Japoniška istorija (filmas)

Primityvus filmas iškeptas pagal labai įprastą ir tipišką receptą: „paimkite du vienas kitam nesimpatizuojančius, pačius skirtingiausius žmones (kai yra kultūriniai skirtumai, tokia užduotis tampa dar lengvesnė), sumeskite juos į tokią erdvę, iš kur jie negalėtų pabėgti, gerai suplakite, ir anksčiau ar vėliau jie vienas kitam pajus fizinį potraukį“. Kaip tik taip ir atsitinka kažko tyrinėti atvažiavusiam japonui ir blondinei (privaloma!) australei dykumoje. Ir ką?

Ogi tą, kad po visko paaiškėja, kad japonas gi vedęs. Netgi turi žmonos ir vaiku nuotrauką piniginėje. Australė nervingai išsitraukia cigaretę, bet po kelių valandų vėl pradeda jį „kabinti“. Dykuma savo platybėse paslepia dar viena neištikimybės aktą. Taip galėjo nutikti bet kokių tautybių herojams.

Tai kuo istorija japoniška? Ar tik tuo, kad vienas pagrindinių veikėjų japonas? Greičiausiai tuo, kad autoriai, nevykusiai pasiskolindami japoniškuose filmuose dažną nelaimingą pabaigą, nesugalvoję, ką čia dabar daryti su tuo atostoginiu romanu, kaip jį pabaigti (pribaigti?), ir, nesumąstę kitaip, ima ir pašalina vargšą japoniuką iš gyvenimo. Netiketai. Gražios gamtos apsuptyje. Absurdiškai. Po to seka laaabaaaiii ištęstas veiksmas: panikavimas prie lavono, lavono tempimas į kalvą, jo krovimas į automobilį, aprengimas drabužiais, kelionė, klausinėjimas, kur artimiausi laidojimo namai, ir ilgi pašnekesiai, kaip čia jį užkonservuoti, užšaldyti, dar kažką padaryti, kol atvyks šeima iš Japonijos.

Būtent tada įkyriai braunasi mintys, kad pasirinkimas praleisti vakarą žiūrint šį filmą buvo visiškai niekam tikęs. Ne dėl to, kad būtų baisu, žiauru, rodytų mirties beprasmybę ar dar kažką prasmingo, bet kad tiesiog viskas taip neskoningai padaryta, jog šleikštulį kelia.

Vieninteliai pliusai – gražūs gamtovaizdžiai, gražiai įkomponuota scena, kur į dykumos spalvas įsilieja du susiglaudę kūnai, lyg netyčia susiraitę taip, kad prisidengtų „strategiškai svarbias“ vietas. Kaip koks net beveik nepopsinis pirmykščio rojaus įvaizdis. Na, kas dar, kas dar? Negaliu sugalvoti. Ketinimų gal ir būta gražių – atskleisti kokius nors kultūrinius skirtumus, bet tai bandyta padaryti mėgėjiškai, neįsigilinus, tarsi užtektų įmesti egzotiškos tautos atstovą, kad atsirastų spalvų. Išvada: kas nepažiūrėjo, nieko neprarado.

Jums patiks
, jei savo lentynose turite visą seriją „užsienio rašytojų meilės romanai“.
Jums nepatiks, jei tikėjotės, kad istorija bus japoniška arba šiaip pakenčiama.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*