Temos Archyvai: Socialiniai klausimai

Kaip naudotis socialiniais tinklais – mano patarimai

Nežinau, kaip jūs, bet aš per daugiau kaip dešimtmetį naudojimosi įvairiais socialiniais tinklais iš pagrindų pakeičiau savo elgesį juose. Prie to prisideda ne tik technologijų naujienos, bet ir psichologiniai ir socialiniai savo gyvenimo transliavimo aspektai. Socialiniai tinklai yra puiki terpė sklisti klaidingoms naujienoms – ne tik apie politinius įvykius, bet ir apie asmeninio gyvenimo faktus.

Skaitykite toliau

Antisistemininko gimimas pagal Justiną Dementavičių

Po skandalingo atminimo lentos sudaužymo žiniasklaida vėl prisiminė Stanislovą Tomą, apie kurį pirmą kartą išgirdau VU barikadų kontekste 2008 m. Tuo metu palaikiau pasipriešinimą aukštojo mokslo neoliberalizavimui, bet kartu su bendramintėmis įtariai žiūrėjome į S.Tomo pasirinktus metodus ir gravitavimą link „tvirtos rankos“ partijų ir politikų. Tuometinėje Naujojoje kairėje niekada nenorėjome su juo bičiuliautis (pasitikrinau anų metų susirašinėjimą, kad būčiau tikra, jog tiksliai tai prisimenu), o anarchijos bendruomenė, nors ir priėmė S.Tomą skaityti kelių pranešimų ir parodė daugiau atvirumo, netrukus tyliai atstūmė jį dėl paksistinių simpatijų. Neseniai Justinas Dementavičius, buvęs S.Tomo kambariokas, „Bernardinuose“ parašė apie tai, kaip provokatoriui nepavyko niekur pritapti. Esė baigiasi atsiprašymu už tuometinį nejautrumą ir pasvarstymu, kaip iš pažiūros nekaltas neveiklumas gal ir ne patyčių, bet nuolatinės pašaipos akivaizdoje prisidėjo prie viešosios tvarkos pažeidėjo gimimo. Tačiau ar iš Justino teksto galime kažko išmokti, kad daugiau taip nebūtų?

Skaitykite toliau

Mūsų asmeniniai pasirinkimai ir aplinka

Pernai ir pirmaisiais šių metų mėnesiais užderėjo įdomių straipsnių apie gyvenimo būdo ir klimato kaitos sąsajas, kuriuos prisiminti papildomą paskatą suteikė Žemės diena. Viena vertus, pažiro gąsdinančios naujienos su konkrečiais pavyzdžiais ir įrodymais, kad Žemės ekosistema byra, o galingiausi politikai atsisako įsipareigoti bent kažką sukontroliuoti. Antra vertus, vis dažniau po kaulelį išnarstomas individualaus įnašo mitas, vis dažniau šaipomasi iš tų klišių, su kuriomis augome. Užsuk vandenį, kai valaisi dantis. Išjunk šviesas. Koks skirtumas, jei pramonė milžiniškais kiekiais liurlina vandenį įvairioms medžiagoms pagaminti, veža jas per pusę pasaulio, sulipdo ir vėl gabena, kad gautus produktus, įvyniotus į kelis plastiko sluoksnius, suvartotume? Europos Parlamentas ruošiasi uždrausti tam tikrus vienkartinio plastiko gaminius, o Lietuvoje pamiškes labai sėkmingai išvaliusi butelių surinkimo sistema įkvepia optimizmo. Tuo pat metu vieni šaltiniai žada, kad pagelbėsime mūsų ekosistemai, jei atsisakysime jautienos, o kiti primena, kad visą mėsėdiškumą nusveria kelionės lėktuvu. Tad kaip pasirinkti individualius gyvenimo būdo pokyčius, kad jie būtų prasmingi?

Skaitykite toliau

Veikla kaip nesibaigiantis įsipareigojimų sąrašas

Tą pačią dieną gavau peno mintims iš dviejų šaltinių: BBC tinklalaidės In Our Time apie Hannah Arendt ir šio Buzzfeed straipsnio apie tūkstantinukių nuolatinio perdegimo problemą. Kartu jie padeda išgryninti darbo šiandieninėje visuomenėje problemas, kurių anksčiau nebuvau taip suformulavusi. Tačiau šių dviejų šaltinių sintezė gali paaiškinti kelis reiškinius: kodėl sugrįžta namų šeimininkės idealas (kaip neseniai rašė Verslo pietų redaktorė Sandra Vilimaitė, devynios iš dešimties moterų esą neturi didesnių karjeros ambicijų), kodėl kūrybinės ir žinių sferos darbuotojos perdega ir išsieikvoja, taip pat – kodėl greitai apkarsta svajonių darbai ar bet kokie „kieti“ darbai.

Iš H.Arendt pasiskolinkime sąvokas, o iš Anne Helen Petersen – nesibaigiančio užduočių sąrašo idėją. Ieškodama lietuviško vertimo, radau Jūratės Micevičiūtės straipsnį, kuris sutapo su mano planuotu H.Arendt sąvokų vertimu. Taigi H.Arendt skiria tris užimtumo formas: veikimą (action), darbą (work) ir triūsą (labor). Veikimas apima platų užsiėmimų spektrą, jis gali būti kolektyvinis, visuomenei naudingas, tarsi alyva visuomenės ratams, bet pasibaigus tam tikrai situacijai, veikimo rezultatų gali nebesimatyti. Triūsas yra skirtas išgyvenimui; į jį įeina apmokamas ir neapmokamas užimtumas namų ūkyje ir rinkoje. Darbas savo grynąja forma – tai procesas, kai kažką kuriame, statome, formuojame. Kas yra kas šiandienos vidurinei klasei? Kodėl kepti keksiukus daugeliui yra geresnė savirealizacija nei siekti karjeros korporacijoje? Ir kodėl išsiųsti laišką ar užpildyti pajamų deklaraciją – sunkiau nei nemiegojus parašyti plėtros strategiją?

Skaitykite toliau

Europos šiukšlės ir teršikės

Apsilankiau Europos forume Alpbache, Austrijoje, (apie tai ketinu parašyti keletą straipsnių vėliau) ir be kitų kalbų klausiausi, ką tvarios plėtros klausimais kalbėjo Austrijos federalinė tvarumo ir turizmo ministrė Elisabeth Köstinger. Ji džiaugėsi, kad Austrija perdirba didžiąją dalį namų ūkių į aplinką išmetamų šiukšlių, o štai Rytų Europos šalims reikėtų to pasimokyti – jos perdirba nedaug.

Ministrė nėra vienintelė, kuri kritikuoja Rytų Europos šalis už tai, kad perdirba mažai šiukšlių. Tarša yra didelė problema, kurios būtina imtis iš peties. Tačiau yra ir kita istorijos pusė, kurią ministrė ir jos bendramintės (apie blogo gramatinės giminės politiką žr. čia) nutyli. Skaitykite toliau

I hate people when they're not polite

Prigautas Solomonas ir laisvės ribos

Neretai socialiniuose tinkluose skaitau, kad Lietuvoje kyla minios teismo pavojus. Atvejai įvairūs, argumentai suprantami, bet gilesnės analizės, kodėl minia nepasitiki formaliosiomis struktūromis ir nori pati imtis įgyvendinti teisingumo, dažnai pasigendu. Kai Algis Greitai paskelbė medžiosiąs tagintoją Solomoną, daug kas jį palaikė ne dėl to, kad džiaugėsi minios teismo idėja, bet dėl to, kad Solomono tagai buvo į akis lendantis ir daug ką erzinantis reiškinys. Tačiau po to viskas taip ir liko. Dabar Solomonas vėl išlindo iš užmaršties – skelbiama, kad policija pagavo jį ir jo bendrininkes (kodėl mot. g.). Skaitykite toliau

Švietimo tobulinimas ir reformos

Mokyklos

Lietuvos gyventojų išsilavinimas lenkia Europos Sąjungos vidurkį: daugiau asmenų įgyja įvairių pakopų išsimokslinimą, mažiau iškrinta iš švietimo sistemos. Tačiau labai mažai kas pasirenka rinkoje lengviau pritaikomo profesinio mokymo kryptį, o kartą baigusios mokslus, dauguma daugiau nebesimoko. Štai kaip atrodėme maždaug tuo metu, kai įstojome į ES

2009 m. Atgimime gilinausi į tai, ką byloja PISA tyrimo apie paauglių gebėjimus ataskaita. Skaitykite toliau

Dovanoti ar nedovanoti daiktų Afrikoje

Mano bičiulis keliautojas Robertas FB uždavė klausimą apie keliones po Keniją, ir aš parašiau, kad naudinga turėti tušinukų. Jais galima pradžiuginti vietines (kodėl mot. g.?) arba išmainyti į atvirutes ar suvenyrus (tinklaraščio įrašas anglų kalba apie tai). Kita Roberto FB draugė parašė, kad nereikėtų stiprinti baltosios žmogos kaip pinigų ir dovanų maišo stereotipo ir įkėlė nuorodą į šią taiklią parodiją:

Kita vertus, aš juk ir nesakiau, kad reikia nepažįstamoms dalinti raštinės reikmenis arba įsivaizduoti, kad savo niekalais galima kažką išgelbėti. Visgi vienoje šeimoje, pas kurią su U. buvome apsistojusios, mano vienintelis spalvotas pieštukas, kurį atsivežiau komiksams piešti, suteikė labai daug džiaugsmo, o viena prekeivė, su kuria pabendravome, sakė kolekcionuojanti tušinukus. Kadangi į bet kurią šalį stengiuosi nuvežti lauktuvių žmogoms, su kuriomis susibendrauju ar pas kurias apsistoju, stengiuosi numatyti, kas joms galėtų patikti. Vis dėlto sutinku, kad reikia pagalvoti ir apie platesnį dovanų poveikį.

Skaitykite toliau

Odė neįdomioms ir nepraktiškoms paskaitoms

Šį įrašą įkvėpė pokalbis su Ugne apie studenčių reikalavimus, kad mokslas būtų praktiškas, ir jos tinklaraščio įrašas apie humanitarinio išsilavinimo naudą. Su universitetais daug kas yra blogai. Blogai, kad juose darbai žaisliniai, o po pagrindinio darbo susikaupti ir kokybiškai dėstyti/ tyrinėti dažniausiai per sunku. Blogai, kad į juos įstoti gerokai lengviau nei patekti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Blogai, kad darbo vietos išdalijamos savuose tinkluose, nesudarant galimybės žmogoms iš išorės dalyvauti konkurse. Blogai, kad studentės tapo klientėmis ir dėstyti darosi nebepakenčiama. Jau rašiau, kas dar trukdo pasiekti, kad būtų gerai. Bet tikrai nesutiksiu, kad praktinio ugdymo stoka yra ta pagrindinė blogybė, kurią reikėtų spręsti.

Skaitykite toliau