Mėnesio archyvas: kovo 2011

Gyvenimo ir darbo pusiausvyra

Ar matėte šitą? Ačiū Monikai, kad parodė.Teisingi teiginiai: „Kai kurie darbo ir karjeros pasirinkimai yra iš pašaknų nesuderinami su prasmingu kasdieniu įsitraukimu į jaunos šeimos [gyvenimą]“, taip pat – „Visuomenės, kurioje gyvename, realybė yra tokia: yra tūkstančių tūkstančiai žmogų, gyvenančių nepakenčiamoje neviltyje, kai dirba daugybę sunkių valandų darbuose, kurių nekenčia, kad galėtų nusipirkti daiktų, kurių jiems nereikia, kad padarytų įspūdį žmogoms, kurių nemėgsta.“ Jis labai paskendęs sėkmingos savo likimo kalvės ideologijoje, nebūtinai visoms prieinama tokia prabanga pagalvoti ir pasirinkti, bet man patinka, kaip jis teigia, jog firmos ir vyriausybės neišspręs darbo ir gyvenimo problemų, nes verslai iš principo veikia pagal kitokią logiką.

Vakar prisiminiau ir pagalvojau, kad 2006-aisiais turėjau daug tobulų dienų pagal tai, kaip jas suprantu. Seni geri laikai 🙂

Savaitė be patyčių

Jau tuoj baigsis graži ir labai reikalinga iniciatyva – savaitė be patyčių (galite jai skirti 2 proc. pajamų mokesčio). Per ją visuomenė šviečiama patyčių mokyklose klausimais, siekiama suardyti susidariusius stereotipus. Žinoma, tai labai maža dalis visų darbų, kuriuos reikėtų nudirbti, kad patyčios mokyklose apmažėtų. Juk siekinys – ne savaitė, o gyvenimas be patyčių. Tačiau reikėtų, kad kuo daugiau žmogų prisijungtų prie šios iniciatyvos. Pagalvojau, kad galbūt būtų gera mintis, jei įvairios blogerės (taip pat ir mano pasirinkimu rašyti moteriškąja gimine laaabai nepatenkinti blogerIAI) įsijungtų į šią iniciatyvą (net pasibaigus formaliajai savaitei) ir bloguose viešai papasakotų apie patirtas ar matytas patyčias, pasidalytų, kaip pavyko (ar nepavyko) išspręsti šią problemą. Gali būti, kad, kai papasakosiu savo istoriją, manęs nemėgstančios ultrapatriotės komentuos, kad taip man ir reikia, arba ieškos pseudofroidistinių pagrindimų mano neva konfrontacinei pozicijai. Galite nesivarginti ir nezulinti klaviatūrų – manęs tai neįskaudins ir nieko neįrodys, tai tik parodytų taip galvojančių siauraprotiškumą. Manau, vaikų kančios yra kažkas bendražmogiško, ką turėtų suprasti bet kokios ideologinės pozicijos atstovės. Kita vertus, galbūt ultrapatriotės parodys žmogišką empatiją (ko labai tikiuosi) ir taip pat prisijungs prie šios iniciatyvos. Pažadu nerašyti jokių pseudofroidistinių išvedžiojimų apie tai, kaip kadaise ujami vaikai išaugo į ultrapatriotes/ nacionalistes. Esame suaugusios žmogos, dabar jau atsakingos už savo pasirinkimus. Tačiau patirtys, kaip išgyventi mokyklinį pragarą ar išspręsti problemą, labai reikalingos. Galbūt pačios dalyvavote patyčiose ar tyliai pritarėte, o vėliau supratote klaidą? Papasakokite ir apie tai. Galbūt mokinės, goglinėdamos po internetą, paklius į šiuos blogus ir pamatys, kad šio bei to pasiekusios žmogos (štai čia pasakoja garsenybės, rašo Delfi piliečiai, jaunųjų žurnalistų ugdymo programos dalyvė) taip pat savo laiku patyrė patyčias, bet mokykla – ne visas pasaulis, ir daug ką dažnai yra įmanoma pakeisti. Jeigu prisidėsite prie šios iniciatyvos, prašau, atsiųskite man nuorodą (jei mane pažįstate asmeniškai ar komentare) arba ping’ą. Kiek man žinoma, daug gabių, išsilavinusių žmogų paauglystėje patyrė patyčias. Kai kam tai turėjo katastrofiškų padarinių (chroniškas nerimas, depresija), kitoms tai padėjo savotiškai sustiprėti. Kad ir kaip ten būtų, patyčios yra galios žaidimas, taigi žalinga aiškinti, kaip „kas mūsų nesunaikina, padaro mus stipresnes“ ir kaip viskas natūralu, būdinga tam tikram amžiui, praeis. Šią problemą reikia spręsti čia ir dabar, kompleksinėmis priemonėmis. Skaitykite toliau

Apie kalbą ir seksą

Neseniai žinomo viešojo intelektualo Laimanto Jonušio Facebook profilyje užvirė diskusija apie mano blogą. Būtent apie tai, ką išdėsčiau čia, – kodėl rašau moteriška gimine: vienaskaitinius daiktavardžius, susijusius su žmogomis, – jei subjekto lytis neaiški, daugiaskaitinius – jei į kategoriją įeina ar gali įeiti moterų. Ketinu greitai išdėstyti tai puslapyje „Apie“. Su L.Jonušiu susipažinau 2006 m. per Europos dieną. Jis tada negalėjo numatyti, kad neseniai iš Švedijos grįžusią entuziastingą studentę jo draugai po kelerių metų vadins visuomenės nuomonės formuotoja, dėl ko nustebau. Mielai pamatyčiau tą nuomonę – kad ir dar vieną blogą, žvelgiantį į gramatiką laisviau. L.Jonušys, kolega Stanislovas Kairys ir kiti teigia, kad kalbos nereikia pritempinėti prie ideologijų, nes ji turinti savą gyvenimą, o vyriškosios giminės daiktavardžių slapta ideologinė prasmė neregistruojama ją vartojant, išblukusi kaip kokių rusiškų keiksmažodžių pažodinė reikšmė (palyginimas mano). Aš teigiu, kad, siekdamos teisingesnės visuomenės, turime kurti kontrkultūrą, kurioje į pasąmonę kertančios gramatinės formos neturėtų to socialinio turinio, dėl kurio jos atsirado. S.Kairys žada debatus aprašyti, lauksime. Reklama: jei Jums įdomūs mūsų debatai, pirkite rytoj „Atgimimą“.

Na, o šiandien, skaitinėdama šį bei tą, supratau, kad turiu politines nuostatas ir daugiau kalbinių dalykų atžvilgiu. Jūs jau žinote, kad „rūšinį“ žmonijos įvardijimą vienaskaitoje laikau pernelyg svarbiu žodžiu, kad jam būtų suteiktas lytinis atspalvis, todėl rašau „žmoga“. Taip pat žinote, kad ir apie vyrus sakau „tekėti“ (arba „tuoktis“), o ne „vesti“. Tačiau į debatą dar norėčiau įjungti savo žiauriai nemėgstamus žodžius, kurių stengiuosi nevartoti, – „nekaltybė“ ir „(atsi)duoti“. Pamąstyti apie juos paskatino šis Delfi straipsnis. Remiamasi moksline apklausa, bet žurnalistės bando pavarijuoti terminais ir įveda liaudiškus. Skaitykite toliau

Savivaizdis svetimo atvaizde

Anądien laukiau autobuso ir, man ir kitoms ramiai lūkuriuojant, iš sustojusio troleibuso pasigirdo pikti šūksniai. Pasisukusios visos galėjome matyti, kad troleibuso vairuotoja veja iš transporto priemonės benamį. Nors ir labai nenoromis, jis visgi pakluso, išsvirduliavo iš troleibuso, o atsidūręs lauke dar į jį pasirėmė. Pajutęs, kad troleibusas važiuoja, pripuolė atsiremti prie pasitaikiusio stulpo. Buvo visiškai apsvaigęs, bet rankoje tvirtai gniaužė raudoną plastikinį maišelį, kuriame galbūt tilpo visas jo „namų ūkis“. Akies kraštu stebėjau tą žmogą. Kiekviena žmoga – atskira istorija, išbaigtas pasaulis, kuriame dalykai yra daugiau mažiau logiškai susiję. Tačiau, nepažindamos šio pasaulio, mes niekada neiškoduosime tos logikos, pagal kurią buvimas čia, dabar ir tokiai yra vienintelis galimas. Kiek man teko girdėti tokių istorijų, be priežasties žmogos netampa benamėmis. Ta proga prisiminiau savo straipsnį apie Japonijos benames. Neretai jos vienaip ar kitaip užsidirba pragyvenimui (pvz., rinkdamos skardines), tvarko ir puošia savo palapines. Japonijoje išdrįsau su jomis šnekučiuotis, Lietuvoje, ko gero, niekad nesu to dariusi. Skaitykite toliau

Perdegimas

Pastaruoju metu daug laiko ir jėgų investavau tirti vieną bylą, apie kurią viešojoje erdvėje sklando daug išankstinių nuomonių, bet mažai tikrų žinių. Kadangi tai buvo rezonansinė byla, pasiekusi ir užsienio politikus, laikiau esant svarbu, kad visuomenė žinotų daugiau jos detalių, juolab, kad pradžioje girdėjau daug kritikos, jog Lietuvoje niekas apie tai nerašo. Konkrečiai kalbu apie Kaniūkų civilių gyventojų žudynių bylą, kurioje liudyti buvo pakviestos dvi iš geto pabėgusios prosovietinės partizanės, Fania Brancovskaja ir Rachelė Margolis. Kai kurios publicistės (kodėl bendruoju atveju vartoju ne vyriškąją, o moteriškąją giminę, aiškinu čia) jas vadino „naikintojomis“ ir pan., nors jos buvo kviečiamos tik liudyti, tada byla domėjosi S.Wiesenthalio centras, net buvęs Jungtinės Karalystės premjeras. Pastarieji kalbėjo apie Lietuvos neva vykdomą teisinį persekiojimą ir kabinėjimąsi (harassment). Na, pasakiau sau, imsiu ir pasiaiškinsiu, juolab, kad grįžti, bent trumpam, į tiriamąją žurnalistiką visada teikia azarto. Žurnalistinio tyrimo eigos detalėmis pasidalijau su pažįstamomis, kurios taip pat domėjosi šia byla. Mano kalbintas prokuroras patikino, kad ne tik kaltinimai nepateikti, bet nei jau paliudijusios F.Brancovskajos, nei nepakviestos liudyti ir neliudijusios R.Margolis nebeieškoma. Maniau, kad tai svarbi žinia, tačiau kiti šaltiniai patarė pasidomėti, ar yra oficialus nutarimas. Išties, atsakingo pareigūno pareiškimas žiniasklaidai nurodo tik dabartinę situaciją. Skaitykite toliau

Vedžiojimas už nosies – ar tikrai reikia?

Tęsiu tradiciją iš feministinės perspektyvos aptarti įvairius popkultūros ir populiariosios psichologijos tekstus ir vaizdus. Šiandien Delfi skaičiau patarimų rinkinį apie tai, kaip intriguoti, stūmtraukio principu vilioti ir prie savęs išlaikyti vyrus. Siūloma demonstratyviai flirtuoti su kitais vyrais, vaidinti nuotaikų kaitą, apsimestinai pasiūlyti atvirus santykius, nutylėti šį bei tą apie savo gyvenimą, aiškiau išreikšti savo nuomonę ir norus. Nurodoma, kad už tokį elgesį bus sulaukta štai kokios naudos: vyras pajus konkurencinę dvasią, apipils gėlėmis ir komplimentais, puls tvirtinti santykius, domėtis ir spėlioti. Blogos mergaitės įvaizdžiui iliustruoti būtinai pasirinkta raudonai apsirengusi juodaplaukė. Skaitykite toliau

Naujienos: rinkimai, išteisinimas ir daugiau

Absoliučiai neturiu laiko niekam, o viena per kitą lipa visokiausios naujienos. Dar nieko neparašiau apie savivaldybių rinkimus. Šį kartą tvarkingai balsavau, o paskui su draugėmis žiūrėjome rinkimų rezultatus. LTV pakvietė pakalbėti du politologus ir nė vienos politikės, o reportažo iš rinkimų komisijos daryti nusiuntė kažkokią iš lapo skaitančią „olialia pupytę“. Nepagalvokite, nesu prieš jokią asmenų išvaizdos ir įvaizdžio raišką, kiekviena laisva pasirinkti, ir ne tame čia esmė. Tiesiog nustebino, kad tokiam svarbiam įvykiui raportuoti buvo pasirinkta tokia nepatyrusi ir neprofesionali, tam tikrą liaudyje plačiai žinomą tipažą atitinkanti žurnalistė. Kad ir kokia gera mintis būtų suteikti jaunimui tikros, rimtos žurnalistinės patirties, manau, kad per tokius svarbius įvykius reikėtų visgi taikyti tam tikrus profesionalumo kriterijus. Žurnalistės žvilgsnių į lapą dažnis buvo gal 3-4 per klausimą, ir naujų klausimų, išgirdusi atsakymus, ji, žinoma, nesugalvojo. Taigi nacionalinio transliuotojo misiją perėmė Lietuvos ryto televizija su E.Jakilaičiu. Čia buvo ir politikų, ir analizės, o į prabangų E.Jakilaičio iPad’ą periodiškai keliavo operatyvi informacija. Skaitykite toliau