Žymų Archyvai: japonija

Pyktis ir aktyvumas

Paskutiniu metu daug mąstau apie pyktį ir piktą aktyvizmą. Pyktis yra gana dažnai gyvenime pasitaikanti emocija. Ji dažniausiai lydi bejėgiškumą, paniką, nuovargio ir susierzinimo derinį. Dažnai imu jausti besikaupiantį pyktį ir frustraciją, kai tenka dorotis su medicinine biurokratija. Pyktis gali apimti skaitant žinias ir jaučiant lyg sukilusios skrandžio rūgštys nemaloniai tyvuliuojantį bejėgiškumą ką nors pakeisti. Deja, kartais pasitaiko, kaip ir visoms, kad pyktis išsilieja ant visai ne tų, kurie to galbūt nusipelnė. Esu gana ūmaus būdo, taigi, kad ir kaip stengiuosi vadovauti taisykle „suskaičiuok iki 10, prieš prisegdama kokią nuorodą į Facebook profilį; parašiusi laišką, nueik, išgerk arbatos, pareik, perskaityk iš naujo ir pacenzūruok“, spontaniškas impulsas kartais nugali. Tai sukelia bereikalingas karštas diskusijas ir/arba gerų žmonių nuoskaudas, o pakeisti nelabai ko pakeičia. Turbūt ir Jūs, skaitytojos, prisiminsite atvejų, kai po sunkios darbo dienos nukentėjo artimieji. Pyktis yra žmogiška emocija, bėda tik ta, kad dažnai neatpažįstame savęs kitose, kai elgiasi taip pat.

Tačiau turbūt visos pažįstate tokių žmogų, kurioms viskas tarsi vanduo nuo žąsies. Vienas tokių tipažų – racionali, bet kartu ir linksma šaunuolė, kuri palaukia, kol išsišėls aistros, sugalvoja kokį faktinį argumentą, tada perfrazuoja radikalias anksčiau pasisakiusiųjų mintis, įvelka į dailų ir visoms priimtiną drabužį ir apibendrina diskusiją. Tą apibendrinimą dar paspalvina savo charizma, kad visi sutiktų. Tarsi jauti jas simboliškai tapšnojant per petį. Jos nepuola į pykčio verpetą, bet, jei kalbame apie aktyvizmą (vėliau paaiškinsiu, kaip tai susiję), pasiūlo planą. Emocingoms ir spontaniškoms diskusijos dalyvėms, jau spėjusioms užsitraukti ugnį, belieka tik sugriežti dantimis: jos paruošė dirvą, įtikino tam tikro reikalo svarbumu, bet visos, kas dalyvaus, dėkos racionaliosioms. Dar yra kitas tipažas, toks šių dienų katinas Leopoldas. Šios superteigiamos žmogos mėgsta atsidūsėti: „Et, ir kodėl negalėtų [įrašyti, kas] tiesiog susitarti ir pasidalyti…“, o jeigu kažkas blogai, joms būna liūdna, bet ne pikta. Dažnai tarp super-pozityviai mąstančių būna daug religingų žmogų (krikščioniško jaunimo grupelės, bahajės, kurias tyrinėjau Budapešte). Turbūt net viduramžiški kankinimai iš jų neišmuštų tikėjimo geru žmonijos pradu ir kryptingo veiksmo galia.

Šios žmogos yra teisios. Be to, nors savo teigiamumu neretai užsiblokuoja ir negali suprasti kunkuliuojančio, aistringo ir šėliojančio pasaulio, savo gyvenimą jos nugyvena sveikiau ir ramiau. Tačiau būtent piktos aktyvistės, „keliančios vėją stiklinėje“, išjudina giliuosius visuomenės procesus, atkreipia dėmesį į problemą, parodo, kad per lengva pateikti animacinio meškiuko patarimą: o tu nusišypsok piktam atvaizdui. Pykčio akimirką atrodo, kad jį išreikšti – egzistencinė būtinybė, kuri priešingu atveju sprogdina iš vidaus. Meškiuko šypsniukai didžiausios frustracijos akimirkomis gali būti tiek pat skaudūs, kaip draugės pasakotas pavyzdys apie tai, kaip sergančioms depresija sveikosios pamokslauja: „O tu pasistenk pozityviai mąstyti, rask būdą atsipalaiduoti…“

Apie pyktį dažnai mąstydavau Izraelyje. Nuvažiavau ten su įsivaizdavimu, kad tik įsitikinsiu, kaip viskas komplikuota ir kaip reikia, kad ir vienos,  ir kitos įdėtų pastangų atsisakyti smurto – nežinia, kurios tai turėtų padaryti pirmos. Tačiau gyvendama ten pradėjau galvoti: kaip aš jausčiausi ir mąstyčiau, jei būčiau palestinietė, o juo labiau palestinietis Izraelyje ar okupuotose teritorijose? Kiek Leopoldo manyje būtų, jei matyčiau, kad kasdien, įeinant į prekybos centrą, mano krepšį išpurto iki smulkmenų, o šalia einančio tik atidaro? Ar norėtųsi nusišypsoti atvaizdui, jei policija lyg niekur nieko sustotų, man laukiant autobuso stotelėje, ir sakytų: „Ė, tu, iš kur tu? Parodyk dokumentus, ar tikrai.“ Įdomu, ar padėtų teigiamo mąstymo knygos, jei reikėtų laukti eilėje ir pereiti žeminančią patikros procedūrą, norint bet kur nuvykti? Pažvelgus plačiau, galbūt pamatyčiau, kad yra ir kitų grupių, kurias diskriminuoja ir uja susiformavusi sistema, bet galbūt iš pykčio jų nepastebėčiau. O net ir pastebėjimas ne visada padeda išvengti pykčio. Mano kairiosios draugės tenai irgi su daug kuo susipyko ir daug nervų sugadino, pradėdamos visokias FB ir gyvas diskusijas politikos klausimais. Išsilavinimas joms leido žvelgti plačiau, bet bejėgiškumas matant eilinę diskriminacinę ar nacionalistinę politiką dažnai pastūmėdavo emocingam „Nelemti fašiai!“, kas nepadeda nei dialogui, nei fašizmo problemos sprendimui. Tiesiog tuo metu kitaip neįmanoma ir reikia kažkam tai pasakyti. Prisimenu vakarėlį, kuriame buvo daug trankios muzikos ir alkoholio, o tam tikras vietas okupuotose teritorijose aplankiusi draugė gaivėlėjosi nuo tenai patirto šoko: „Mano tėvai atvažiavo čia, kad gyventų visuomenėje be rasizmo ir antisemitizmo. Ar dėl šito reikėjo važiuoti, kad mano vardu ir už mano mokesčių pinigus būtų daromi tokie dalykai???“ Nežinojau, kaip ją guosti, buvo gaila ne tik palestiniečių, bet ir jos jautrios meniškos sielos, kurioje ta kelionė paliko neištrinamą randą, niekada jos tokios nebuvau mačiusi, ir norėjosi už atlapų visas, kas, nepavaikščiojusios tenai ant žemės, sako, kad nieko tokio, jog „Izraelis gina savo interesus“.

Kalbėjimas ir rašymas apie tai, žinoma, nieko nekeičia. Galiausiai iš visų tų emocijų išeina taip, kad užsikonservuoji panašių į save grupėje. Tikrąją savo nuomonę reiški tarp tų, kurios mano taip pat, ir kurių pyktis sinchronizuotas su tavo. Su kitais palaikai malonius, diplomatiškus santykius. Izraelyje didele dalimi taip ir nutiko: be radikalių kairiųjų grupelės ten turėjau vos vieną kitą draugę. Daug mano draugių tenai rašo. Kartais įsikeliu tai, ką jos parašo, į savo FB. Sulaukiu komentarų, kad pykstu ant Izraelio. Aiškinu, kad netapatinu kraštutinių dešiniųjų tenai valdžioje ir armijoje su visuomene. Niekas niekur nepasikeičia.

Dar Japonijoje, kai skaičiau pranešimą savo tyrimo pagrindu, vienas maišytos kilmės studentas, prie kurio nuolat kabinėjasi policija, nes mano, kad jis imigrantas, pasakė ilgą ir emocingą komentarą. Anot jo, jei tuoj pat nesuras sprendimo, kaip praplėsti japonės sąvoką ir į visuomenę įtraukti užsienietes darbininkes ir vaikes iš mišrių šeimų, šalis rizikuoja užsiauginti teroristų tinklą. Japonėms tokios hiperbolės ir apskritai tokia raiška turėjo pasirodyti gana šokiruojančios. Bet tada aš pati tiek daug nemąsčiau apie pyktį ir piktą aktyvizmą.

Štai keli pikto aktyvizmo pavyzdžiai: „šliundrų eitynės“, Rožinio bloko manifestas, demonstracijos Graikijoje. Kai visuomenė bus išjudinta, ateis savi leopoldai ir pakvies kažkam konstruktyvesnio. Galbūt išties reikia, kad aistra išdegintų, kas buvo iki tol, kad leopoldai galėtų ant tų pelenų sėti javus. Įdomu tai, kad J.D.Salinger’is romane „Franė ir Zujis“ viename dialogų dėsto tokį požiūrį į piktą ir leopoldišką aktyvizmą krikščionybėje: Franė piktinasi, kodėl Jėzus kai kur radikaliai pasisako ir negalėtų būti kaip Šv. Pranciškus, o Zujis samprotauja, kad, jei Dievas būtų norėjęs siųsti Šv. Pranciškų anuo metu ir tokiai svarbiai misijai, būtų taip ir padaręs, bet ten ir tada reikėjo šėlstančio, aistringo pranašo (kuris išvartė prekiautojų stalus šventykloje, bardavo savo mokinius, o ne kantriai aiškino – beje, nenustebkite dėl pranašo, personažai yra „niūeidžininkai“).

Taigi pykčio, pikto veiksmo ir radikalumo spektras neduoda ramybės daug kam. Kai pradėjau išsamiau apie tai mąstyti ir savyje stebėti, tapo lengviau suprasti tokias žmogas kaip A.M.Pavilionienė ar D.Katz’as. Anksčiau sakydavau: idėjos OK, bet raiška – tik atstumianti. Ilgainiui kažkaip pradėjau geriau įsivaizduoti bandymų, nusivylimų ir kovos, pirmiausia su savimi, kelią. Dėl to pavyko skirtingais laipsniais su jomis abiem užmegzti kontaktą.

Pyktis ir piktas aktyvizmas stato sienas – puikiai tai suprantu. Su emocingais, radikaliais teiginiais sunku tapatintis toms, kas nežino nei jų atsiradimo istorijos, nei konteksto. Ir vis dėlto gerai suprantu tą garo proveržį iš po savitvardos ir bejėgiškumo dangčio. Ką Jūs manote apie piktą aktyvizmą, kuris neišvengiamai ne jungia, o skaldo, bet kartu išjudina visuomenę greičiau ir efektyviau nei šimtmečiai darbo? Kaip geriau panaudoti aistros potencialą?

Geiša viešnamy?

Delfis nekritiškai išvertė rusišką  šaltinį apie vieną savotišką būrėją. Įdomu iš tiesų, kas ten per viešnamis. Turint galvoje, kad Japonijos, kad ir ką manytume apie jos kultūros rafinuotumą, vyrai tam tikru kampu nesiskiria nuo visų kitų, tiek viešnamis, tiek klientai paprastai šios paslaugos kontekste taupo ir laiką, ir pinigus. Taigi vargiai tokioms pareigoms samdytų geišą, ir dar klausimas, kaip jiems pavyktų (tam tikri vyrai, tiesa, tikriausiai sutiktų mokėti daugiau, jei žinotų, kad juos aptarnaujanti prostitutė yra geiša, o užsieniečiai klientai, žinoma, spirgėtų iš džiaugsmo). Kita vertus, moteris lygtai japonė, ne imigrantė, kūrybingas požiūris į darbą rodo, kad greičiausiai dirba ne vergijoje ir ne kad atidirbtų narkotikams, bet taip pat nėra pati sau bosė, nes aiškiai parašyta, kad dirba viešnamyje. Pagal tai, kad ši moteris kūrybinga ir puikiai išmano žmogų psichologiją, galbūt ji ir geiša, ar bent jau kažkada pradėjusi mokymus, iškritusi pakeliui ir patekusi į viešnamį.

Beje, nežinantiems galbūt bus įdomi tokia detalė, kad Japonijoje prostituciją draudžiantys įstatymai labai tiksliai nusako, jog draudžiama „tradicinė“ sueitis. Įstatymai „netyčia“ nieko nepasako apie santykiavimą oraliniu būdu, ir tai yra būdas steigti daugybę legalių viešnamių, teikiančių itin anonimiškas paslaugas. Kad jie kur reklamuotųsi, Tokijuje nemačiau, bet mano japonų kalba ir nėra tokia pažengusi, kad būčiau galėjusi atpažinti atitinkamą žodyną.

Study tour Japan for European Youth

Čiupkit griebkit nedvejodami. Buvau pirmosios tokios kelionės dalyvė, Lietuvai įstojus į ES 2004 m. Nežinau, ar tam vis dar skiriama tokie kalnai pinigų, bet mes gyvenome itin prabangiai ir daug pamatėme. Apsilankėme viename tinklaraščio įraše neaprašomame Tokijuje, sukrečiančioje Hirošimoje, jaukiame Kurės miestelyje, kur pagyvenome su šeima, elegantiškame Kiote ir egzotiškojoje Naroje. Apžiūrėjom Japonijos parlamentą, stebėjom vaikų kendo treniruotę, nemokamai patekome į kelis muziejus, dalyvavome susitikime su jaunimu. Kelionės tikslas – surinkti perspektyvų jaunimą ir paskatinti jį įsimylėti Japoniją. Tikriausiai po šios kelionės liksite suintriguoti pamatyti, kas gi slepiasi po tuo blizgančiu paviršiumi.

Informuojame apie kasmetinį konkursą

STUDY TOUR JAPAN FOR EUROPEAN YOUTH 2010!

Tai 10 dienų pažintinė programa, organizuojama Japonijos užsienio reikalų ministerijos.

Pagrindinis šios programos tikslas yra paskatinti jaunų žmonių domėjimąsi Japonija,

įvairiais šios šalies aspektais. Tikimasi, kad ateityje programos dalyviai galės prisidėti prie Japonijos ir Europos šalių ryšių stiprinimo.

Ši programa skirta 25-35 metų amžiaus (skaičiuojant iki 2010-07-30) asmenims, dar nė karto nebuvusiems Japonijoje. Kiti reikalavimai dalyviams programos skelbime.

Norinčius dalyvauti konkurse prašome pateikti paraišką (speciali forma prisegta)ir rašinį  tema „What would you do to strengthen the relationship between Japan and your country (Europe or Eu)“ (anglų kalba, ne daugiau nei  A4 formato lapo apimties, Times New Roman, 12 šrifto dydis, 1,5 tarpas).

Šiuos dokumentus reikia pristatyti į Japonijos ambasadą asmeniškai, siųsti paštu

(Japonijos ambasada Lietuvoje, M.K.Čiurlionio g. 82B, LT-03100 Vilnius) arba elektroniniu paštu culture [at] emb-japan.lt su nuoroda  <<Study Tour 2010>>.

Dokumentų pateikimo terminas: 2010 m. liepos 16 d. (penktadienis) 17:00 val.

Informacija apie konkursą internete:

http://www.lt.emb-japan.go.jp/lithuanian/mokomoji_kelione.htm#32nd_lt

Aš ir Pasaulio futbolo čempionatas

Jūs žinote, kad beveik nežiūriu televizoriaus. Jūs prisimenate, kad negaliu pakęsti, kai biudžeto pinigai švaistomi profesionaliajam krepšiniui, ir kai dėl jo einama iš proto. Jūs nutuokiate, kad esu prieš mačizmą – ideologiją, teigiančią, kad vyrai turi stengtis būti „tikri vyrai“ (agresyvūs, netašyti, linkę išnaudoti esančius aplink save ir tuo besididžiuojantys, garbinantys buką jėgą ir jos aptekusius herojus iš serijos „vienišas kaubojus prerijose“). Tačiau aš žiūriu Pasaulio futbolo čempionatą. Skaitykite toliau

Romantiška meilė ir kiti pasirinkimai

Neseniai pradėjau laisvalaikiu per jūtūbą žiūrėti savo vaikystės serialą „Candy Candy“. Tikriausiai daugelis jį prisiminsite. Beveik visi mano sutikti bendraamžiai vaikai tuo metu su susidomėjimu sekė, kas gi bus, ir iš klausos bandė pamėgdžioti tą pradžioje skambančią dainelę. Tiesą sakant, kai po daugelio metų su kambarioke susiradom šitą dainelę, perklausiau ją jau mokėdama japoniškai ir vis tiek nieko nesupratau, o skiemenimis užrašyti subtitrai irgi nieko nepadėjo. Galiausiai, su žodynu išsivertusi keletą esminių žodžių, pradėjau pagauti esmę.

Taigi prieš kelias savaites kažkaip prisiminiau šitą serialą ir „užsikabliavau“ kasdien pažiūrėti po seriją. Tai gerai padeda prisiminti japonų kalbą, o kai ko nors nesuprantu, pasiskaitau titrus.

„Candy Candy“ tinka ir mažiems vaikams, ir suaugusiems. Vaikystėje mums patikdavo piešti rožes, didžiaakius riestanosius personažus, puošnias sukneles ir žirgus. Dabar gi šis serialas man įdomus keliais lygmenimis. Visų pirma, tai labai subtili į egzotišką amerikietišką ir britišką apvalkalą įvyniota japoniškos visuomenės kritika. Nė nesistengta kultūriškai išversti kreipinių, nusilenkimų ir pan. Griežtos taisyklės mokykloje, kasdieniame gyvenime ryškus žmonių rangavimas pagal turtą (kažkaip įtartina, kad XX a. pr. JAV klestėtų toks aristokratizmas), kartų problemos ir viską sumaišantis karas… Akivaizdžiai siekiama, kad vaikai išmoktų žiūrėti anapus taisyklių, įpročių ir visuomenės suskirstytų kategorijų. Taip pat, nors ir didelė dalis visos istorijos sukasi aplink romantišką meilę, mokoma „nepakabinti“ viso gyvenimo ant jos. Romantiška meilė yra ne tik trapi, bet ir nepakankama asmenybei atsiskleisti. Pagrindinė animacinio serialo idėja – kiekvienas turi atrasti savo kelią, o tas kelias jau aplips ir kitais svarbiais dalykais: draugais, mylimaisiais, namais ir t.t.

Skaitykite toliau

Jaunimo kvietimo programa Japonijoje

Kaip pirmosios panašios programos, prasidėjusios vos Lietuvai įstojus į ES, alumnė labai rekomenduoju dalyvauti. Pirmenybė teikiama besidomintiems Japonija, bet šansas visada yra. Kaip dalyvauti konkurse, žr. čia. Tai, ką vertina atrinkėjai, yra originalus požiūris, stereotipus peržengiantis Japonijos aktualijų pažinimas ir entuziazmas toliau su tuo kažką veikti. Na, ta proga dar prašom šmaikštų japonų studento klipuką apie stereotipus ir už jų slypinčius faktus. Japoniškai, bet ir be kalbos žinių turėtų būti galima suprast.

Kaip tikrinamos kalbos žinios

Neseniai nutiko šis tas, kas pakeitė mano gyvenimą Izraelyje į gera. Kaip manote, kas gi tai galėtų būti? Nieko itin pikantiško. Tiesiog hebrajų kalbos mokykloje kolegė papasakojo apie tokią NVO, susisiekiau su ja ir pradėjau savanoriauti. Mokau du afrikiečius pabėgėlius anglų kalbos. Tai suteikia mano gyvenimui naują prasmę, kurios ilgai ieškojau. Pagaliau mano turimos žinios ne tik kažkiek įdomios tokiems kaip aš, bet ir gali pagerinti kažkieno gyvenimą. Mokyti man teko ir anksčiau – visus savo mokinius prisimenu su nostalgija.

Abu mano nauji mokiniai labai šaunūs. Apie vieną iš jų papasakosiu vėliau. Šiandien – apie kitą mokinį, jo ambicijas ir tai, apie ką jos verčia mane susimąstyti. Skaitykite toliau

Metų apibendrinimas – o taip! Antra dalis: aš :)

Kaip žinia, tinklaraštis yra toks narcizistinis išradimas, leidžiantis jo mėgėjams pasijusti svarbesniems nei yra. Na, bet prieš datos keitimo dieną (galbūt kada nors ją ‘politkorektiškai’ taip pavadins) juk atleistina, ar ne?

Šiandien bandžiau ieškoti senesnių dienoraščio įrašų, rašytų lygiai prieš metus. Anksčiau rašiau dienorašty frype.lt, vėliau – Livejournal. Tačiau nieko metų senumo ten neradau. Skaitykite toliau

Japoniški radiniai

Niekada gyvenime taip dažnai nerašiau blogo, tikiuosi, ištikimiems skaitytojams neatsibodo.

Neseniai į savo gūglryderį užsiprenumeravau tinklaraščio japonukalba.wordpress.com naujienas. Šiandien jis pradžiugino japoniška kalėdine daina (kaip žinia, Izraelyje Kalėdos pasireiškia tik blizgučių išpardavimu rusiškose parduotuvėse). Skaitykite toliau

Juokinga ir smagi japoniška dainelė

Mano išleistuvių vakarą bendramokslis Soutarou per karaoke dainavo šitą dainą (nuoroda apačioje). Ją parašė gana žinomas tradicinio humoristinio žanro dainininkas Ikuzo Yoshi.

Daina įdainuota Vakarų Japonijos dialektu, kiek sugebu atpažinti. Jos pavadinimas pažodžiui – „Išvykstu į Tokiją“, bet geriausias lietuviškas vertimas būtų, pasinaudojant „Dviračio žynių“ įtvirtintu žargonu, „nu ir nafik, išvarau į Tokiją“. Subjektas – jaunuolis iš kaimo, kuriam atsibodo, kad viskas toli, nėra jaunų žmonių aplink, nuobodu („nėra nei radijo, nei baro, nei audio technikos, ir autobusas atvyksta tik kartą per dieną“). Sprendimas – palikti kaimą ir išvykti į sostinę. Tačiau svajonės apie sostinę ironiškai išduoda itin kaimietišką mentalitetą (oi, mėgstu subtilų japonišką humorą): savo kaimui per protingas besijaučiantis jaunuolis svajoja Tokijuje susitaupęs pinigų nusipirkti karvę ir kalną Ginzoje – pačiame brangiausiame verslo rajone, kur, anot mano draugės, net savivaldybė neįpirktų žemės. Skaitykite toliau