Mėnesio archyvas: lapkričio 2010

Dar reakcijų

Labai neturiu laiko, taigi trumpai. Prokuratūroje vyksta tyrimas. Liutauras Ulevičius aptaria incidentą ir teigia, kad Holokausto neigimo būta, bet tyčinio įžeidimo neįžvelgia. E.Zuroff’as rašo savo stilium ir stebisi, kad JAV neprisidėjo prie ambasadorių laiško. Labai įdomiai sutapo, kad seminaras mokytojams apie Holokaustą vyko tuo metu, kai plėtojosi šis skandalas. Ar kas nors buvote? Ar minėjo šitą incidentą?

Ką tik „įsijungusiems“: štai kaip prasidėjo Holokausto neigimo skandalas, štai kaip jis tęsėsi, ir kas iš jo išsirutuliojo.

Dabar jau niekas nepasakys, kas lėmė skandalo raidą. Ar tai, kad įsikišo ambasadoriai? Ar artėjantis Lietuvos pirmininkavimas ESBO ir tai, kad buvo gauta iš JAV finansinė parama, už kurią reikės atsiskaityti (o kai kurie šiam susitarimui labai priešiški), padėjo įtikinti Lietuvos institucijas reaguoti? Ar gal visgi prisidėjo plataus pažiūrų spektro piliečių vienbalsis šio išsišokimo pasmerkimas?

Dar ne pabaiga: Holokausto neigimo skandalas plečiasi

Šiandien ryte norėjau parašyti naują blogo įrašą, kurį būčiau užvadinusi „Epilogas:…“ Jame būčiau apsvarsčiusi kilusio skandalo reikšmę ir apie tai, ko visi išmokome. O išmokome tikrai daug. Su kitais NK95 nariais ilgokai derinome pozicijas, ką daryti ir kokiais kanalais. Todėl, kai dienos šviesą išvydo mūsų pranešimas BNS, jis paskendo įvykių sūkuryje. Aš supratau, kaip svarbu dokumentuoti ir išsisaugoti tai, ką pastebi, nes internete viskas gali greitai pasikeisti ir pasipils kaltinimai, kad išsigalvoji. Būčiau parašiusi, kad tikriausiai pasimokė ir redakcija, kurią skandalas turėjo įkvėpti atidžiau rinktis, rūšiuoti ir skelbti tekstus. Na, o skaudžiausiai liko pamokytas pats P.Stankeras, vyresniame amžiuje netekęs saugios valstybės tarnybos. Būčiau pridūrusi ir tai, kad sklando nuomonės, jog provokaciją strategavo įtakingos struktūros iš Rusijos (kaip visada, tokių dalykų niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti, bet štai kame „Lietuvos ryto“ autorius įžvelgia tendenciją). Lietuva ketina pirmininkauti ESBO – reputacijos reikalai įgyja daugiau svarumo. Nežinau, ar tokį aiškinimą galima drąsiai dėti į straipsnį, bet nuomonė įdomi.

Ta proga būčiau pakvietusi visus sąmoningus patriotus laikytis ramiai ir racionaliai, jei jiems išties rūpi Lietuvos gerovė, nes spaudimas didelis ir svarbu parodyti, kad demokratinės institucijos veikia, o kaltės pripažinimas ir apsivalymas gali ateiti iš vidaus. Dar galėčiau netgi pacituoti patriotinės dainos žodžius:

„Per skaistyklas, per pragarus, iš nežinios į nežinią,
Mes pagaliau atradome, kad Lietuva – tai sąžinė.
Pabudome, pabudome, pamatėmė, pamatėme,
Kad mes ją patys žudėme, be sąžinės vienatinę.“

(Autorius K.Genys)

Tačiau tada priėjo „Veido“ vidaus politikos redaktorius Audrius Bačiulis. Skaitykite toliau

Naujienos dėl Holokausto neigimo „Veide“

Lietuvos aktyvistų (NK95 narių, žurnalisto Artūro Račo, publicisto Tomo Vilucko ir kitų), Prof. Leonido Donskio ir užsienio valstybių ambasadorių pastangomis, pavyko pasiekti to, kas vos prieš dieną atrodė neįmanoma. „Veido“ redakcija savo tinklaraštyje atsiribojo nuo Holokaustą neigiančios publikacijos (atkartotas anksčiau komentare įrašytas tekstas, bet šįkart galime būti tikri, kad tikrai rašė leidėjas). Dar daugiau, atsakydamas į užsienio šalių ambasadorių laišką, Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis atsiprašė ambasadoriams adresuotame laiške. Šiandien (11-25) ryte publikacijos autorius P.Stankeras įteikė prašymą atleisti jį iš darbo. Popiet Seimo Žmogaus teisių komitetas išplatino pranešimą spaudai ir paragino išsiaiškinti, ar nebuvo pažeisti įstatymai ir ar straipsnis nėra vertintinas kaip neapykantos kurstymas (rekomenduoju visas nuorodas paskaityti tiems komentatoriams, kurie, pritrūkę argumentų, apeliuoja į mano amžių. Labai liūdna, kad nesugebate mąstyti anapus klišių, bet, jei jau nesugebate, tai gal jus įtikins visi šie solidūs vidutinio amžiaus vyrai). Rytoj tema gali iškilti Seimo Užsienio reikalų komiteto narių susitikime su ESBO specialiuoju atstovu antisemitizmo klausimais.

Be užsienio šalių ambasadorių reakcijos, premjerą pasiekė laiškas iš nevyriausybinės organizacijos Anti-šmeižto lyga (nežinau, koks oficialus lietuviškas vertimas), kovojančios su antisemitizmu ir stereotipais prieš žydus. Draugai JAV sako, kad ši institucija paskutiniu metu praradusi kažkada turėtą pasitikėjimą, bet ji yra svarbus informacijos kanalas daugeliui.

Primenu, kad istorijos kontekstas ir eiga aprašyti ankstesniame įraše. Džiaugiuosi, kad, kiek žinau, mano blogas buvo pirmoji „Veido“ publikacijos kritika, ir dėkoju Rokui Grajauskui už tai, kad atkreipė į ją dėmesį.

Beje, įdomiai sutapo, kad kitą savaitę rengiamas seminaras apie nacių okupaciją ir Holokaustą.

— Atnaujinimas lapkričio 25 d. 17:30 —

Delfi įdėjo (nenurodyta, ar pačių informacija, ar naujienų agentūrų, ar „Veido“) „Veido“ redaktoriaus Gintaro Sarafino pasiaiškinimą dėl publikacijos. Redaktorius aiškina, kad nei redakcija, nei autorius neneigia Holokausto, ir pagaliau pripažįsta redakcijos atsakomybę: „Čia yra ir mūsų, kaip redakcijos, klaida tame, kad žodis „neva“ ne toje vietoje – teoriškai žodis „neva“ turėtų būti kitoje vietoje – „legendą apie neva 6 mln. nužudytų žydų“. Tai yra diskusija apie skaičių jo straipsnyje, o ne apie holokausto neigimą“.“

Redaktorius taip pat pažada, kad kitame numeryje bus pasiaiškinta ir atsiprašyta įžeistų žmonių. Kartu G.Sarafinas teisina autorių, kuris neteko darbo dėl vieno sakinio, teigia, kad šis yra giliai sukrėstas.

Šis skandalas labai svarbus Lietuvos žiniasklaidos evoliucijai. Jis visgi parodė, kad „Veidas“, priešingai nei bulvariniai antisemitiniai leidiniai, geba reaguoti garbingai, o Lietuvos institucijos iš principo pajėgios apsivalyti ir atsiriboti nuo joms gėdą darančių teiginių. Primenu, kad, mano nuomone, yra du atsakomybės lygiai:

  • Autoriaus atsakomybė teiginius rašyti taip, kad galėtum, prireikus tą patį pasakyti teisme. Žinoma, „makdonaldizuotos“ žiniasklaidos laikais ne visada suspėjame pasitikrinti savo šaltinius, o nusišnekėti pasitaiko visiems (man irgi buvo, kartą pasirėmiau keliais internetiniais šaltiniais, kurie, pasirodo, nusirašė vienas nuo kito. Aptikę klaidą, visi išsitaisė, bet spauda ne internetas, neištrinsi… Baisiai gėda). Tačiau autorius privalo jaustis atsakingas už savo rašomus vertinimus. Ypač būdamas valstybės tarnautojas. Šiuo atveju autoriaus neatsakingumą rodo ne tik neapdairus „legenda“, „neva“ vartojimas, bet ir baimė iš karto pasirašyti savo vardu.
  • Redakcijos atsakomybė peržvelgti tekstus, spręsti, juos dėti ar nedėti, aklai nepasitikėti jokiais autoritetais, taip pat teisingai skirstyti tekstus į rubrikas pagal žiniasklaidos žanrus (nuomonė, tiriamasis straipsnis, diskusinis straipsnis, feljetonas ir t.t.). Taip pat redakcijos pareiga žinoti LR įstatymus ir jų laikytis (nors pats įstatymas kritikuotinas, tai šiuo atveju neatleidžia nuo jo laikymosi) ir užtikrinti etikos standartų laikymąsi, jausti atsakomybę savo auditorijai ir nesislėpti po „autorius nesuprato“. Na, koks gi „kokybiškos spaudos etalonas“ spausdina žiniasklaidos žanruose nesusigaudančio autoriaus tekstus nė neparedagavęs?

Skaitykite toliau

Holokausto tema nesitraukia: siautėja žurnalas „Veidas“ (atnaujinta lapkr. 23 d. 13:30 ir 19:40, lapkr. 24 d. 14:30)

Atnaujinimai apačioje. Lapkričio 22 d. gavau mane pašiurpinusią nuorodą. Pirmą kartą „rimtojoje“ Lietuvos žiniasklaidoje matau tokį akivaizdų, akiplėšišką Holokausto neigimą. Lapkričio 14 d. portale veidas.lt pasirodęs tekstas (lyg ir straipsnis, bet žurnalistinės etikos nė nebando laikytis) yra čia. Baisioji ištrauka yra tokia:

„Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų teismas neturėjo ne vieno A.Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą (šio dokumento, jeigu jis egzistavo, iki šių dienų niekas nerado, nors pažadėta net milijono dolerių premija).“

Paryškinimas mano.

Vėliau autorius/ė dar neslepia gailesčio mirties bausme baudžiamiems naciams.

Primenu, kad Lietuvos Baudžiamojo Kodekso 170 straipsnis numato:

1702 straipsnis. Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas

1. Tas, kas viešai pritarė Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat tas, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, arba 1990–1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

Skaitykite toliau

Debatai nebaigti! E.Zuroff’as atsako į komentarus

Ankstesniame tinklaraščio įraše papasakojau savo interviu su Efraim’u Zuroff’u istoriją. Skaitytojas Zeppelinus pakritikavo, kad nepabandžiau mesti pašnekovui iššūkio dėl dvigubų standartų: (a) skaitytojo teigimu, pašnekovas sumažina bylų ir nuteistųjų skaičių, (b) kritikuoja baltiškų iškasenų naudojimą ir nepastebi, kad svastika sėkmingai puikuojasi Suomijos oro pajėgų vėliavoje.

Ką tik gavau E.Z. atsakymą (truputį patrumpinau, vertimas mano):

a) Vienintelis galimas paaiškinimas – 16 teismų prasidėjo 1990, kai Lietuva dar nebuvo visiškai nepriklausoma. Prašyčiau skaitytojo pateikti įrodymus, įtariamųjų vardus ir kiekvienos bylos baigtį. Kai matysiu detales, galėsiu tiksliau paaiškinti. Jei visi šie nusikaltėliai buvo nuteisti, kodėl niekas apie tai nežino? Be to, skaičiai nesueina.

b) Kalbant apie Suomijos oro pajėgų vėliavą, mano žiniomis, jie niekada nedalyvavo masinėse žudynėse ir nebuvo įtariami simpatizuojant nacių ideologijai, tikriausiai todėl niekas nepastebėjo svastikos jų vėliavoje.

Laukiu tolesnių komentarų, darosi dar įdomiau.

Karšto interviu odisėja: kai mėgstama išskaityti daugiau, nei parašyta

Baisiai spirga kiti darbai, bet smagu pasidalyti su tinklaraščio skaitytojais istorija apie vieną interviu, kurį paėmiau anksčiau šį rudenį. Nors paprastai neskaitau komentarų savo tekstams, tačiau pasirinktoje žiniasklaidos priemonėje komentuoja tik registruoti skaitytojai, taigi komentarai vertingesni ir vertesni dėmesio.

O buvo taip. Greičiausiai dauguma būsite girdėję apie vadinamąjį nacių medžiotoją Efraim’ą Zuroff’ą – jis yra Simono Wiesenthal’io centro Jeruzalės skyriaus direktorius. Centras užsiima buvusių nacių bei jų kolaborantų sekimu visame pasaulyje, renka dokumentus, kad šiuos asmenis būtų galima patraukti į teismą. Pats Zuroff’as pagarsėjęs savo aštriais pasisakymais: jo nuomone, Lietuva apgailėtinai atsilieka, sekdama ir teisdama buvusius nacius. Skaitykite toliau

Berlynas. Ruduo

Neklausykite, kai sako, kad žiema (galbūt skaičiuojama nuo laikrodžių persukimo) baisi, bet orų prognozę patikrinkite.

Kultūriškai Berlynas bent jau po dienos visai neatrodo margas, ypač palyginti su Briuseliu. Kitų kalbų nei vokiečių vargiai išgirsi. Kažkas kalbasi ispaniškai, truputį arabiškai, praeina prancūzai, suskamba būdinga lenkų kalbos garsinė gama… Viskas ištirpsta. Kiek pat gražią vasaros dieną gali užfiksuoti Vilniuje. Skaitykite toliau