Dienos archyvas: 2011-02-05

Feministinė teorija ir bendravimo ribos lėktuve

Ir nutik tu man taip… Vakar, grįžtant iš komandiruotės, įsigrūdau į miniatiūrinį, kokie visada skraido į Lietuvą, lėktuviuką, pasidėjau daiktus ir laukiu, kol kaimynas užleis man priklausančią vietą prie lango. „You want to sit there? No problem,“ pasakė kaimynas. Įsirangiau į kėdę – net man vietos pasirodė ne itin daug. Pasiėmiau knygą ir tikėjausi ramios, niekuo nuo kitų nesiskiriančios kelionės. Tačiau kai kas manė kitaip.

Kaimynas kažko užklausė, o paskui dar susizgribo: „O gal kalbat lietuviškai?“ Atsakiau, kad taip, ir greitai pasigailėjau – verčiau būčiau apsimetusi užsieniete… Siauros SAS lėktuvo kėdės vertė sėdėti arčiau nei norėtųsi, ir jaučiau alkoholio dvoką. Šalia sėdėjęs vyriškis buvo išgėręs ir norėjo kompanijos. Pirmiausia jis liepė nesijaudinti prieš pakilimą, viskas gerai, tik truputį purto. Pasakiau, kad gali manimi nesirūpinti. Jis neatstojo: aiškino, kad daugeliui žmonių būna sunkiausias pakilimas, kai kurie apsivemia, ir kad kreipčiausi, jei bus baisu. Atsakiau, kad skrendu ne pirmą kartą ir kad aš skrendu sau, o jis – sau, taigi gali manimi nesirūpinti. Kaimynui neatstojant, sugriežtinau toną, atvirai paprašiau atstoti, nes noriu skaityti. Jis siūlė kavos, komentavo apie tai, kad skaitau angliškai, kažką vebleno apie lėktuvo saugumą, gyrėsi, kad dažnai skraido. Skaitykite toliau