Ir nutik tu man taip… Vakar, grįžtant iš komandiruotės, įsigrūdau į miniatiūrinį, kokie visada skraido į Lietuvą, lėktuviuką, pasidėjau daiktus ir laukiu, kol kaimynas užleis man priklausančią vietą prie lango. „You want to sit there? No problem,“ pasakė kaimynas. Įsirangiau į kėdę – net man vietos pasirodė ne itin daug. Pasiėmiau knygą ir tikėjausi ramios, niekuo nuo kitų nesiskiriančios kelionės. Tačiau kai kas manė kitaip.
Kaimynas kažko užklausė, o paskui dar susizgribo: „O gal kalbat lietuviškai?“ Atsakiau, kad taip, ir greitai pasigailėjau – verčiau būčiau apsimetusi užsieniete… Siauros SAS lėktuvo kėdės vertė sėdėti arčiau nei norėtųsi, ir jaučiau alkoholio dvoką. Šalia sėdėjęs vyriškis buvo išgėręs ir norėjo kompanijos. Pirmiausia jis liepė nesijaudinti prieš pakilimą, viskas gerai, tik truputį purto. Pasakiau, kad gali manimi nesirūpinti. Jis neatstojo: aiškino, kad daugeliui žmonių būna sunkiausias pakilimas, kai kurie apsivemia, ir kad kreipčiausi, jei bus baisu. Atsakiau, kad skrendu ne pirmą kartą ir kad aš skrendu sau, o jis – sau, taigi gali manimi nesirūpinti. Kaimynui neatstojant, sugriežtinau toną, atvirai paprašiau atstoti, nes noriu skaityti. Jis siūlė kavos, komentavo apie tai, kad skaitau angliškai, kažką vebleno apie lėktuvo saugumą, gyrėsi, kad dažnai skraido.
Įsivaizduokite: grįžtu po ilgos komandiruotės, apsivilkusi formalų kostiumėlį, rankose – feministinė Ariel Levy knyga. Kolegos sėdi kiek arčiau lėktuvo priekio. O šalia įsitaisęs bendrapilietis kiša artyn savo veidą, skleisdamas alkoholio dvoką, ir žūtbūt nori kalbinti. „Viskas teisingai parašyta, – komentuoja, nors garantuotai nemato, kas parašyta. – Taip ir bus.“ – „Žinoma, kad bus, – atsakau. – Tai knyga apie feminizmą.“ Kaip ironiška. Bendravimas su įvairiais žmogomis man yra savaime vertybė, man visada įdomu, kaip žmogos mąsto ir jaučia. Net jei jų vertybės ir gyvenimo būdas man ne visada priimtini. Bet tokie atsitiktiniai pokalbiai, kai nesi įpareigotas su tuo asmeniu toliau bendrauti, tuo ir patrauklūs, kad gali daug sužinoti, bet nebūtina vienas kitam atsibosti. Jei tik nesu dėl kažko susirūpinusi ar siaubingai pavargusi, mielai išklausau. Tačiau mane ištinka nevaldomas atmetimo refleksas, kai pašnekovas girtas (išskyrus jei tai gerai pažįstamas ir brangus žmogus, tada tolerancijos ribos kitokios). Girtų vyrų kabinėjimasis – išvis šlykštu, ir net iš tauriausių humanistinių paskatų neprisiversčiau to toleruoti. Kai „kondicijoj“ sako „klausykit, gražioji panele“, arba siūlo kavos, nebeišeina to priimti žmogiškai ir tolerantiškai. „Tokių vyrų kaip aš labai nedaug,“ – giriasi. „Galėtų būti ir dar mažiau,“ – neapsikentusi atsakau. Patyli, patyli, ir vėl. Pažįstamas anarchistas Darius P. kažkada teigė, jog kairiesiems būtina išmokti neatsiriboti nuo dirbančiųjų, bedarbių ir kitų išnaudojamųjų gyvenimo būdo. Štai ir testas – šalia sėdi turbūt vienas iš lietuvių emigrantų, bando užmegzti kontaktą, nieko bloga nenori…
Ar tikrai? Tai, kad kaip tik skaičiau feministinę knygą, dar labiau užaštrino ir taip išlavintą jautrumą tam tikriems dalykams. Kodėl skrydžio kaimynui atrodo, kad tai, jog esu jauna moteris, suteikia teisę elgtis globėjiškai? Ar kas prašė raminti prieš skrydį? Ar kaip nors leido suprasti, kad reikalinga globa? Ir kodėl mano nuomonė apie jį turėtų pasikeisti, jei man ką nors nupirktų? Ir negi iš viso to, ką stebėjo, negali nuspėti, kad šalia sėdi radikali idėjos „Jei sakau „ne“, tai būtent tą ir turiu galvoje“ šalininkė? Nesakau, kad esu prieš „klasikinį“ flirtą (t.y., kai „ne“ ar „nenoriu“ reiškia „daugiau pasistenk“ – tie, kam tai patinka, gali taip flirtuoti iki pažaliavimo, man netrukdo. Tačiau kodėl idėjas apie kai kurias kitas moteris, kurių įgijo tiek iš teorijos, tiek iš praktikos, kažkas turi taikyti man? Kaip kažkam žinoti, ar konkreti moteris mėgsta tokį flirtą? Ogi stebėti, gilintis į jos asmenybę, lavinti intuiciją. Toks vyrų elgesys, o ne tam tikro santykių būdo išnykimas, ir būtų tikriausias feminizmo laimėjimas.
Vis dėlto nėra vien žmogų kaltė, kad jie mano kitaip. Ir taip jie mano dažniausiai visai nuoširdžiai. Dar kartą nusprendžiau išbandyti žmogišką prieigą ir, žiūrėdama įkaušusiam kaimynui į akis, ramiai tariau: „Supraskit, aš pavargusi skrendu iš komandiruotės, norėčiau ramiai paskaityti.“ Jis, atrodė, suprato ir pažadėjo patylėti, bet po poros minučių vėl ėmė burbuliuoti. Netrukus išgirdau nerišliai tariamą „Nekenčiu jūsų“. Supratau, kad ramybės man nebus, taigi paspaudžiau mygtuką ir iškviečiau skrydžio palydovę. Ramiai pasakiau jai, kad šitas asmuo girtas ir man trukdo. Ji tuoj pat paprašė pasiimti bagažą su savimi ir persodino mane į verslo klasę. Pakeliui dar paklausė, ar man viskas gerai.
Galima sakyti, kad pasirinkau lengvą kelią ir problemos neišsprendžiau pati. Visada norisi tikėti, kad labai pasistengus galima atkapstyti kiekvieno kažkokį bazinį žmogiškumą. Bet niekas negali apkaltinti, kad nebandžiau. Rašau visa tai į tinklaraštį tik dėl to, kad šis atvejis yra daug platesnio reiškinio pavyzdys.
Tą žmogą mačiau vėliau autobusiuke, vežančiame į terminalą. Atrodė susigūžęs ir liūdnas, galbūt pasijuto pažemintas. Tačiau bet kokiu atveju nebūčiau iškeitusi 40-50 min. tyloje, verslo klasėje su A.Levy knyga į tolesnį kabinėjimąsi.
Comments 7
Atsiprasau – Daivos.
Manau, kad poelgis Dainos teisingas – juk pirma pabande graziuoju. Mane irgi ziauriai erzina apgirte vyresni ponuliai, kurie mano, kad pasauly ner nieko idomesnio man nei isgirsti ju „senu zveju” pamokymus ir gauti ta patronizacija 🙂 O skrendant (ypac is UK ir i ja) visada pravartu del viso pikto tuo uzsienieciu apsimesti – man visad suveikdavo.
Author
nemo, manau, čia irgi simptomas, kaip į žmones giliai įaugęs „klasikinis” flirtas: „pasyvioji” jo pusė pagal nerašytas taisykles turi pasilaužyti ir taip neva pakelti savo vertę. Todėl nuoširdus, autentiškas „ne” priimamas kaip tas laužymasis. Skaičiau, kad sadomazochistai paprastai įsiveda kažkokį kitą žodį (pvz., „raudona šviesa”) tam, kad paprašytų sustoti, nes žino, kad „baik”, „nereikia” dažnai naudojami būtent tam apsimestiniam laužymuisi.
Na, visi turi teise nebendrauti su tuo, su kuo nenori ir jei vyriokas to nesuprato kelis kartus pakartojus, tai blogiau tik jam. Matyt gaves neigiama atsakyma nenorejo sau pripazinti saves neidomuma paciai ir kaktomusa tesdamas savo „globejiska” strategija tiktais gilino bedugne. Na buna.
Is tokiu patirciu man asmeniskai itin ugdantis buvo pokalbis su tokiu homoseksualu Paryziuje, jau pries gera desimti metu. Siaip, be tikslo klaidziojau, vyrukas pamate, is pradziu kazko uzkalbino, issiaiskino, kad rytu europietis. Iki cia viskas ok. Bet paskui pradejo rodyt demesi. Ne siaip biciuliska demesi, koki man rode pries trejeta savaiciu buves NATO kareivis Macekas Krokuvoje, su kuriuo smagiai pasikalbejom, taciau demesi su seksualine potekse, kuriuo nebuvau suinteresuotas. Ir ivairiais budais tai jam pasakius, vis tiek primygtinai rode, norejo „pramust”, palenkt, prikalbint. Buvo bjauru: mandagiai suprast nenori, o aprekti nesinori. Taciau po to be galo aiskiai supratau, ka jaucia zmogus, kuriam del ivairiu priezasciu esu neidomus ir kaip elgtis, jei jis nenori su manim bendrauti:)
Ir pries pora savaiciu maciau pamokanti pavyzdi Prahos oro uoste: lietuviukas vyrukas, su kostiumu net, gerokai apgirtes visus bande kalbint, o siems nenorint – palydedavo girtom pasaipom. Tada kazkam paprasius atejo tokie trys tikrai dideli vyrai juodom uniformom ir skrydis vyrukui buvo atidetas iki kitos dienos. Prevencija nuo varginanciu kalbu lektuvo viduje.
O aš manau Daiva teisingai pasielgė. Visų pirma – niekas neturi priekabiauti prie moters (ar vyro), jei ji/jis leidzia suprasti, jog toks elgesys nėra pageidaujamas. Girtumas – ne excuse. Taip pat lytis (šiuo atveju: tai, kad esi vyras, nereiškia, jog negali būti civilizuotas žmogus ir savo „urges” pasilaikyti sau). Ir nereikia jokių „mandagių priežasčių” persėsti. Daiva ne tik buvo atvira (kas yra daug pagarbiau šio žmogaus atžvilgiu, nei „mandagus” persėdimas į kitą vietą), bet ir padarė jam paslaugą, praplėdama akiratį. Galbūt kitąkart sėdėdamas šalia kitos bendrakeleivės jis du kart pagalvos prieš priekabiaudamas arba bus mandagesnis, kalbės kitu tonu.
Author
„liberalūs “liaudies draugai” – nesusimąstydami kviečia policiją, kai tik liaudis su savo įpročiais ar ydomis pasikėsina į jų komfortą…” – tiksliai pasakyta, ir aš tai puikiai suvokiu. Taip pat ir tomis situacijomis, kai filipiniečiai darbininkai Izraelyje mano kaimynystėje rengė triukšmingus pasilinksminimus, buvo sunku atsispirti pagundai ir nekviesti policijos – o juk tiek akademiniame kontekste kalbėta apie tai, kokiomis sąlygomis jie dirba (dėl to nori „work hard, play hard”), kaip diskriminuojami ir t.t.
🙂 „Štai ir testas – šalia sėdi turbūt vienas iš lietuvių emigrantų, bando užmegzti kontaktą, nieko bloga nenori…”
O atsakymas – „Siauros SAS lėktuvo kėdės vertė sėdėti arčiau nei norėtųsi, ir jaučiau alkoholio dvoką.”
Arrodo kitai pusei tai greičiausiai irgi buvo testas nėra lengva sėdėti per arti moters, o dar išgšrus. Na taip viriškis testo neišlaikė. O ir gert nedera daugiau nei leidžia savitvarda…
bet testo neišlaikė ne vien jis. ir ne todėl kad pakeitėt sėdimą vietą – tai jūsų teisė ir jums iš tikro trukdė. bet tai ne pagrindas tą vyriškį kažkuom kaltint. (gyvenu šalia kultūros, kur viešas kaltinimas pasikviečiant valdžios pareigūną, ne tai kad ne taktas, toks elgesys laikomas nedovanotinu prasižengimu) manau galima rast ir neutraslesnę/ mandagesnę priežastį persėst…
gal tada nebūtų ir finalo „Tą žmogą mačiau vėliau autobusiuke, vežančiame į terminalą. Atrodė susigūžęs ir liūdnas, galbūt pasijuto pažemintas…”
šiaip ilgai galvojau apie tai kas čia taip nuoširdžiai aprašyta. gana tipiška situcija – liberalūs „liaudies draugai” – nesusimąstydami kviečia policiją, kai tik liaudis su savo įpročiais ar ydomis pasikėsina į jų komfortą…
Bet kuriuo atveju ačiū už nuoširdumą. Jis tarsi laiduoja, kad kada nors abi pusės tą testą išlaikys.