Dienos archyvas: 2011-02-06

Atnaujinta: žurnalas „Valstybė“ atsiriboja nuo neapykantą kurstančio kandidato

Originalus įrašas vasario 6 d.

Šiandien autobuse Vilniuje mačiau lipduką, kviečiantį patriotus, kuriems rūpi tauta, nelaukti, o „kovoti“. Na taip, savivaldybių rinkimai artėja. Ir ką gi jie atneša? Be kita ko, ir štai tokias programas. Šūkis – „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“. Vėliau paaiškina, kad „juodi“ – ne tai, apie ką būtų galima pagalvoti, o nešvarūs pinigai. Galėčiau, aišku, priminti, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 47 straipsnio 2 punktą „Rinkimų agitacija gali būti bet kokių formų ir būdų, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, prieštarauja moralei, teisingumui ar visuomenės darnai, neatitinka sąžiningų ir garbingų rinkimų“, o Konstitucijos 25 straipsnis skelbia, kad „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“, o 29 straipsnis nurodo, kad „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Bet ką padarysi, VRK, matyt, tai nenuskambėjo kaip neapykantos kurstymas. Ateitis parodys. Visgi man už politiką daug labiau rūpi žiniasklaida. Ir šis rinkiminis sąrašas verčia itin sunerimti.

Kalbu ne apie tai, kad vienas šio judėjimo vedlių – mano buvęs kolega Ričardas Čekutis, su kuriuo kadaise visai normaliai bendravome. Nerimą kelia tai, kad vienas iš kandidatų – Darius Varanavičius, panašu, nė neplanuojantis atsisakyti žurnalisto pareigų, kad ir kaip tai skatintų Žurnalistų sąjunga. Štai čia žurnalo „Valstybė“ redakcijos sudėtis (pasidariau ekrano nuotrauką, jei kartais kažkas greitai ir tyliai pasikeistų). Iš pradžių pagalvojau, gal visgi bendravardis? Juk Varanavičių Lietuvoje daug. Žiūriu VRK duomenis. Kandidato Dariaus Varanavičiaus anketoje pagrindinė darbovietė nenurodyta. Tačiau interesų deklaracijoje aiškiai parašyta, kad kandidatas dirba VšĮ Demokratijos plėtros fondas užsienio skyriaus redaktoriumi. Ši VšĮ leidžia žurnalą „Valstybė“. Naršau po žurnalo puslapį – jokio pareiškimo, jokio atsiribojimo. Gal dar nespėjo? Palauksiu savaitę. Jei žurnalas „Valstybė“, kuris save vadina „nauju ir progresyviu leidiniu“, kurio „straipsnius rengia profesionalūs žurnalistai ir ekspertai“, susipras ir atsiribos nuo autoritarinės, homofobinės ir rasistinės rinkiminės platformos, kurią išpažįsta jo politikos redaktorius, bus galima tik pasidžiaugti. Kilus skandalui dėl P.Stankero publikacijos, žurnalas „Veidas“ viešai atsiprašė, nors bent vienas redakcijos narys išreiškė atskiras nuomones, įskaitant ir šio tinklaraščio komentaruose. Jei „Valstybė“ to nepadarys, po savaitės pakviesiu visus, neabejingus garbingos žiniasklaidos, demokratijos, socialinės įtraukties ir kitiems idealams, boikotuoti šį žurnalą tol, kol redakcija pakeis ar bent jau paaiškins savo poziciją. Tai joks grasinimas, aš visuomenės nuomonės neformuoju. Tiesiog žurnalas būna mano ofise, kartais jį pavartydavau, žinau, kad daug mano pažįstamų jį skaito, kai kurie yra jo gerbėjai FB tinklalapyje. Bet kokiu atveju iš tikrųjų liūdna, kad vis mažiau patikimų, kokybiškų leidinių Lietuvoje.

Savo tinklaraščio nuolatiniams skaitytojams, tokiems kaip salvis ar Žąsinas, bei jų bendraminčiams norėčiau pridėti papildomą paaiškinimą:

  • Aš ne prieš „lietuvybę“, bet prieš „Lietuva – lietuviams“ lozungus.
  • Aš ne už susidorojimą su kažkuo, bet už skaidrumą ir visuomenės teisę žinoti, su kuo turi reikalą.
  • Į savivaldybės mandatą neįeina:
    • Bendrųjų Lietuvos vidaus, užsienio politikos ir geopolitikos krypčių (įskaitant visavertės integracijos į ES) sabotavimas;
    • Mokymo programų sudarymas už ŠMM;
    • Darželių veiklos cenzūravimas;
    • Savavališkas sprendimas, kas yra globalizacijos žala, ir prievartinis jos šalinimas;
    • Konstitucijos ir tarptautinių įsipareigojimų ginamos susirinkimų laisvės ribojimas.
  • Tam tikrų visuomenės grupių, šiuo atveju romų, demonizavimas (žr. paveikslėlius) prilygsta neapykantos rasiniu, etniniu, kilmės ir kt. pagrindu skatinimui.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo referendumu priimta nepriklausomybės pradžioje, kai ES dar nė nekvepėjo.

Atnaujinimas vasario 8 d.

Pasirodo, žurnalas nežinojo, kuo po darbo užsiima politikos skyriaus redaktorius. Tai man asmeniškai patvirtino žurnalo leidėjas Eduardas Eigirdas, o netrukus perskaičiau ir viešą, oficialų redakcijos atsiribojimą nuo D.Varanavičiaus pažiūrų. Dar daugiau, Delfi pasidomėjo, ar sąrašo deklaruojamos pažiūros neužkliūva R.Čekučio darbdavei Seimo narei D.Kuodytei. Liberalė žada klausimą aptarti ir spręsti, lauksime rezultatų. Jaunalietuvių sąrašas vienaip ar kitaip sulauks tam tikros elektorato dalies, bet po šio įvykio ir D.Kuodytės sprendimo rinkėjai bent jau daugiau žinos apie liberalus, kurie reklamuojasi kaip „sveiko proto dešinieji“. Manau, šiuo atveju, nors ir buvo galima tiesiogiai redakcijai pranešti (išties galėjau iš karto tai padaryti, bet nemaniau, kad jie nežino), naudinga, kad „skalbiniai“ buvo skalbiami viešai. Tai prisidės prie politinių ideologijų išsikristalizavimo Lietuvoje. Rinkimai – gera proga partijoms parodyti, su kuo jos broliaujasi.