Žymų Archyvai: lietuva

Aktualijos: Europa neranda sprendimo pabėgėlių krizei

Esu toli nuo kugelių ir kitų lietuviško provincialumo aktualijų, todėl darosi sunku suprasti, apie ką diskutuojama FB. Tačiau viena tema neišeina iš antraščių visoje Europoje – masinė migracija.

Vengrijoje baigiama tvora, turinti sulaikyti didžiąją dalį pabėgėlių. Kas gali, skuba pro dar likusias spragas.

Skaitykite toliau

Kauno skvotas, balvonai, žudynių atgarsiai ir kitos aktualijos

Štai kokias aktualijas sekiau šią savaitę.

Kaune evakavo „Žalią namą“. „Kauno žinios“ išsamiai aprašo, kas ten buvo, ir paaiškina, kokie pavojai kyla dėl apleistos nuosavybės „šventumo“. Kaune turime ne vieną vaiduoklį. Kai ką nors vedžioju po Kauną, visada juos parodau ir sakau, kad tai – paminklai privačiai nuosavybei. Skaitykite toliau

Debatų grimasos, žiniasklaida ir homosovietikai

Buvau renginyje, kuriame provokuoti mėgstantis prancūzų menininkas Thierry Geoffroy pareiškė, kad jis daro interviu su politikais visai kaip žurnalistės. Čia pat parodė vieną savo projektą, kur jis bando pašnekinti Danijos ultradešiniųjų lyderį. Pora dalyvių iš Vokietijos pasipiktino tokia prancūzo provokacija ir nutarė jį pamokyti: žurnalistika, aiškino jie, tai patikimumas ir profesionalumas. Dar keletas dalyvių pasisakė tema, ar menas ir žurnalistika gali persidengti.

Aš pasisakiau, kad galbūt menas gali pasiūlyti naują būdą bendrauti su Europoje kylančia kraštutine dešine. Nes rimtai traktuoti ją kaip teisėtą demokratinių debatų dalyvį reikštų ją legitimuoti. Papasakojau apie Astos Stašaitytės-Masalskienės laidą BTV, kai eterio gavo atviras nacis ir apie paplitusią idėją, kad, demokratiškai surinkus kuo įvairesnių personažų asorti, laikoma, kad viskas gerai, net jei tarp jų atstovaujamos ir radikalios, neapykantą skatinančios nuomonės. Kita vertus, puikiai suprantame, kad pažinti šį visuomenės segmentą, suprasti, kas jame vyksta, taip pat privalome. Auditorijoje buvęs Deutsche Welle korespondentas Vašingtone Miodrag Soric′ius nusprendė pamokyti ir mane: Vakaruose, kur žurnalistės profesionalios, jis teigė, nenutiktų taip, kaip nutiko A.Stašaitytės-Masalskienės laidoje, o joje taip nutiko, nes Lietuvoje žurnalistės nelabai geros ir daug jų yra homosovietikės. Pamatęs, kad išpūčiau akis, jis tęsė: „Taip taip, aš pažįstu tas šalis, esu ten ne kartą buvęs.“

Skaitykite toliau

Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai 2014

Praėjusią savaitę turėjau galimybę dalyvauti šiuose labai svarbiuose Lietuvai apdovanojimuose. Kas juos laimės, buvo daugmaž nuspėjama, bet aplinka nebuvo konkurencinė, renginys tapo proga pasveikinti vienoms kitas ir pasidžiaugti, kad dirbančių su lygybės temomis ratas plečiasi.

Apie visas nominantes (kodėl moteriškoji giminė?) galima paskaityti čia. Lyčių lygybės apdovanojimą, kaip ir buvo galima tikėtis, gavo ekspertė, politikė Margarita Jankauskaitė. Liudmilos Mecajevos iniciatyva man nebuvo žinoma, taigi džiaugiuosi sužinojusi apie dar vieną puikų projektą. Už etno dialogą gal kiek netikėtai buvo pagerbta grupė Biplan – šiek tiek nustebau dėl pačių nominacijų, bet smagu, kad ir mokslininkas dr. Karolis Žibas yra tarp jų.

Ypač pradžiugino portalo Manoteises.lt įvertinimas. Tai tikrai kokybiškai nauja platforma rašyti apie žmogos teisių klausimus. Kitos žiniasklaidos priemonės galėtų dažniau naudoti ir, portalui leidus, perpublikuoti šią medžiagą. Metų žurnaliste paskelbta Sandra Vilimaitė, išgarsėjusi kandokais, bet į socialinių problemų šerdį žiebiančiais komentarais (man turbūt įdomiausias buvo jos straipsnis apie elgetas).

Renginyje viskas buvo šaunu, išskyrus vedėją. Beata Tiškevič-Hasanova pasirinkta tikriausiai dėl to, kad yra viešai pasisakiusi už lygias galimybes. Pradžioje pasigirdo jos balsas, besiskundžiantis, kad užsitrenkė užkulisiuose ir neranda rakto. Tada ji pasakė, kad savo gyvenime matė daug uždarytų durų, kaip ir nominantės. Po to bylojo, kad galbūt vietoj jos tyrėtų būti asmuo su daugiau diplomų ir pasiekimų, bet yra ji. Tada užsiminė, kad publika savo plojimais ir gerumu galėtų ją išgelbėti, publika taip ir padarė, tada ji pagrasino, kad tuoj visus apkabins. Per vakarą ji ne kartą pasakė, kad kažko nesuprato, kažkas nepavyko ar buvo neadekvatu. Kai Austrijos ambasadorius sakė gražią ir jautrią kalbą, pirmo sakinio ji teigė nemokanti išversti. Po antro sakinio ji pasigyrė šį mokanti išversti ir išvertė pusę. Pažadėjo iki kitų metų patobulinti anglų kalbą. Kitaip tariant, per diplomato kalbą pabrėžtinai atkreipinėjo dėmesį į savo žiopląją personažę. Garsiai aiktelėjo į mikrofoną, kai jai, atlikėjai jau ruošiantis koncertuoti, išslydo lapas. Žodžiu, komerciniuose projektuose sukurtą naivią, žioplą personažę ji čia papildė su tiesioginiu darbu susijusios nekompetencijos ir diletantizmo pavyzdžiais kiekviename žingsnyje.

Kai kandžiai atsiliepiau apie šio personažo pasirinkimą savo asmeninėje FB paskyroje, sulaukiau daug B.Tiškevič-Hasanovą palaikančių komentarų. Esą žmogos gali būti visokios, taigi ir tokios. Esu už tai, kad kartais būtina toleruoti „netobulumą“, palaikyti žmogas tobulėjimo kelyje, bet ši aktorė pasirinko anaiptol ne tobulėjimo kelią – jos personažė vis žioplesnė ir žioplesnė. Daug kas sako, kad giliai širdyje B.Tiškevič-Hasanova yra protinga ir tik vaidina. Taigi labai keista, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba savo biudžeto pinigais balsuoja už popkultūroje paplitusią strategiją moterims „nusikvailinti“ (dumbing down), kad gautų populiarumo dividendų. Žinoma, ši popkultūros darbuotoja gali kurti kokią tik nori personažę ar pasirinkti tokią strategiją dėl pinigų ir populiarumo, bet nesuprantu, kodėl viešojo sektoriaus institucija turėtų tokią personažę samdyti,  ypač kai teikia apdovanojimą „už nestereotipinio požiūrio į moteris ir vyrus sklaidą ir įtvirtinimą visuomenėje“.

O juk nusikvailinimo strategija daugumoje kultūrų neproporcingai veikia būtent moteris. Nors atrodo, kad vyrai klounai irgi panašiai daro („Chi chi apsižioplinau… chi chi ir vėl! Oi, kepurė nuskrido! Tai dabar apsikabinkime“), skirtumas tas, kad jų apranga ir povyza visada signalizuoja, kad jie atskiri nuo personažo, kad vaidinimas vyksta ne ‘normaliame’ socialiniame kontekste, klouno kūnas pabrėžtinai pasislėpęs už dirbtinumo įspūdį sudariusios aprangos (perukas, nosis, o B.Tiškevič-Hasanova tai pateikia kaip apsinuoginimą ir tai yra oficiali jos viešosios personos propaguojama ideologija). Savo ruožtu dažnai apsižioplinantis Nežiniukas iš mūsų vaikystės knygelių ir filmukų į situacijas, kuriose jis „susivarto“, patenka iš smalsumo, noro kažką išbandyti. Be to, savęs pateikimu Nežiniukas neužkerta kelio galimybei, kad vieną kartą viską padarys puikiai, o B.Tiškevič-Hasanovos personažė iš anksto užsiprogramuoja, kad nepadarys.

Mano nuomone, viešasis sektorius turėtų neinvestuoti į komercines iniciatyvas, kurios palaiko ir skatina lyčių stereotipus.

Įdomi tendencija – lygybės apdovanojimai jau laikomi glamūriniu renginiu, kaip kokie Oskarai. Bus labai įdomu, ką nominuos už šiuos metus.

Kaip BBC tingų straipsnį apie Lietuvą kurpė

Net kelios draugės socialiniuose tinkluose pasidalijo nuorodą į šį BBC straipsnį apie švietimą Lietuvoje. Autorius Nic′as Mitchell′as bandė gilintis, kokie iššūkiai kyla švietimo sistemai. Perskaičiusi pagalvojau, kad jei aš, tarptautiniuose vandenyse neprasimušusi Rytų europietė, parašyčiau tokį straipsnį, niekas jo nespausdintų. Betgi čia BBC, tai galima. Keli mano pastebėjimai apie šį tekstą galbūt padės toms (kodėl mot.g,?), kas akademiškai ar kitaip domisi žiniasklaida. Skaitykite toliau

Popkultūros poveikis

Kilo įdomi diskusija su feministėmis, ar kas nors gali užaugti nepaveikta popkultūros. Apie ją esu šiek tiek rašiusi. Turiu draugių, kurios tyrinėja popkultūrą, o sociologių beigi antropologių (kodėl moteriškoji giminė?) konferencijose dažniausiai būna bent viena sesija apie ją. Diskusija, ar „susipratusioms“, progresyvioms žmogoms reikėtų ją atmesti, siekia H.Marcuse’ės laikus. O tai buvo autorius, kurio darbai paskatino mane pozicionuoti savo įsitikinimus kairiajame spektre.

Popkultūra – tai meninių talentų (dainuoti, vaidinti, piešti, kurti filmus) naudojimas pramogai. Sukurti popkultūrinį produktą reikia daug darbo, bet jis dažniausiai vartojamas kaip lengvas, sukurtas linksminantis. Popkultūra siužetų semiasi iš kasdienybės (lėkšti juokeliai, dainos apie kasdienius dalykus), bet visada kuria tam tikrą iliuziją, netgi magiją – jos dalyvės yra tam tikra prasme klounės. Skaitykite toliau

Turizmas iš Kinijos

Šiandien ieškojau, ką Lietuvos spauda yra rašiusi apie turistes iš Kinijos. Tai yra didėjantis turizmo srautas visame pasaulyje. Augant jų perkamajai galiai, kinės (kodėl moteriškoji giminė?) išleidžia kalnus pinigų apsipirkinėjimui (dažniausiai dovanoms, taip pat brangioms žinomų prekinių ženklų prekėms – žr. daugiau čia). Vis daugiau kinių keliauja savarankiškai, o ne grupėse. Todėl didėja poreikis išversti sudėtingesnius tekstus, pritaikyti paslaugas turistėms iš šios šalies. Skaitykite toliau

Kaip Lietuvoje suvokiamas liberalizmas

Kolega per FB pasidalijo gal ir ne itin vykusiu, bet iš principo vertu aptarti liberalės straipsniu. Liberalės (kodėl moteriškoji giminė?), kiek matau, rimtai ruošiasi rinkimams ir į idėjų debatus įsitraukia jų jaunimo sparnas (mano patirtis su šiuoju buvo ne kokia). LS pagal galimybes skiriu dėmesio, nes, pirma, tai turbūt stipriausiai už žmogos teises pasisakanti partija, antra, ji svarbi Lietuvos idėjų istorijai (senas neblogai pavykęs mano interviu su prof. L.Donskiu apie liberalizmą Lietuvoje, deja, pradingo kartu su „Atgimimo“ el. archyvu) ir trečia, ji kol kas gana mačistinė ir, mano nuomone, tai turėtų skubiai keisti (nes tai daro įtaką ir rinkimų sąrašams). Taigi jei nemažai rašanti publicistė taps jaunosios kartos politike, bus gerokai įdomiau.

Skaitykite toliau

Kairiųjų ir už viešąsias erdves kovojančių judėjimų metraštis

Anądien netikėtai gavau priminimą iš vienos susirašinėjimo grupės, apie kurią buvau beveik pamiršusi. Ji užsiliko iš buvusio judėjimo už „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimą. Prieš porą metų dėstytojas iš Vokietijos turėjo idėją Lietuvoje tyrinėti kairiuosius, anarchistinius ir kitokius alternatyvius judėjimus, padaryti savotišką jų žemėlapį, bet idėja nebuvo įgyvendinta. Ne kartą diskutavome, kas Lietuvoje yra „alternatyva“ ir kaip ši sąvoka keitėsi. Šiandien, mąstydama apie tai ir turėdama laiko, prisėdau padaryti savotišką laiko juostą, kurią, tikiuosi, papildys esamos ir buvusios bendražygės, oponentės ir šiaip skaitytojos (kodėl viskas moteriškąja gimine?). Skaitykite toliau