena, kuri yra puiki proga pakalbėti apie feminizmą. Net ne pakalbėti, o imtis veiksmų. Juk tam puiki proga, kai visuomenė iš visų mūsų tikisi, jog lakstysime apsikaišę pliušiniais daikčiukais ir iš lentynų šluosime saldainius, atvirukus ir apatinius su širdelėmis. Kita proga – tai, kad pabaigiau skaityti A.Levy knygą, kurią duosiu skaityti D.D. ir lauksiu komentarų 🙂 Dar šiandien skaičiau du tik iš pažiūros nesusijusius straipsnius – apie etiketą ir apie profesijas. Apie juos kada nors vėliau.

Taigi atėjo laikas įsipareigoti. Skaitykite toliau

Asmeniškai

Kažkaip ėmiau ir suvokiau, kiek savo gyvenimo patikime internetui. Net jei esame labai kritiški, ironizuojame apie tai, kad už FB sumokame savo asmeninio gyvenimo gabalais, Skype – interneto ryšio kanalu, kurį skoliname kitiems, Gmail – asmeniškais laiškais… Ir vis tiek dalijamės. Tai tikriausiai neišvengiama migruojant. Žmonės, sutikti tolybėse, tampa brangūs ir norisi maitintis ta suspausto atstumo iliuzija, kurią suteikia virtualus bendravimas. Draugai žino mano vasaros aktualijas, o visiems kitiems tiesiog galiu prisipažinti, kad kartais virtualus bendravimas vargina. Ypač kai nuolat turi galvoje, jog atsiveri ne tik žmogui, bet ir jo didenybei internetui, ir internetas tuo visada gali pasinaudoti. Nežinau, kaip jūs, bet aš negaliu visiškai atsipalaiduoti ir negalvoti, ar jokie elektroniniai šnipai šio bendravimo neužfiksuos.

Ta proga noriu pažiūrėti filmą „Socialinis tinklas“.

Atnaujinta: žurnalas „Valstybė“ atsiriboja nuo neapykantą kurstančio kandidato

Originalus įrašas vasario 6 d.

Šiandien autobuse Vilniuje mačiau lipduką, kviečiantį patriotus, kuriems rūpi tauta, nelaukti, o „kovoti“. Na taip, savivaldybių rinkimai artėja. Ir ką gi jie atneša? Be kita ko, ir štai tokias programas. Šūkis – „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“. Vėliau paaiškina, kad „juodi“ – ne tai, apie ką būtų galima pagalvoti, o nešvarūs pinigai. Galėčiau, aišku, priminti, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 47 straipsnio 2 punktą „Rinkimų agitacija gali būti bet kokių formų ir būdų, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, prieštarauja moralei, teisingumui ar visuomenės darnai, neatitinka sąžiningų ir garbingų rinkimų“, o Konstitucijos 25 straipsnis skelbia, kad „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“, o 29 straipsnis nurodo, kad „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Bet ką padarysi, VRK, matyt, tai nenuskambėjo kaip neapykantos kurstymas. Ateitis parodys. Visgi man už politiką daug labiau rūpi žiniasklaida. Ir šis rinkiminis sąrašas verčia itin sunerimti.

Kalbu ne apie tai, kad vienas šio judėjimo vedlių – mano buvęs kolega Ričardas Čekutis, su kuriuo kadaise visai normaliai bendravome. Nerimą kelia tai, kad vienas iš kandidatų – Darius Varanavičius, panašu, nė neplanuojantis atsisakyti žurnalisto pareigų, kad ir kaip tai skatintų Žurnalistų sąjunga. Štai čia žurnalo „Valstybė“ redakcijos sudėtis (pasidariau ekrano nuotrauką, jei kartais kažkas greitai ir tyliai pasikeistų). Iš pradžių pagalvojau, gal visgi bendravardis? Juk Varanavičių Lietuvoje daug. Žiūriu VRK duomenis. Kandidato Dariaus Varanavičiaus anketoje pagrindinė darbovietė nenurodyta. Tačiau interesų deklaracijoje aiškiai parašyta, kad kandidatas dirba VšĮ Demokratijos plėtros fondas užsienio skyriaus redaktoriumi. Ši VšĮ leidžia žurnalą „Valstybė“. Naršau po žurnalo puslapį – jokio pareiškimo, jokio atsiribojimo. Gal dar nespėjo? Palauksiu savaitę. Jei žurnalas „Valstybė“, kuris save vadina „nauju ir progresyviu leidiniu“, kurio „straipsnius rengia profesionalūs žurnalistai ir ekspertai“, susipras ir atsiribos nuo autoritarinės, homofobinės ir rasistinės rinkiminės platformos, kurią išpažįsta jo politikos redaktorius, bus galima tik pasidžiaugti. Kilus skandalui dėl P.Stankero publikacijos, žurnalas „Veidas“ viešai atsiprašė, nors bent vienas redakcijos narys išreiškė atskiras nuomones, įskaitant ir šio tinklaraščio komentaruose. Jei „Valstybė“ to nepadarys, po savaitės pakviesiu visus, neabejingus garbingos žiniasklaidos, demokratijos, socialinės įtraukties ir kitiems idealams, boikotuoti šį žurnalą tol, kol redakcija pakeis ar bent jau paaiškins savo poziciją. Tai joks grasinimas, aš visuomenės nuomonės neformuoju. Tiesiog žurnalas būna mano ofise, kartais jį pavartydavau, žinau, kad daug mano pažįstamų jį skaito, kai kurie yra jo gerbėjai FB tinklalapyje. Bet kokiu atveju iš tikrųjų liūdna, kad vis mažiau patikimų, kokybiškų leidinių Lietuvoje.

Savo tinklaraščio nuolatiniams skaitytojams, tokiems kaip salvis ar Žąsinas, bei jų bendraminčiams norėčiau pridėti papildomą paaiškinimą:

  • Aš ne prieš „lietuvybę“, bet prieš „Lietuva – lietuviams“ lozungus.
  • Aš ne už susidorojimą su kažkuo, bet už skaidrumą ir visuomenės teisę žinoti, su kuo turi reikalą.
  • Į savivaldybės mandatą neįeina:
    • Bendrųjų Lietuvos vidaus, užsienio politikos ir geopolitikos krypčių (įskaitant visavertės integracijos į ES) sabotavimas;
    • Mokymo programų sudarymas už ŠMM;
    • Darželių veiklos cenzūravimas;
    • Savavališkas sprendimas, kas yra globalizacijos žala, ir prievartinis jos šalinimas;
    • Konstitucijos ir tarptautinių įsipareigojimų ginamos susirinkimų laisvės ribojimas.
  • Tam tikrų visuomenės grupių, šiuo atveju romų, demonizavimas (žr. paveikslėlius) prilygsta neapykantos rasiniu, etniniu, kilmės ir kt. pagrindu skatinimui.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo referendumu priimta nepriklausomybės pradžioje, kai ES dar nė nekvepėjo.

Atnaujinimas vasario 8 d.

Pasirodo, žurnalas nežinojo, kuo po darbo užsiima politikos skyriaus redaktorius. Tai man asmeniškai patvirtino žurnalo leidėjas Eduardas Eigirdas, o netrukus perskaičiau ir viešą, oficialų redakcijos atsiribojimą nuo D.Varanavičiaus pažiūrų. Dar daugiau, Delfi pasidomėjo, ar sąrašo deklaruojamos pažiūros neužkliūva R.Čekučio darbdavei Seimo narei D.Kuodytei. Liberalė žada klausimą aptarti ir spręsti, lauksime rezultatų. Jaunalietuvių sąrašas vienaip ar kitaip sulauks tam tikros elektorato dalies, bet po šio įvykio ir D.Kuodytės sprendimo rinkėjai bent jau daugiau žinos apie liberalus, kurie reklamuojasi kaip „sveiko proto dešinieji“. Manau, šiuo atveju, nors ir buvo galima tiesiogiai redakcijai pranešti (išties galėjau iš karto tai padaryti, bet nemaniau, kad jie nežino), naudinga, kad „skalbiniai“ buvo skalbiami viešai. Tai prisidės prie politinių ideologijų išsikristalizavimo Lietuvoje. Rinkimai – gera proga partijoms parodyti, su kuo jos broliaujasi.