Dienos archyvas: 2010-11-25

Naujienos dėl Holokausto neigimo „Veide“

Lietuvos aktyvistų (NK95 narių, žurnalisto Artūro Račo, publicisto Tomo Vilucko ir kitų), Prof. Leonido Donskio ir užsienio valstybių ambasadorių pastangomis, pavyko pasiekti to, kas vos prieš dieną atrodė neįmanoma. „Veido“ redakcija savo tinklaraštyje atsiribojo nuo Holokaustą neigiančios publikacijos (atkartotas anksčiau komentare įrašytas tekstas, bet šįkart galime būti tikri, kad tikrai rašė leidėjas). Dar daugiau, atsakydamas į užsienio šalių ambasadorių laišką, Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis atsiprašė ambasadoriams adresuotame laiške. Šiandien (11-25) ryte publikacijos autorius P.Stankeras įteikė prašymą atleisti jį iš darbo. Popiet Seimo Žmogaus teisių komitetas išplatino pranešimą spaudai ir paragino išsiaiškinti, ar nebuvo pažeisti įstatymai ir ar straipsnis nėra vertintinas kaip neapykantos kurstymas (rekomenduoju visas nuorodas paskaityti tiems komentatoriams, kurie, pritrūkę argumentų, apeliuoja į mano amžių. Labai liūdna, kad nesugebate mąstyti anapus klišių, bet, jei jau nesugebate, tai gal jus įtikins visi šie solidūs vidutinio amžiaus vyrai). Rytoj tema gali iškilti Seimo Užsienio reikalų komiteto narių susitikime su ESBO specialiuoju atstovu antisemitizmo klausimais.

Be užsienio šalių ambasadorių reakcijos, premjerą pasiekė laiškas iš nevyriausybinės organizacijos Anti-šmeižto lyga (nežinau, koks oficialus lietuviškas vertimas), kovojančios su antisemitizmu ir stereotipais prieš žydus. Draugai JAV sako, kad ši institucija paskutiniu metu praradusi kažkada turėtą pasitikėjimą, bet ji yra svarbus informacijos kanalas daugeliui.

Primenu, kad istorijos kontekstas ir eiga aprašyti ankstesniame įraše. Džiaugiuosi, kad, kiek žinau, mano blogas buvo pirmoji „Veido“ publikacijos kritika, ir dėkoju Rokui Grajauskui už tai, kad atkreipė į ją dėmesį.

Beje, įdomiai sutapo, kad kitą savaitę rengiamas seminaras apie nacių okupaciją ir Holokaustą.

— Atnaujinimas lapkričio 25 d. 17:30 —

Delfi įdėjo (nenurodyta, ar pačių informacija, ar naujienų agentūrų, ar „Veido“) „Veido“ redaktoriaus Gintaro Sarafino pasiaiškinimą dėl publikacijos. Redaktorius aiškina, kad nei redakcija, nei autorius neneigia Holokausto, ir pagaliau pripažįsta redakcijos atsakomybę: „Čia yra ir mūsų, kaip redakcijos, klaida tame, kad žodis „neva“ ne toje vietoje – teoriškai žodis „neva“ turėtų būti kitoje vietoje – „legendą apie neva 6 mln. nužudytų žydų“. Tai yra diskusija apie skaičių jo straipsnyje, o ne apie holokausto neigimą“.“

Redaktorius taip pat pažada, kad kitame numeryje bus pasiaiškinta ir atsiprašyta įžeistų žmonių. Kartu G.Sarafinas teisina autorių, kuris neteko darbo dėl vieno sakinio, teigia, kad šis yra giliai sukrėstas.

Šis skandalas labai svarbus Lietuvos žiniasklaidos evoliucijai. Jis visgi parodė, kad „Veidas“, priešingai nei bulvariniai antisemitiniai leidiniai, geba reaguoti garbingai, o Lietuvos institucijos iš principo pajėgios apsivalyti ir atsiriboti nuo joms gėdą darančių teiginių. Primenu, kad, mano nuomone, yra du atsakomybės lygiai:

  • Autoriaus atsakomybė teiginius rašyti taip, kad galėtum, prireikus tą patį pasakyti teisme. Žinoma, „makdonaldizuotos“ žiniasklaidos laikais ne visada suspėjame pasitikrinti savo šaltinius, o nusišnekėti pasitaiko visiems (man irgi buvo, kartą pasirėmiau keliais internetiniais šaltiniais, kurie, pasirodo, nusirašė vienas nuo kito. Aptikę klaidą, visi išsitaisė, bet spauda ne internetas, neištrinsi… Baisiai gėda). Tačiau autorius privalo jaustis atsakingas už savo rašomus vertinimus. Ypač būdamas valstybės tarnautojas. Šiuo atveju autoriaus neatsakingumą rodo ne tik neapdairus „legenda“, „neva“ vartojimas, bet ir baimė iš karto pasirašyti savo vardu.
  • Redakcijos atsakomybė peržvelgti tekstus, spręsti, juos dėti ar nedėti, aklai nepasitikėti jokiais autoritetais, taip pat teisingai skirstyti tekstus į rubrikas pagal žiniasklaidos žanrus (nuomonė, tiriamasis straipsnis, diskusinis straipsnis, feljetonas ir t.t.). Taip pat redakcijos pareiga žinoti LR įstatymus ir jų laikytis (nors pats įstatymas kritikuotinas, tai šiuo atveju neatleidžia nuo jo laikymosi) ir užtikrinti etikos standartų laikymąsi, jausti atsakomybę savo auditorijai ir nesislėpti po „autorius nesuprato“. Na, koks gi „kokybiškos spaudos etalonas“ spausdina žiniasklaidos žanruose nesusigaudančio autoriaus tekstus nė neparedagavęs?

Skaitykite toliau