Mėnesio archyvas: gruodžio 2010

Studijos Utrechte: vienam nepatiko

„Bernardinuose“ – interviu su studentu Domu Markevičiumi, kuris metė jam pasirodžiusias primityvokas studijas Nyderlanduose ir grįžo studijuoti į Lietuvą. Kartu jis pripažįsta, kad požiūris į studentą ir universiteto darbas buvo priimtinesnis Utrechte. Tikiuosi, kad studentas atras save VGTU, bet iš interviu jis man pasirodė gerokai pasimetęs. Priežastys mesti mokslus Utrechte – „atsirado nepatogumų“. Tie nepatogumai – tokie, kokie galėtų kilti ir Vilniuje (problemos dėl gyvenamojo ploto, didelis krūvis, ne visai svajones atitinkantis studijų turinys). Vienintelė įtikinama priežastis – neapibrėžtumas studijų procese, „ žaidimai“ vietoje „rimto mokymosi“. Iš to man susidarė įspūdis, kad D.Markevičius sprendimą priėmė spontaniškai, o dabar ieško jam pateisinimų („yra gražių merginų“).

Kita vertus, neskubėčiau pamokslauti, kad esą pasielgta vaikiškai ir pabėgta, vos užklupus pirmiesiems nepatogumams. Man patinka šio studento drąsa ir suvokimas, kad studijos – ne tik investicija į ateitį, bet ir ilgi jaunystės metai, kuriuos geriau praleisti taip, kad patiktų ir įsimintų. Tačiau jei žurnalistė, sprendžiant iš įžangos, mano, kad toks interviu atkalbės vieną kitą lietuvį nuo studijų užsienyje, tai greičiausiai ne – vienintelis argumentas šiame interviu ir yra tas: studijos nerezonavo su D.Markevičiaus asmenybe.

Kalėdos, Kalėdos

Su Kalėdomis, mieli skaitytojai! Nesvarbu, ar užklydote čia atsitiktinai, ar skaitote šį tinklaraštį nuolatos, tikiuosi, kad pasiliksite, ir kad toliau įdomiai bendrausime.

Siunčiu visiems gerai žinomos „Tylios nakties“ japonišką versiją, kurią atlieka „Morning Musume“ – savotiškas buvusių „Mokinukių“ gerokai kokybiškesnis prototipas:

Rekomenduoju

Tikrai stebėtinai Holokaustą neigiančio straipsnio pasirodymas „Veide“ sukėlė seniai reikalingas viešas diskusijas. Rašo: S.Sužiedėlis „Bernardinuose“, V.Šiurkus „Delfi“. Pirmą kartą, kiek žinau, vadinamąjame Genocido muziejuje bus speciali paroda apie Holokaustą. Tokių žadama ir daugiau. Panašu, kad 2011-iesiems sugrįžo kuriam laikui pradingęs Holokausto aukų atminimo metų vardas.

Dabar laukiu, kol tie, kas labai akyli ir ausyli, kai Lietuvoje kas nors ne taip, kartu pasidžiaugtų 😉

Kokybiškos žiniasklaidos indikatorius

Kolega tinklaraštininkas A.Račas dalyvavo diskusijoje apie kokybišką žiniasklaidą ir, norėdamas iliustruoti jos paklausą, auditorijai uždavė tokį klausimą:

„Paklausiau, kiek iš esančių salėje prenumeruoja “Valstybę”, “IQ” ar “Atgimimą”. Pakilo 5 rankos.“

Sutinku su žinomu tinklaraštininku: net jei nei resursų, nei profesionalumo lygiu „Atgimimas“ neprilygsta analogiško kalibro užsienio savaitraščiams, jo šūkis „Sąžiningas savaitraštis“ yra teisingas. Rekomenduoju prenumeratą įtraukti į kalėdinių dovanų krepšelį – rekomenduočiau net ir jei ten nerašyčiau. Už 1,5 mėn. sueis 6 metai nuo to laiko, kai pradėjau ten dirbti, – per tą laiką itin daug išmokau ir iš proceso, ir iš kolegų. Ačiū jiems.

Spektaklis „Prakeiktieji“

Tikras gruodis – nuo žodžio „gruodas“. Atrodo, sumirksėjus sulips vokai nuo šalčio.

Bet užtat buvau teatre. Paveizėjau A.Areimos (OKT) režisuotą spektaklį „Prakeiktieji“ pagal garsią E.O’Neill’o pjesę „Gedulas tinka elektrai“. Spektaklis nustebino nepriekaištingais techniniais sprendimais: puikiai išnaudota itin kukli „Menų spaustuvės“ scena, įtikinantis apšvietimas, o svarbiausia – greta scenos įsitaisęs muzikantas, kartais nutylantis, o kartais užtriūbijantis taip, kad priverčia įsitempti ir gaudyti garsų raizgynėje pasiklystančius aktorių žodžius, kurie nuo to atrodo svaresni. Muzikos garsai kartais priminė įniršusio dramblio niurzgimą, kartais – lapų šnaresį. Tikrai puiku.

Aktoriai taip pat tiko savo personažams (ar personažai jiems) ir įtikinamai vaidino, išskyrus… pačią pagrindinę, Lavinijos vaidmenyje (vaidino Toma Vaškevičiūtė). Vienodas trypčiojimas, vienodas sėdėjimas pabrėžtinai plačiai išsiskėtus ir daug persūdytai dramatiškų šūkčiojimų – gal toks personažas, bet kažkaip neįtikino. Ar žinote tokį įspūdį, kai kas nors, rodos, vaidindama/s labai atsiveria, sklaidosi ir šaukia, šaukia, bet apima toks jausmas, kad gerklės gilumoje tuštuma? Kad nėra nė menko šešėlio to, ką personažas norėtų išrėkti? Labiau patyrę aktoriai išmoksta (nors ir nebūtinai) dramą seikėti taupiai, išreikšti kai kada ir kuždesiais. Neseniai buvau poros jaunų užsieniečių poezijos vakare – tai vienas irgi labai spaudė iš savęs riksmą, bet už jo neslypėjo išjausta, autentiška emocija. Kadangi kartu į teatrą ėjusi draugė paminėjo neseniai buvusi E.Nekrošiaus spektaklyje, prisiminiau, kaip vienas draugas, teatro kritikas iš Izraelio, sykį man pasakojo matęs šiojo režisieriaus spektaklį festivalyje Jeruzalėje. „Ir kaip įspūdžiai?“ – degiau iš smalsumo. „Na, parašiau neigiamą rezenziją, – pasakė kritikas. – Laikausi nuomonės, kad rėkti teatre reikia tada, kai tai turi prasmę.“

Pagrindinės aktorės vaidyba pradžioje, deja, priminė mokyklos teatro būrelio pasirodymą (balso moduliacijos atrodė labai girdėtos) arba lietuviškus serialus. Laimei, spektaklio eigoje jos vaidyba, atrodo, gerėjo, gal užteko labiau įsijausti į vaidmenį. Kulminacija buvo labai žiauri, kaip priklauso pagal pjesę, bet estetiška ir pakili, ir aktorė ją puikiai „išvežė“. Apibendrinant: nors ir net labai nepigu, jei turite galimybę, nueikite (tiks visokiems skoniams, nes sprendimas įdomus, o siužetas nesudėtingas). Per tą laiką geriausiems aspektams, spėju, nieko nenutiks, o blogiausieji apsišlifuos.

Reportažas apie Holokausto iškraipymą – su priedais

Nesenas BBC radijo reportažas apie Holokausto istorijos iškraipymą buvo įdomus ir atliktas su BBC vardo verta kokybe. Labai stengtasi apklausti kuo daugiau žmonių, prisikasti ir prie valdžios. Tačiau turinys labai nuvylė. Reportažas tendencingas ir, deja, nežinia, tyčia ar netyčia maišo skirtingas politikos realijas taip, kad nesigaudantys situacijoje susidarytų išankstinę nuomonę. Suprantu, kad žurnalistė gali turėti nuomonę, bet tada turi atsisakyti pretenzijos į objektyvumą. Laikas, kada reportažas atliktas Lietuvoje, rodo, kad Holokausto neigimo „Veide“ skandalas įkvėpė atvykti čia, bet nei į skandalą, nei į reakciją į jį nesigilinama. Pradedama nuo bendrų teiginių apie tai, kad Holokausto neigimas tampa antisemitizmo instrumentu, primenami visiems žinomi faktai apie tas šlykščias Irano valdžios organizuojamas konferencijas. Tada vėl atsigręžiama į Rytų Europą ir leidžiama viską diriguoti prof. Dovid’ui Katz’ui. Pakeliui apklausiami keli tarptautiniai ekspertai, kurie į pabaigą vėl viską susieja su… nepritarimu Izraelio politikai. Nežinia, kas dar padėjo žurnalistei, – vertimai iš lietuvių kalbos gana nevykę (S.Alperavičius: „Aišku, tas mum labai nemalonu, ir mes nepritariam“ – vertimas: „It’s not that these swastikas are hurting – the reactions of the society…“, muziejaus direktorė: „Nėra informacijos, kaip sakyt, pateikimas…“, vertimas – „The tradition of this museum is to provide information on the Soviet…“ – bet gal tai santraukos). Skaitykite toliau

Kol kas paskutinis: Holokausto neigimo skandalas kerojasi

Atnaujinimas gruodžio 10:

Apie skandalą parašė daug daugiau žmonių. Emocijoms atvėsus, pats laikas analizuoti. Rašo Nida Vasiliauskaitė, Andrius Bielskis, Kęstas Kirtiklis. Prisijungia ir anarchijos.lt už kažką labai mėgstamas Vilis Normanas, kurį vadinu „Šliogeriu Junior“ (pastarasis labai mėgsta visokius asmenis vadinti „padugnėmis“ ir „debilais“, už ką yra kai kurių vertinamas, kad „nevynioja į vatą“). Dar yra Algio Davidavičiaus pastebėjimai po LUNI diskusijos gruodžio 8 d.

Originalus įrašas

Ketinu daug dirbti, o po to atostogauti, taigi nebegalėsiu prisėsti prie blogo kaip anksčiau, bet, kad nesklistų visokios neteisingos versijos, pranešiu naujausias žinias apie Holokausto neigimo „Veide“ skandalą ir pateiksiu pagrindines nuomones.

Pabandysiu viską pateikti labai struktūruotai ir analitiškai, kad būtų aišku. Taigi, mano supratimu, šioje aferoje yra du lygmenys: moralinis ir strateginis.

Moralinis lygmuo

Idėjiniai oponentai prieštarauja NK, o iš tiesų keliems spontaniškus komentarus rašiusiems nariams, įskaitant mane, kad siekiame esą užgniaužti kitokią nuomonę, užuot oponentą nugalėję diskusijoje. Leiskite priminti, kad lygiavertė diskusija Lietuvoje tokiais atvejais paprastai nevyksta. Mes esame tiesiog per daug pripratę prie to, kad fašiai išsisuka (Nepriklausomybės atkūrimo dienos maršas ir tt.), o nuo to, kad kažkas parašo tekstą į „Atgimimą“ ar „Delfi“, idėjinis laukas nesikeičia. Esame pripratę prie ekstremalų nebaudžiamumo ir beviltiškumo atmosferos, dėl to spontaniška retorika audringa. Ir vis tiek didžioji dalis to, ką pasakėme pradžioje, galioja iki dabar. Skaitykite toliau