Žymų Archyvai: japonija

Japonija, Izraelis ir savo kampo paieškos; „Juoko universitetas“ (filmas)

Šiandien universitete vyko vienas iš japoniško kino renginių – buvo rodomas puikus filmas „Juoko universitetas„. Trumpai apie jį. Tai filmas, nukeltas į imperinę prieškarinę Japoniją ir vaizduojantis susidūrimą tarp meninio polėkio ir nacionalistinės cenzūros. Jis rodo dviejų žmonių tvirtumą savo vaidmenyse, kuris visgi ne tik netrukdo, bet ir padeda atsiskleisti jų šiltam žmoniškumui. Mielas scenarijus vyniojasi pokalbiais, kuriuos fantastiškas operatoriaus darbas padaro dar estetiškai patrauklesnius. Nemačiau kitos taip tobulai nufilmuotos juostos. Po visais emocingais pokalbiais, viltimi ir beviltiškumu, slepiasi lengva ir tuo pat metu svari ironija: nacionalistinė cenzūra, atskiesta nenoriai rodomu žmogiškumu, paradoksaliai stiprina menininką, išgrynina ir iki spindesio ištobulina jo darbą, bet šitas tobulėjimas ir dviejų asmenybių ritualinis šokis biurokratijos labirintuose veda į niekur – už tą ir dievinu japoniškus filmus. Pabaiga nei gera, nei bloga, ji tik ženklina nueitą kelio, apie kurį kalbėjo filmas, pabaigą. Kaip klostysis kita atkarpa, nei įdomu, nei yra laiko pasakoti. Tikrai vertas dėmesio filmas. Skaitykite toliau

Krizės landšaftai

Nauji miesto trupiniai:

Prie šiukšliadėžių kalbasi moteris ir vyras. Ji sako (rusiškai): „Niekam nereikalingi tie balandžiai. Juos užmušinėti reiktų“.

Vėlai vakare važiuoju autobusu. Prie Akropolio įlipa apsaugininkas (su uniforma) ir jo kostiumuotas draugas. Apsaugininkas pasakoja (garsiai, visiem girdisi), kad Maxima negali parduoti neakcijinių prekių, taip pat kad dėl krizės metė rūkyti, geria tik akcijinį alų, kad kasininkėm moka minimalius atlyginimus ir pan. Kostiumuotas draugas viską palydi gyvu „Jo?“, gal tik iš mandagumo (japonai tai vadina aizuči), bet puikiai tinka į paveikslą, kad apsaugininkas nuolat susiduria su proletariška krizine realybe, o kostiumuotajam visos tos išgyvenimo strategijos – naujiena. Apsaugininkas pasakoja tokias šaunias istorijas, man taip norisi visas užsirašinėti ir sudėti į knygą, kad jei nebūčiau šiaip drovi, visu rimtumu pastatyčiau jam neakcijinio alaus.

Sėdžiu Coffee Inn’e, girdisi, kaip šalia koncertuoja kažkokia porimtė grupė, daugybė žmonių perka nesveikai brangią kavą, internetas nemokamas, viskas kaip prieš metus.

Vakar japonų pora (išgirdau, kaip kalbasi) priėjo prie manęs paklausti, kiek laiko užtruks užlipti į Gedimino kalną. Paklausiau, ar iš Japonijos, jie pasakė, kad galim kalbėti ir japoniškai. Šiaip apie šį tą pakalbėjom, jie pasakė, kad yra iš Čibos prefektūros, pasakiau, kad šiemet ten gyvenau. Kai atėjo laikas atsisveikinti, jie pasisuko į viską stebėjusią mano mamą ir japoniškai jai pasakė, kad aš gerai kalbu japoniškai. Tikriausiai pagalvojo, kad geriau nei angliškai. Kalbėjimas japoniškai man teikia didelį ‘kaifą’. Be kita ko, tai bene vienintelė kalba (na, dar, tiesa, rusų, jei truputį pasistengiu), kuria kalbu praktiškai be akcento. Tik, žinoma, tai nė kiek nepadeda, vis tiek matyti, kad ne japonė.

Haruki Murakami „Dansu dansu dansu“

Per kelias dienas savišvietos dėlei perskaičiau Murakamio „Dansu dansu dansu“. Žinojau, kad tai – madingiausia šio rašytojo knyga, masiškai vien pavadinimu sužavėjusi ir lietuvius (sprendžiant iš internetinių slapyvardžių ar populiaraus blogo dansu.lt). Na, patiko man tik tai, kad galėjau labai vizualiai įsivaizduoti herojaus judėjimą Tokijuje, puikiai žinojau, ką reiškia eiti pėsčiomis per Sendagają į Šibują ir pan. Knyga taipogi buvo lengvas, traukiniui Vilnius-Kaunas ganėtinai tinkamas skaitalas. Tačiau visais kitais aspektais – nykiausias Murakamio kūrinys. Visų pirma, visuotinis dėsnis, kad gerų knygų tęsiniai būna blogi, galioja ir čia. Pabandyti sukurti „Avies medžioklė. Antra dalis“ – klaida. Lygiai taip pat Murakamio bandymas pateikti savo ideologinę poziciją ir laimėti daugiau jaunuolių su čegevariniais marškinėliais skamba kaip graudus populiarumo siekiančio rašytojo-mėgėjo stenėjimas. „Brandųjį kapitalizmą“ pasikritikuoti moku ir pati, kaip ir daugelis. Būtų ne bėda, jei nuorodos į socialinę kritiką būtų gerai integruotos, arba po jomis slypėtų personažai, o ne rašytojo lūkesčiai iš jo publikos, taip pat jei jos būtų lengvos ir ironiškos, bet dabar atrodo kaip nesiderinantys antsiuvai. Geriausi kūriniai parašomi, kai negalvojama, kas juos skaitys ir kaip padaryti, kad skaitytų kuo daugiau. „Kas norės – susiras“ yra galbūt komerciškai ne pati sėkmingiausia, bet kūrybiškai produktyviausia nuotaika. Bet į Murakamio galvą tuo metu, atrodo, buvo įsisukęs brandusis kapitalizmas.

Labas, koks tavo vardas? Iš kur tu? Kokią vizą turi?

Kadaise mokykloje ir pirmuose kursuose buvom šeriami idėja, kad pasaulis žengia besiplečiančios laisvės keliu. Jau tuoj tuoj ir atsikratysime viduramžiškų prietarų, tik luktelėkite, ir tuoj visas pasaulis bus už rankų susikabinusi šeima. Oi, šeima, tiesa, skamba kiek senamadiškai, geriau, tarkime, viena už rankų susikabinusi NVO. Va taip. (šaržuoju, taip niekas nesakė)

Labai intensyviai su šia idėja susidūriau praeitą vasarą savo kelionėje į Balkanus. Chebra surinko porą dešimčių jaunų žurnalistų ir nuvežė patūsinti į vieną dar nesueuropintą valstybę, vieną sėkmingą kandidatę ir vieną ką tik netgi ES pirmininkavusią valstybę. Suprask, visų pradžia buvo Jugoslavijoj, taigi jų starto pozicija turėjo būti panaši, betgi žiū, kokie skirtumai. Kelionė buvo puiki, ačiū Europos Komisijai, bet buvo akivaizdu, kad interviu, kuriuos dalijome, susitikimai ir diskusijos, ir netgi workshopų pavadinimai mus švelniai stūmė sugiedoti garbės himną: „Ak, kaip nuostabu, kad galiu dalytis savo žiniomis ir patirtimi su bendraamžiais žurnalistais iš visos Europos, ir surasti, kad tarp mūsų tiek daug bendra, ir sienos tirpsta lyg ledai vasaros karštyje…“ Vienai prancūzų žurnalistei kartą taip ir atsakiau į klausimą apie kelionę: man joks atradimas, kad grupelė viduriniosios klasės universitetinį išsilavinimą turinčio jaunimėlio, kurio didžioji dalis turi studijavimo užsienyje patirties, gali kartu tūsintis. Išties, galbūt praėjęs amžius prikūrė tokiems daugiau kliūčių, bet nepasakyčiau, kad jų išnykimas yra didžiausias šio amžiaus Europos stebuklas. Nemanau, kad pacitavo.

Nė velnio globaliu mastu kokybiškai nepadaugėjo laisvės ir pagarbos individui. Ir nė velnio jis nelaisvas rinktis ir kurti savo gyvenimo. Tai, kad trisdešimt, šimtas ar net keliasdešimt tūkstančių, žiūrint erasmus mastus, viduriniosios klasės jaunimėlio atstovų kartu tūsinasi, nėra Europa be sienų. Kaip ir galimybė užsikalti pinigo statybose Airijoj dar nereiškia, kad žmogaus galimybės nebepriklauso nuo padėties ir luomo.

Luomai dabar užsimaskavo. Įsiėdė į odą, ir tuo tapo dar pavojingesni. Ten įsigėrę, jie kelia odą paviršiun ir verčia išpampti, užgožti visa kita. Bet kartu turi labai gražiai ir korektiškai tai paslėpti. Todėl oficialiai luomai šiais laikais skirstomi pagal pilietybę. Įsivaizduokit, aš visiem zirziau, kad per ilgai keliavau vien tik ES ir asocijuotų valstybių ribose, nes baisiai sunervino, kai reikėjo palikti pirštų antspaudus atvykstant į Japoniją. Betgi per mano japonų kalbos pamoką, kai mokėmės sukonstruoti „man nepatinka, kai esu verčiama/s daryti…“, turėjom pratimą apie muitinę, ir dėstytoja pasakė: „Japonijoje muitinė ne tokia griežta, ar ne? Europoje muitinės griežtos. Visada ištaršo lagaminą“ (na, gerai jau, pagražinau, nesuprasčiau japoniško žodžio „taršyti“). Tuntas kinų, malaiziečių ir korėjiečių pritariamai linksi! Kad įžengtų į mano rožinį šiltnamį, kurio patogumas man savaime suprantamas, jie praeina daugiau įtarumo vartų nei aš, atvykdama čia.

„Tai didelė privilegija,“ – kalba filipinietė draugė apie mano ES pasą, leidžiantį laisvai apsigyventi bet kurioje ES narėje, dirbti daugelyje šalių be problemų, tris mėnesius be vizos keliauti daugelyje toli nuo ES esančių šalių, naudotis gausiomis studentų mainų programomis. Ir aš manau, kad ji pasirinko labai taiklų žodį. Privilegija. Indulgencija. Suteikiama gimstant ir paveldint titulą. Suteikiama kai kada labai prašantiems, kad būtų atleista jų nuodėmė gimti kitur. Nors taip ir imk kiekvieną europosąjungietį dabar vadinti „lorde“, „ledi“… „Rusai atrodo kaip europiečiai, todėl imigracijos policija jų netikrina,“ – pasakoja ta pati draugė. Filipiniečius tikrina. Jie neatrodo kaip europiečiai, kaip žinia, bet neatrodo ir kaip japonai. Daug rusų čia gyvena be popierių, bet tai nesvarbu. Jie neturi raštiškos privilegijos, tokios kaip ES pasas. Užtat turi titulą „baltas kūnas“. „Grafe“, „riteri“, ar nemalonėtumėte?.. Imigracijos policija rengiasi civiliais rūbais ir gaudo žmones ten, kur jų daug.

Iraniečiai irgi neatrodo nei kaip europiečiai, nei kaip japonai. Todėl jiems geriau pasisaugoti ir pernelyg nesirodyti – visi mano, kad jie prekiauja narkotikais. Statistika rodo, kad amerikiečiai dažniau sulaikomi už prekybą narkotikais nei iraniečiai, bet tai nesvarbu. Jie turi ir titulą, ir privilegiją. Visi japonai žino, kad yra ir gerų, ir blogų amerikiečių, ir pirmieji moko anglų kalbos arba dirba bankuose, yra truputį begėdžiai, nes deginasi pusnuogiai parkuose, bet šiaip labai reikalingi. O blogieji, na, sako, kartais įsivelia į narkotikų sandorius arba vienas kitas per metus prievartauja paaugles Okinavoje, kur yra karinė bazė (bet apie tai – šššš). Iraniečiai irgi bando ištransliuoti tokią žinią, todėl karštai pasakoja jais besidomintiems sociologams, kad nedraugauja su „blogais iraniečiais“.

Filipinietė bažnyčios darbuotoja kartais vadovauja didelėms japonų grupėms ir nuolatos prie pasienio kontrolės tipena į eilės galą. Ji žino, kad japonai tik pamojuos pasais priešais langelį, o jos lauks ilgas kvotimas: kokiu tikslu važiuojate į šalį X, kuriam laikui, ką veiksite?

Ir taip nuolatos – lankant po globalų kaimą pasklidusius gimines, keliaujant verslo reikalais… Arba net dainuoti, kaip ukrainiečių choras į Prancūziją. Esi kaltas, kad gimei į vieną ar kitą nelaimingą luomą, ir amžiams pririštas prie nieko bendra su tavim neturinčių žmonių, su kuriais tave sieja tik gimtoji kalba. Koks skirtumas, kokias dar kalbas moki. Dar pyksi? Džiaukis, kad važiuoji – taigi globalizacija, laisvė, ak, susitraukusi erdvė ir laikas, ir visa kita.

Vėpsonės ir vėpsotojai

Trečiadienį per japonų kalbos pamoką skaitėm tekstą apie tai, kad japonai dažnai traukiniuose apsimeta, kad miega, kad netyčia nesutiktų pakeleivio žvilgsnio. Mat sutikę jie nežino, ką daryti. Tada diskutavom apie tai, kaip kieno šalyse su žiūrėjimo į žmones, ir net kinai pasakojo, kad atviriau pas juos.

O vakar, kai sėdėjau traukiny namo, priešais mane sėdėjo kokių 38 metų diedas, ir pagavau jo žvilgsnį. Jis tada nežymiai nusišypsojo. Aš nereagavau, pasikuičiau po rankinę, japonišku papročiu užsimerkiau ir snūduriavau. Buvo apie pusė pirmos. Kai traukiniui trūktelėjus atsimerkiau, diedas į mane tebežiūrėjo. Apsižvalgiau aplinkui, o akimis grįžtant į pradinę padėtį žvilgsnis vėl užkliuvo už diedo, ir jis vis dar tebevėpsojo. Jo žvilgsnis buvo švelnus ir gaižiai globėjiškas. Dariau visokius ne į temą dalykus: pasitikrinau mobiliaką, įsilašinau vaistų į akis, etc. Diedas tebežiūrėjo. Buvau nemiegojusi ir pavargusi. „Nu, tai ką norėtum su manim daryti, jei turėtum visišką laisvę, diede, a?“ – pagalvojau. Nors nujaučiu, kad nieko bloga jis nenorėjo, man tas žvilgsnis buvo tam tikras objektifikavimo pavyzdys. Ypač po to teksto skaitymo. Galiu beveik garantuoti, kad diedas nebūtų išdrįsęs taip atvirai vėpsoti traukinyje, jeigu būčiau japonė. Kai sėdžiu traukinyje, nesu viena iš asmenų, kurioms galioja japoniškos mandagumo taisyklės. Esu „objektas-baltas kūnas“. Baltas kūnas yra vienintelis dalykas, ką diedas žino apie mane. Jis nežino, kiek ilgai esu Japonijoje, ar kalbu japoniškai, galbūt esu ištekėjusi už japono ir auginu tris vien japoniškai šnekančius vaikus. Bet jis mano, kad viso to jam nereikia žinoti, užtenka, kad esu baltas moteriškas kūnas traukiny, kuriam negalioja japoniškos mandagumo taisyklės.

桜見頃

Labai banalu sakyti, kad sningantys sakurų žiedlapiai primena apie laikinumą. Parodykit man, kas jo neprimena? Kai staiga viskas sprogsta kvapais ir visi žino, kad trumpam, todėl reikia skubėti atsižiūrėti/atsikvėpuoti/atsikaifuoti, nors ir šalta, – na, argi ne tas žinojimas yra akivaizdžiausias priminimas, o ne pačios sakuros? Sakuroms tai kas – jos žino, kad taip pat bus dar tūkstantį kartų. Debesys ir žmonės yra tokie tarpusavyje absoliučiai pakeičiami vieni kitais. Čia tik mes graužiamės žinodami, kad iš to tobulo paveikslo niekas nėra pakeičiama niekuo kitu, ir taip pat niekada nebebus. Šiandien eidama iš universiteto per Kashiwanoha parką džiaugiausi, kad turiu tamsius akinius, nes norėjosi verkti, kaip gražu. Nuolatos kirbėjo dilemos – ar traukti kamerą/fotiką ir visiems siųsti, rodyti, ar negadinti tais daiktais šitų akimirkų. Nežinau, ar kada nors vėl būsiu tokia laiminga. Puikiai žinau, kad, jei atsikraustyčiau čia ilgam gyventi, būtų kitaip. Būtų ruduo, žiema, rutina… Tai, kas yra, – tai unikalus tik čia, tik dabar, tik šita stipendija, tik tokia trukmė, tik šis metų laikas.

Sakura

Sakura

Negalėdama atsigauti, nuklydau pati nežinau, kur, ir buvo jau nebesvarbu, kada ir kur pamatysiu dangoraižius. Dabar suprantu, kodėl šitam krašte išsiplėtojo būtent tokios religijos, švenčiančios išnykimą, o ne aktyvų buvimą. Kai trauki vidun tuos kvapus ir siurbiesi žvilgsniu į tas spalvas, pirštų galiukų oda ar akies ragena atrodo per didelis tarpas, skiriantis nuo to grožio, ką jau ten fotoaparatas. Ir nėra tobulesnio buvimo nei visiškai ištirpti visame tame, nebebūti, ištikšti į tą froidišką beskausmę malonuminę nebūtį, jei tik nebūtų to kūno su milžinišku skausmo potencialu. Ką jau ten tas aktyvus vientisos asmenybės buvimas, vargeli… Nesistebiu, kodėl Fukujyje žmonės žudosi į jūrą. Ir ašaringai pavyzdžiu šitoms saloms kūrybingų dievų.

Japoniška istorija (filmas)

Primityvus filmas iškeptas pagal labai įprastą ir tipišką receptą: „paimkite du vienas kitam nesimpatizuojančius, pačius skirtingiausius žmones (kai yra kultūriniai skirtumai, tokia užduotis tampa dar lengvesnė), sumeskite juos į tokią erdvę, iš kur jie negalėtų pabėgti, gerai suplakite, ir anksčiau ar vėliau jie vienas kitam pajus fizinį potraukį“. Kaip tik taip ir atsitinka kažko tyrinėti atvažiavusiam japonui ir blondinei (privaloma!) australei dykumoje. Ir ką?

Ogi tą, kad po visko paaiškėja, kad japonas gi vedęs. Netgi turi žmonos ir vaiku nuotrauką piniginėje. Australė nervingai išsitraukia cigaretę, bet po kelių valandų vėl pradeda jį „kabinti“. Dykuma savo platybėse paslepia dar viena neištikimybės aktą. Taip galėjo nutikti bet kokių tautybių herojams.

Tai kuo istorija japoniška? Ar tik tuo, kad vienas pagrindinių veikėjų japonas? Greičiausiai tuo, kad autoriai, nevykusiai pasiskolindami japoniškuose filmuose dažną nelaimingą pabaigą, nesugalvoję, ką čia dabar daryti su tuo atostoginiu romanu, kaip jį pabaigti (pribaigti?), ir, nesumąstę kitaip, ima ir pašalina vargšą japoniuką iš gyvenimo. Netiketai. Gražios gamtos apsuptyje. Absurdiškai. Po to seka laaabaaaiii ištęstas veiksmas: panikavimas prie lavono, lavono tempimas į kalvą, jo krovimas į automobilį, aprengimas drabužiais, kelionė, klausinėjimas, kur artimiausi laidojimo namai, ir ilgi pašnekesiai, kaip čia jį užkonservuoti, užšaldyti, dar kažką padaryti, kol atvyks šeima iš Japonijos.

Būtent tada įkyriai braunasi mintys, kad pasirinkimas praleisti vakarą žiūrint šį filmą buvo visiškai niekam tikęs. Ne dėl to, kad būtų baisu, žiauru, rodytų mirties beprasmybę ar dar kažką prasmingo, bet kad tiesiog viskas taip neskoningai padaryta, jog šleikštulį kelia.

Vieninteliai pliusai – gražūs gamtovaizdžiai, gražiai įkomponuota scena, kur į dykumos spalvas įsilieja du susiglaudę kūnai, lyg netyčia susiraitę taip, kad prisidengtų „strategiškai svarbias“ vietas. Kaip koks net beveik nepopsinis pirmykščio rojaus įvaizdis. Na, kas dar, kas dar? Negaliu sugalvoti. Ketinimų gal ir būta gražių – atskleisti kokius nors kultūrinius skirtumus, bet tai bandyta padaryti mėgėjiškai, neįsigilinus, tarsi užtektų įmesti egzotiškos tautos atstovą, kad atsirastų spalvų. Išvada: kas nepažiūrėjo, nieko neprarado.

Jums patiks
, jei savo lentynose turite visą seriją „užsienio rašytojų meilės romanai“.
Jums nepatiks, jei tikėjotės, kad istorija bus japoniška arba šiaip pakenčiama.

Imperatorius

Šeštadienio rytas, kai reikėtų miegoti. Kažkokie pareigūnai, vedantys būrį tai šen, tai ten. Minia ant saulės skrundančių žurnalistų. Taip, buvo verta! Grįžau pavargusiom kojom ir įdegusia nosimi, dešine ranka ir iškirpte, bet pilna niekuo neypatingų mielų įspūdžių. „Juk čia istorija,“ – kalbėjo į aikštę su vaikais susirinkę vilniečiai, tyrai džiūgaudami, kad už kelių metrų pasirodys seniausios monarchijos atstovas.

Tiesą sakant, dėl to vizito nutiko visokių įdomybių. Praėjus porai savaičių po to, kai „užsisakiau“ akreditaciją, į redakciją paskambinę biurokratai įsivaizdavo, kad demaskavo šnipę: gi pasirodo, aš neregistruota Sodroje, ergo, nedirbu, o į vizitą norėjau prasmukti. Nors jiems būtų užtekę atsiversti bet kurį laikraščio numerį, kad įsitikintų, jog yra priešingai… Na, bet kur jau ten – biurokratiniai sąrašai patikimesni, argi ne?

Sukiojuosi tarp žinomų ir nežinomų fotografų, operatorių bei kelių žurnalistų, kurie po kelių minučių puls prie laptopų ir skambins redakcijai, diktuodami, ką įdėti, kad būtų „atnaujinta 12.42“. O aš vaikštau ant pakylos – mano mažas fotoaparačiukas ramiai ilsisi žinodamas, kad jam neteks mėgėjiškai spragsėti. O aš net nerašysiu, kaip imperatorius mojavo ir kaip buvo apsirengusi jo žmona. Man užtenka žinoti, kad jis buvo. Tai ką aš tada ten veikiu tarp tų skubančių žmonių, besitaikančių, iš kokios pozicijos geriau gaudyti vaizdus? Toks klausimas net nekilo. Visi pasiruošę paskui lėkti dar kažkur. Aš vienintelė dalykiškai apsirengusi.

Raudonu kilimu mes nusileidome ant žurnalistų kepyklos. Pakylos. Mama užkelia mažą mergytę ant jos kraštelio, kad ši geriau matytų, ir klausia, ar galima. Ta proga pakalbinu ją ir kartu atėjusį senelį. Visi džiaugiasi istorine galimybe. Mergytė vaikiškai mojuoja Japonijos vėliavėle. Minioje sukiojasi paauglė su savadarbe yukata. Žurnalistų klausinėjama, ji kalba kažką apie japonų kultūros „mistiškumą“. Iš Maskvos atvežti japoniukai fotografuojasi su vėliavėlėmis ir klauso energingo mokytojo pasakojimo.

Aikštėje žmonių nedaug. Jų daugiau po kelių valandų: kai kurie tuo pačiu pasiklausys liaudiškos muzikos. Reikia prastumti kelias valandas. Kaip? Katedros aikštėje amatininkai kaip visada ir kelios audėjos. Kažkodėl užsimanau masyvių žalvarinių auskarų. Keista. Man labai patinka stebėti audėjų pėdas, minančias judančias staklių dalis. Gimsta tautinės juostos.

Ant pakylos spaudai įvyksta konfliktas. Dvi smulkutės japonės bando įrodyti dviems galingiems lietuviams fotografams, kad didžioji dalis pakylos rezervuota japonų žiniasklaidai, lietuviai nė už ką nenori nusileisti. Vieni stovi nepajudinami ir nesileidžia į kalbas, viena žurnalistė aiškina, kad reikia erdvę dalytis lygiai. Taip ir padaroma. Japonai atsipalaidavę, plepa. Norėčiau pakalbinti, bet nedrįstu. Vienas kažko klausia rusiškai – taip sutrinku, kad nieko nebemoku, nesugebu net išlementi, kad geriau japoniškai… Tuo metu treniruotas vilkšunis uostinėja kėdes, kur sėdės garbieji asmenys. Štai ir jie. Imperatorienė su kimono – vėliau žurnalistai klausinės per briefingą, ar jai nebuvo karšta. Ir užduos kitų klausimų, kurie klausiami, kai nėra apie ką klausti. Nes imperatorius nesako viešų kalbų, nešneka apie politiką, neturi nuomonės jokiais prieštaringais klausimais, jis toks teigiamas ir neutralus, kad galima parašyti tik tai, ką šiandien apsirengė.

Ši diena daugeliui žmonių buvo svarbi tuo, kad turėjo progą pamatyti: galingos valstybės monarchas, kildinamas iš saulės deivės, yra neaukštas žmogelis, negalintis su miniomis bendrauti niekaip kitaip nei per tvorą, todėl bent jau paprašęs, kad limuzino langas atsidarytų. Mielas, paprastas ir nežinančiam sunkiai pastebimas diplomatų ir apsauginių minioje seneliukas. Bet tame ir visa jo didybė. Ir nesistebėčiau, jei būtų galima ištirti ir paaiškėtų, kad japonams monarchija dabar dar brangesnė nei tada, kai išgirsti imperatoriaus balsą atrodė neįsivaizduojama prabanga. Dabar jis už kelių metrų, žiūri į tautines juostas, mojuoja per tvorą persisvėrusiems tolimos šalies gyventojams. Ir jiems kaip tik tokio ir reikia. Banzai!