Dienos archyvas: 2011-02-23

Prisigyvenome…

Praėjusiais metais NK95 metinėje konferencijoje dr. Nida Vasiliauskaitė skaitė pranešimą apie tai, kaip, jos pastebėjimu, dešiniosios jėgos perima tam tikrus kairiosios retorikos elementus – apeliuoja į laisvę, toleranciją, socialinį teisingumą, maištą. Po to atsirado vis daugiau atvejų, kai jos hipotezė pasitvirtino. Pristatau naujausią – jaunalietuvių spaudos konferenciją šiandien 2 val. Taip nutiko dėl to, kad žurnalas „Valstybė“ atsiribojo nuo politikos skyriaus redaktoriaus pažiūrų. Apie tai jau rašiau.

Argumentas pritrenkiantis. Jaunalietuviai staiga pasisako už laisvę išsakyti savo įsitikinimus? O taip, žr. punktus „be žydrų“ ir „be raudonų“. Parūpo Konstitucijos taikymas? Pavyzdžiui, yra joje toks puikus 29 straipsnis: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ Jis taip nuostabiai ir išsamiai atsispindi JL rinkiminėje programoje… O jei rimtai, akivaizdu, kad laisvės reikšti savo įsitikinimus reikalaujama tik sau, kad, tuos įsitikinimus pareiškus, būtų galima viena ranka valdyti viešąsias institucijas, kita – žiniasklaidą.

Bet kam, kas supranta demokratijos veikimą, suprantama ir aišku, kad žurnalistei išsakyti galbūt nepopuliarias, bet pamatiniams teisiniams ir politiniams įsipareigojimams neprieštaraujančius įsitikinimus (konservatyvias, liberalias, žaliąsias, euroskeptines ir t.t. idėjas), tai ne tas pats, kas propaguoti neapykantą skleidžiantį nacionalizmą. Nacionalizmas, reikalaujantis diskriminuoti seksualines mažumas ir socialinės atskirties grupes, riboti konstitucines susirinkimų laisves, sutikite, skiriasi nuo kitų ideologijų.

Bet esmė ne tik tame. D.Varanavičius – ne šiaip žurnalistas ar komentatorius, o politikos skyriaus redaktorius, priiminėjantis redakcinius sprendimus. Mano pirmasis tinklaraščio įrašas kaip tik ir klausė, ar redakcija žino ir palaiko tokias jo pažiūras (už socialinės atskirties grupių atsikratymą, susirinkimų laisvės ribojimą, pažiūrų cenzūrą). Viešu atsiribojimu žurnalo redakcija pareiškė, kad nepalaiko. D.Varanavičius tebėra nurodytas kaip einantis tas pačias pareigas, kaip ir anksčiau. Pasak leidėjo, aiškinamasi, kaip reikėtų pasielgti pagal įstatymus, laukiama paties D.Varanavičiaus apsisprendimo (suprantu, kad jo interesas – vilkinti procesą, nes rinkimai jau sekmadienį, ir jų baigtis, žinoma, apsisprendimą palengvins).

Kyla pagrįstų klausimų, ar D.Varanavičius, priimdamas redakcinius sprendimus, vadovaujasi savo pažiūromis. Net jei jam puikiai sekasi tai atriboti, jo priklausymas politinei jėgai ir darbas redakcijoje yra akivaizdus interesų konfliktas, kurį reikia deklaruoti, ypač prieš rinkimus, kuriuose jis yra kandidatas. Sprendimai susidariusiai padėčiai galimi įvairūs, nebūtinai išmetant D.Varanavičių iš darbo, ko, priešingai nei leidžia suprasti jaunalietuvių konferencija, netgi neįvyko. D.Varanavičius priešrinkiminiam laikotarpiui gali būti nušalintas nuo politikos redaktoriaus pareigų ar perkeltas į komentatorius, o apsispręsti po rinkimų, jis gali visam laikui būti perkeltas į komentatorius, gali būti paskirta kita asmuo prižiūrėti redakcinius sprendimus. Gali būti žurnale viešai deklaruojamas politikos redaktoriaus interesų konfliktas, kad skaitytojos spręstų pačios.  Galų gale, VRK puslapyje D.Varanavičius nurodo, kad jo pareigos – užsienio skyriaus redaktorius. Jis galėtų apsiriboti rašyti tik apie užsienio, ekonomikos, kultūros (jei išmano) naujienas ir nusišalinti nuo Lietuvos politikos analizės ir su ja susijusių redakcinių sprendimų.

Dabartinė padėtis prieš rinkimus yra nesąžininga. Bendruoju atveju kandidatėms (paaiškinimas, kodėl rašau moteriškąja gimine) galioja tam tikri apribojimai, pvz., jos negali savo idėjų skleisti likus tam tikram laikui iki rinkimų. Kai kandidatė yra ir žurnalistė, išeina, kad ji gali skleisti savo idėjas (nebūtinai akivaizdžiai) bet kada, gauti eterio laiko tada, kai nepriklauso (pvz., dalyvauti debatų laidoje televizijoje, pasisakyti per radiją, rašyti žurnale, sakyti viešą kalbą). Uždrausti rinkimų dieną platinti žurnalą „Valstybė“ su politikos redaktoriaus straipsniais ir nuotrauka būtų irgi nesąmonė. Žodžiu, griežtai pasisakau už tai, kad žurnalistės-politikės rinkimų kampanijos laikotarpiui vienareiškmiškai nusišalintų nuo žurnalistikos.

Esama ir subtilesnių situacijų. Mano geri pažįstami, Jolanta Bielskienė (LSDP) ir Ervinas Koršunovas (LSDS), mano pažįstami Gintautas Krilavičius (LRLS) ir Tomas Bakučionis (LSDS)  kandidatuoja į Vilniaus ir Kauno rajono savivaldybes. Palaikau juos kaip pilietė. Bet jei, naudodamasi tuo, kad rašau „Atgimimui“, rinkimų laikotarpiu pakviesčiau juos interviu „apie gyvenimą“, kas realiai leistų skleisti politines idėjas, nenurodant užsakymo numerio, ir nesudaryčiau tokios galimybės kitoms kandidatėms, būtų nesąžininga ir pažeistų žurnalistinę etiką. Kita vertus, riba nėra tokia aiški: jei, pvz., pakviesčiau juos pakalbėti apie iniciatyvą, kai kandidatės pasirašė, jog neribos susirinkimų laisvės, tai jau būtų naujiena, o ne propaganda. Dėl įvairių priežasčių aš šiuo metu ir nerašau žurnalistinių tekstų apie Lietuvos vidinę politiką, partijas, rinkimus. Manyčiau, kad partijų nariai neturėtų apie partijas rašyti kaip žurnalistai, bet gali sėkmingai tai daryti kaip komentatoriai.

Manau, problema su D.Varanavičiumi yra dvilypė. Pirma, žurnalistikos ir politikos dvilypumas, antra, pats pažiūrų turinys. Jei turite progą 2 val. nubėgti į Eltą, nueikite ir papasakokite, ką matėte.