Mėnesio archyvas: sausio 2011

Lytinis švietimas kaip viešosios politikos sritis

Turėčiau užsiimti visai ne tinklaraščiu, bet sudomino šis tekstas. Autorė lygina „biurokratinės“ pakraipos lytinį švietimą su religinės/vertybinės pakraipos lytiniu ugdymu, neslėpdama, kurį propaguoja. Pabaigoje ji siūlo „specialistų“ parengtas lytinio ugdymo programas ištraukti iš stalčių ir naudoti. Spėju, kai kurie iš Jūsų sakys, kad tokiems autoriams neverta gaišti laiko, kiti teigs, kad čia yra teisinga pozicija ir mano kritika – feministinis kabinėjimasis, bet pirma siūlau paskaityti šį tinklaraščio įrašą iki pabaigos. Beje, kai rašau, mechaninis pirštų įprotis vis stumia vietoje šaknies „lyt-“ rašyti „lyg-“, prie to dar sugrįšime.

Skaitykite toliau

Įdomioji statistika ir truputis Briuselio

Per pastarąjį mėnesį net penki šio tinklaraščio skaitytojai jį surado įvedę paieškos žodžius „daiva repeckaite izraelis vedybos“ – stebiuosi, kad šitaip identiškai ieškota. Deja, Izraelyje praktiškai nė vienų vedybų nemačiau ir papasakoti negaliu.

Briuselis šįkart nustebino tuo, kad Rue de Brabant, kuri prieš dvejus metus man įkūnyjo„ rytietišką“ turgų, dabar visai kitokia – daug juvelyrikos, drabužių, buities prekių parduotuvių, beveik nebėra tų mažų linksmų parduotuvyčių, kur rasi visko nuo kruopų iki šviestuvų. Rytoj planuoju stebėti demonstraciją už Belgijos vienybę (šalis jau pusmetį neturi nacionalinės vyriausybės). TIkiuosi, bus, apie ką rašyti.

Įdomiausias nutikimas buvo, kai, apžiūrinėjant lentynas parduotuvėje, turkas pardavėjas paklausė, ko ieškau, ir, išgirdęs, kad norėčiau rasti kiek kitokios duonos, užklausė: „Ar jūs iš Lenkijos?“

Daugiakultūriškumo metaforos… pop dainose

Šiandien, sekdama draugų veiklą FB, prisiminiau prieš daugiau kaip pusmetį ojojoj, kaip dažnai girdėtą Izraelio atlikėjo Ishay Levi dainą „Romantiškas šokis“ (ריקוד רומנטי). Tai buvo vienintelė daina hebrajų kalba, kurios klausydavosi garsiai patinkančią muziką mėgstantys girdėti mano filipiniečiai kaimynai. Paprastai jų repertuaras būdavo tipiškos karaoke dainos (karaoke – praktiškai neatskiriamas filipiniečių emigrantų kultūros atributas). Tačiau „Romantiškas šokis“, kurio karaoke įrašo jie neturėjo savo aparate, jų repertuare užėmė ypatingą vietą, o vienas kaimynas netgi naudojo šią dainą kaip savo telefono skambučio melodiją. Nenuostabu, kad mintinai moku priedainį ir pirmą posmą.

Ši daina – joks šedevras, o klipas – išvis „belekas“ (pilvo šokėja egzistuoja tarsi pati sau, tik pabaigoje tarsi pradėdama traukti veikėjo-vaikino žvilgsnį, bet šį greitai atkovoja „romantiškai“ su juo šokanti partnerė). Kuo tad ši daina man svarbi? Skaitykite toliau

Sausio 13

Rašo Kęstas Kirtiklis ir iš kitos ideologinės stovyklos – R.Bulota (su šiuo bei tuo nesutinku, bet paskaityti verta). Dar R.Bogdanas mintija antiutopiškai, svarsto šį bei tą Linas Kranauskas. Pamokslauja I.Degutienė. Tai visi tekstai, kuriuos skaičiau apie sausio 13-ąją. Dar viena ausim girdėjau apie A.Paleckio provokaciją – nuoširdžiai nesuprantu, kurių velnių jis jos ėmėsi, ką nori įrodyti, bet reikėtų giliau pasidomėti, ką tiksliai pasakė ir ką mano dabar, kai kilo sambrūzdis dėl jo žodžių.

Kaip ir daugelis, pavargau nuo visų „Ne tokios Lietuvos tikėjomės, ne už tokią buvo verta kovoti“. Valstybė negali visiškai patenkinti visų jos gyventojų poreikių – galų gale, ne tam ji sukurta. Būtų pavojinga, jei pajustume, kad visiems esama situacija valstybėje puikiausiai tinka, nėra, ko kritikuoti, visų poreikiai patenkinti. Tai reikštų, kad nebeturime vaizduotės. Valstybės sienos ir konstitucinė santvarka gali būti fiksuotos, bet bendro viešųjų reikalų sprendimo (demokratinė valstybė tam ir sukurta) būtinybė iškyla kasdien ir yra dinamiška. Nuolat atsiranda naujų veikėjų, šie ir ankstesnieji bando tempti paklodę į savo pusę. Konservatorius dabartinėje situacijoje pasigenda tradicinių vertybių, kairysis – socialinio teisingumo ir t.t. Taip yra todėl, kad jie turi vizijų, pagrįstų sava gėrio samprata, o viešoji erdvė yra kompromisų rezultatas. Valstybės paskirtis – spręsti tam tikras problemas, kurios jokiu būdu neturėtų pretenduoti į totalumą. TSRS prikūrė tokių problemų kaip formali, bet praktikoje visiškai negerbiama tautų lygybė, darbo ir visuomenės susvetimėjimas (kaip žino kiekvienas apsiskaitęs kairysis, socializmo ten nebuvo – egzistavo toks pats, kaip kapitalizme, samdomas darbas, viešųjų reikalų sprendimas virto farsu, o apie taisyklę „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal darbą“ buvo galima pamiršti), primestinis suvienodinimas (kukurūzai ir plokščiastogiai namai visiems), ir, kaip čia pamirši, pretenzijos į totalitarinę kontrolę. Tame kontekste mažesnė valstybė, vienijama bendros kalbos, žiniasklaidos, tokia, kurią tarsi galima paimti į saują ir priglausti, buvo kaip tik. Tačiau išsprendus vienas problemas, atėjo laikas prisiminti ir kitas, todėl reikėjo ir ES su tuo įsipareigojimu riboti suverenumą. Globalioms problemoms – globalios struktūros, lokalioms – lokalios, o tokioms, kurioms valstybė, ypač nedidelė, yra optimalus vienetas, tegu būna valstybė. Nesu anarchistė. Demokratiškai valdomą valstybę laikau ne tik administracine, bet ir viešąja erdve, privalančia sudaryti sąlygas kolektyviai organizuoti bendrus reikalus. Nemanau, kad valstybė kaip tokia turi visiems būti universali tapatybės koordinačių ašis ar kažkas, dėl ko nepagalvojus verta mirti.

Tačiau kaip ir dauguma su didžiausia pagarba lenkiu galvą prieš tuos, kuriems būti ten bei tada ir priešintis buvo ir individuali egzistencinė būtinybė, ir res publica (lot. „bendras reikalas“). Manau, dauguma ten buvusių žinojo, kad grįžti į tai, kas buvo, būtų nepakenčiama, ir kad vizija, kuriai įgyvendinti reikėjo nepriklausomos Lietuvos, yra gerokai vertesnė už baimės apgaubtą ribotą patogumą. Tačiau dabar Lietuva yra duotybė, infrastruktūra, erdvė mūsų viešai, kolektyvinei veiklai, o ne tokios veiklos siekinys ir turinys. Štai tokį iššūkį ji mums meta – padaryti ją ne tik demokratija, bet ir res publica. Skaitykite toliau

Apie Lietuvą, „žydšaudžius“ ir jų medžiotojus

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitur pasaulyje yra tokių temų, apie kurias diskutuojant faktai nustumiami į šoną – jais tarsi niekas neabejoja, – užtat dėl interpretacijų visi gali ginčytis iki nukritimo. Blogiau pasidaro, kai jos sulimpa su svarbiomis temomis, kuriose reikia išsiaiškinti faktus ir dėl jų sutarti. Tokie sulipimai gali diskredituoti pastangas išsiaiškinti ir viešai aptarti faktus, į nepatogią padėtį pastatyti su jais dirbančius, ir pakurstyti emocingus „apsišaudymus“. Deja, vienu tokių kompleksinių lipdinių tampa diskusija apie Holokausto istoriją ir atmintį Lietuvoje. Ir debatai, pavadino kas visą Lietuvą „žydšaudžių tauta“ ar nepavadino, teisingai ar neteisingai prisiimama atsakomybė ir mokoma apie istoriją, susipina su faktų ir detalių ieškojimu. Neseniai „nacių medžiotojas“ Efraim’as Zuroff’as parašė štai tokį liepsningą pareiškimą. Tekste jis Lietuvą lygina su bibliniu Sodomos miestu:

When Avraham Avinu came to plead  with G-d to spare Sodom, he gave up after realizing that the city did not even have ten righteous residents. The same, unfortunately, applies to contemporary Lithuania, when it comes to Holocaust-related issues.

Prie šio pareiškimo dar sugrįšiu. E.Zuroff’as yra tapęs itin dažnų viešų puolimų taikiniu, ir jo pasisakymais paradoksaliai linkstama grįsti savo stereotipus. Netgi žmogaus teises ginti įsipareigojusi Lietuvos žmogaus teisių asociacija, gimusi iš Perestrojkos laikais susiformavusio Helsinio komiteto, įrodinėja, kad E.Zuroff’o pareiškimai provokuoja „adekvačią reakciją“, skatinančią kalbėti apie „žydų tautybės piliečių“ nusikaltimus. Griebiamasi iš lūpų į lūpas einančio teiginio: „the Director of Simon Wiesenthal Center – E. Zuroff – refers to the Lithuanians as “the nation of Jew-shoothers”.“ Skaitykite toliau

Kas svarbu

Pirmoji metų diena. BBC naujienos mano Mozilla naršyklės išskleidžiamame meniu (neskaičiau straipsnių, rašau tik tiek, kiek galiu spręsti pagal antraštes):

  • Politika – 11 antraščių
  • Įdomybės – 2
  • Gyvenimas, kultūra – 5
  • Mirtis, ligos, smurtas, nelaimės – 18
  • Gamta (išskyrus nelaimes) – 2
  • Buržujų naujienos – 8

Itin savotiškai skamba: „The men who made headlines„.

Žurnalistų apklausa: mirtis, nelaimės – 2, politika – 2, ekonomika – 1.

Delfi skaitytojų atrinkti svarbiausi įvykiai: sportas – 3, mirtis, nelaimės – 6, gyvenimas, kultūra – 1.

Prisipažinsiu, savo laiku tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl norėjau „Atgimime“ iš užsienio politikos skyriaus pereiti prie socialinių klausimų. Gana sunku greitai surasti įdomių ir patikimų šaltinių, sugalvoti gerų temų apie tai, kas vyksta užsienyje, kai neturime nei savų korespondentų, nei fotografų (korespondentauja žmonės, kurie šiaip atsiduria įvairiose šalyse, ne su tikslu parašyti). O pagrindinės naujienų agentūros daugiausiai siūlo informaciją apie tai, ką nuveikė buržujai ir kur, kas bei kaip mirė (aš niekaip nesuprantu, kodėl traukinio katastrofa Argentinoje svarbiau nei, pavyzdžiui, išaugęs raštingumas tenai). Ir čia kalbama ne apie saldų, „teletabišką“, kaip ironizavo V.Laučius savo vedamajame, žurnalistų teigiamumą. Čia kalbu apie naujienų atsirinkimą, mąstant, kas bus svarbu, įdomu skaitytojams ir užsiliks jų galvose. Na, be buržujų ir nelaimių dar yra politika, kuri yra svarbi, nes veikia mūsų gyvenimus, turime žinoti, ką mūsų vardu daro valdantieji. Tačiau ar nepasiklystame sraute tokių naujienų kaip „susitiko X ir Y valstybių vadovai“, „X pasmerkė Y veiksmus ir paragino nedelsiant imtis visų priemonių, kad…“? Tai informacija, bet ar galime ją vadinti žiniomis? Ar tikrai tai, ką A.Bell’as vadino „elito žinių gamyba“ (angl. elite news-making), yra aktualiausia informacija?

Naujųjų metų proga skelbiu tostą už pozityvų mąstymą ir geresnę komunikaciją.