Mėnesio archyvas: spalio 2010

Stambulas: kur dar pasauly tiek spalvų?

Tai štai, prireikė daugybės laiko, kad galėčiau prisėsti ir tarsi iš šiugždančio šilkinio maišelio ant stalo pažerti įspūdžius iš Stambulo. Buvau ten per trumpai, kad galėčiau ką tvirtai pareikšti, bet esu tikra, kad norėsiu ir būtinai važiuosiu dar.

Stambulo grafiti

Stambulas yra antras pagal dydį mano aplankytas miestas, kuriame, įvairiais skaičiavimais, gyvena, būna, kažkuo užsiima nuo 9 iki 15 mln. žmonių. Šio miesto simbolinė vertė subanalėjo, bet jame būnant galima jausti viską, ką apie jį sakoma, – vartai, tiltas, jungtis tarp Europos ir Azijos, kosmopolitiškas miestas, visgi itin įsišaknijęs savo visuomenėje, šiuolaikinis ir tradicinis… Šiame gigante veikia 7 valstybiniai ir 30 privačių universitetų, kasdien į gatves, kavines ir barus pasipila tūkstančiai studentų (apie studentus laukite mano ir E. straipsnio Cafe Babel). Skaitykite toliau

Paskatinimas prezidentei nepamiršti prekybcentrių darbuotojų

Skubu paplatinti NK95 pareiškimą dėl prekybos centrų oligopolijos. Komentuokite čia arba NK tinklalapyje – užsukime diskusiją.

Prezidentė pamiršo daugumą – pažemintus ir nuskriaustuosius

Naujosios Kairės 95 (NK95) ir “DEMOS” kritinės minties instituto priminimas Lietuvos Respublikos prezidentei

Pirmadienį į susitikimą pakviestiems keturių didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų vadovams Prezidentė Dalia Grybauskaitė išsakė pelnytą kritiką ir priminė jiems apie moralinę ir socialinę prekybininkų atsakomybę. Prezidentė pareikalavo, kad didieji prekybininkai surastų būdų sumažinti maisto kainas, bet visos naštos neperkeltų ant tiekėjų pečių. Tačiau Prezidentė pamiršo paminėti, kad taipogi negalima eilinį kartą naštos užkrauti ir darbuotojams. Lietuvos Prezidentės paskelbtas karas maisto kainoms yra svarbus politinis žingsnis, tačiau jame slypi niekur viešoje erdvėje neaptarinėjamas pavojus: ekonomika gali dar labiau smukti, nes gyventojų perkamoji galia mažėja ne tik dėl kainų didėjimo, bet ir dėl nuolat mažėjančių algų.

Po prekybininkų susitikimo su Prezidente išsakyta mintis, kad prekybos tinklų vadovai ieškos „vidinių resursų“ maisto kainoms sumažinti. Tačiau ar galime sau leisti naiviai tikėti, jog bus sumažintos pelno maržos? Kaip rodo praktika, prekybininkų „vidiniai resursai“ – tai beveik visada alinantį darbą už grašius dirbantys kasininkai, krovėjai, kulinarai, apsaugininkai. Būtent darbuotojų sąskaita prekybos tinklai šalina krizės padarinius ir sumažėjusius pelnus..Beteisiai supermarketų darbuotojai jau metai po metų „atpirkinėja“ visas supermarketų klaidas ir nuostolius. Net jei nuostoliai parduotuvėje patiriami dėl aukščiausio rango vadovų klaidų, algos karpomos kasininkams. Darbuotojai taip pat neretai apmoka nurašytų ir sugedusių prekių nuostolius, kompensuoja įmonei pirkėjų sugadintą įrangą ar pavogtas prekes. Tačiau būdami beteisiais matyt nelabai rūpi ir šalies vadovei, kuri ne taip seniai, vienoje iš konferencijų, yra pareiškusi, kad mūsų šaliai nereikalinga gerai organizuota darbo jėga ir stiprios profsąjungos, nes jos tik pridaro daugiau problemų.

Prezidentė pamiršo, kad ekonomikos pagrindas ne tik konkurencija, bet ir perkamoji galia. Ketvirtadienį konferencijoje M. Romerio universitete Prof. R. Lazutka paminėjo šiurpią statistiką, kad 24% privačiame sektoriuje dirbančiųjų gauna minimalų atlyginimą. Verta priminti Prezidentei, kad „Maxima“, „IKI“, „Norfa“ ir „Rimi“ yra ne tik mažmenines prekybos kainas diktuojantys oligopolininkai. Šios įmonės taip pat yra didžiausi, beveik šimtą tūkstančių žmonių įdarbinantys Lietuvos darbdaviai. Todėl jie netiesiogiai diktuoja rinkai ne tik prekių kainas, bet ir darbo algų standartus. Nuo krizės pradžios prekybos tinklų darbuotojų profsąjungų skaičiavimais algos sumažėjo 30-40 proc., vyko masiniai darbuotojų atleidimai, didėjo likusių darbuotojų išnaudojimas.

Ekonomikos teorija moko, kad vienas svarbiausių krizės faktorių – sumažėjusi gyventojų perkamoji galia. Problema ne tik tai, kad žmogus negali nusipirkti pieno už 3 litus. Problema tame, kad ištisus dešimtmečius stambiausi darbdaviai, naudodamiesi valdžios abejingumu ir profsąjungų silpnumu, beveik nedidino darbuotojų algų. Gilėjančią spragą tarp gaunamų atlyginimų ir vartojimo iki šiol kamšė įvairiausi kreditai ir… emigracija.
Lietuvoje tarp daugiausia žmonių įdarbinančių įmonių nėra vakaruose savaime suprantamos kasmetinės algų indeksavimo praktikos, o kolektyvinių susitarimų skaičius yra beviltiškai mažas. Lietuvoje nėra nė vieno (!) sektorinio kolektyvinio susitarimo. Tai reiškia, kad joks darbdavys nesiims algų didinimo vien todėl, kad jo konkurentai nedarys to paties. Už sektorinių kolektyvinių sutarčių atsiradimo skatinimą yra tiesiogiai atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Kitaip tariant, tai valdžios pareiga, ir šios problemos neįmanoma nurašyti rinkos dėsniams, nematomai rankai ar kitoms laisvosios rinkos dogmatikų „šventosios karvėms“. Laikome nedovanotina, kad krizės sąlygomis, dangstantis liberalizacija, toliau bloginamos pažeidžiamiausiųjų darbo sąlygos, ir kviečiame, užuot tarusis tik su stambiausiais darbdaviais, atsižvelgti ir į darbuotojų poreikius.

Gimstamumas ES

Štai naujausi Eurostat duomenys apie vidurkį, kiek vaikų turi 20-40 metų amžiaus europiečiai.

Gimstamumas ES

Šaltinis: Eurostat

Ryškia salotine spalva pažymėtas ES vidurkis, oranžine – Lietuva, žalsva – šalys, kuriose vyksta natūrali kartų kaita. Žinoma, prisideda vaikai, kurių susilaukia vyresni ir jaunesni žmonės. Kaip matome, daugiau vaikų šioje amžiaus grupėje turi turtingų valstybių, turinčių išplėtotą socialinę politiką, gyventojai. Vokietijoje motinystei/tėvystei sąlygos nepalankios, taigi gimstamumas vienas žemiausių. Lietuva maždaug atitinka ES vidurkį.

Vertimo perliukai: naujos kalbos

Mokslininkai atrado naują kalbą, o LRT išrado naują kalbų grupę: „tibetiečių-burmano“. Delfis nekritiškai nusikopijavo šitą kvailystę. O tekste net angliškai pateiktas jos pavadinimas, kad net arkliui būtų aišku: Tibeto-Burman = tibetiečių-birmiečių. Turbūt lietuvių ir latvių šeimą reikėtų vadinti Baltiko kalbomis.

Apie kitas agentūrų reporterių vertimų vingrybes, kurių žiniasklaida, atrodo, net neperžiūri, rašiau čia.