Dienos archyvas: 2011-01-15

Sausio 13

Rašo Kęstas Kirtiklis ir iš kitos ideologinės stovyklos – R.Bulota (su šiuo bei tuo nesutinku, bet paskaityti verta). Dar R.Bogdanas mintija antiutopiškai, svarsto šį bei tą Linas Kranauskas. Pamokslauja I.Degutienė. Tai visi tekstai, kuriuos skaičiau apie sausio 13-ąją. Dar viena ausim girdėjau apie A.Paleckio provokaciją – nuoširdžiai nesuprantu, kurių velnių jis jos ėmėsi, ką nori įrodyti, bet reikėtų giliau pasidomėti, ką tiksliai pasakė ir ką mano dabar, kai kilo sambrūzdis dėl jo žodžių.

Kaip ir daugelis, pavargau nuo visų „Ne tokios Lietuvos tikėjomės, ne už tokią buvo verta kovoti“. Valstybė negali visiškai patenkinti visų jos gyventojų poreikių – galų gale, ne tam ji sukurta. Būtų pavojinga, jei pajustume, kad visiems esama situacija valstybėje puikiausiai tinka, nėra, ko kritikuoti, visų poreikiai patenkinti. Tai reikštų, kad nebeturime vaizduotės. Valstybės sienos ir konstitucinė santvarka gali būti fiksuotos, bet bendro viešųjų reikalų sprendimo (demokratinė valstybė tam ir sukurta) būtinybė iškyla kasdien ir yra dinamiška. Nuolat atsiranda naujų veikėjų, šie ir ankstesnieji bando tempti paklodę į savo pusę. Konservatorius dabartinėje situacijoje pasigenda tradicinių vertybių, kairysis – socialinio teisingumo ir t.t. Taip yra todėl, kad jie turi vizijų, pagrįstų sava gėrio samprata, o viešoji erdvė yra kompromisų rezultatas. Valstybės paskirtis – spręsti tam tikras problemas, kurios jokiu būdu neturėtų pretenduoti į totalumą. TSRS prikūrė tokių problemų kaip formali, bet praktikoje visiškai negerbiama tautų lygybė, darbo ir visuomenės susvetimėjimas (kaip žino kiekvienas apsiskaitęs kairysis, socializmo ten nebuvo – egzistavo toks pats, kaip kapitalizme, samdomas darbas, viešųjų reikalų sprendimas virto farsu, o apie taisyklę „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal darbą“ buvo galima pamiršti), primestinis suvienodinimas (kukurūzai ir plokščiastogiai namai visiems), ir, kaip čia pamirši, pretenzijos į totalitarinę kontrolę. Tame kontekste mažesnė valstybė, vienijama bendros kalbos, žiniasklaidos, tokia, kurią tarsi galima paimti į saują ir priglausti, buvo kaip tik. Tačiau išsprendus vienas problemas, atėjo laikas prisiminti ir kitas, todėl reikėjo ir ES su tuo įsipareigojimu riboti suverenumą. Globalioms problemoms – globalios struktūros, lokalioms – lokalios, o tokioms, kurioms valstybė, ypač nedidelė, yra optimalus vienetas, tegu būna valstybė. Nesu anarchistė. Demokratiškai valdomą valstybę laikau ne tik administracine, bet ir viešąja erdve, privalančia sudaryti sąlygas kolektyviai organizuoti bendrus reikalus. Nemanau, kad valstybė kaip tokia turi visiems būti universali tapatybės koordinačių ašis ar kažkas, dėl ko nepagalvojus verta mirti.

Tačiau kaip ir dauguma su didžiausia pagarba lenkiu galvą prieš tuos, kuriems būti ten bei tada ir priešintis buvo ir individuali egzistencinė būtinybė, ir res publica (lot. „bendras reikalas“). Manau, dauguma ten buvusių žinojo, kad grįžti į tai, kas buvo, būtų nepakenčiama, ir kad vizija, kuriai įgyvendinti reikėjo nepriklausomos Lietuvos, yra gerokai vertesnė už baimės apgaubtą ribotą patogumą. Tačiau dabar Lietuva yra duotybė, infrastruktūra, erdvė mūsų viešai, kolektyvinei veiklai, o ne tokios veiklos siekinys ir turinys. Štai tokį iššūkį ji mums meta – padaryti ją ne tik demokratija, bet ir res publica. Skaitykite toliau