Mėnesio archyvas: gegužės 2007

Imperatorius

Šeštadienio rytas, kai reikėtų miegoti. Kažkokie pareigūnai, vedantys būrį tai šen, tai ten. Minia ant saulės skrundančių žurnalistų. Taip, buvo verta! Grįžau pavargusiom kojom ir įdegusia nosimi, dešine ranka ir iškirpte, bet pilna niekuo neypatingų mielų įspūdžių. „Juk čia istorija,“ – kalbėjo į aikštę su vaikais susirinkę vilniečiai, tyrai džiūgaudami, kad už kelių metrų pasirodys seniausios monarchijos atstovas.

Tiesą sakant, dėl to vizito nutiko visokių įdomybių. Praėjus porai savaičių po to, kai „užsisakiau“ akreditaciją, į redakciją paskambinę biurokratai įsivaizdavo, kad demaskavo šnipę: gi pasirodo, aš neregistruota Sodroje, ergo, nedirbu, o į vizitą norėjau prasmukti. Nors jiems būtų užtekę atsiversti bet kurį laikraščio numerį, kad įsitikintų, jog yra priešingai… Na, bet kur jau ten – biurokratiniai sąrašai patikimesni, argi ne?

Sukiojuosi tarp žinomų ir nežinomų fotografų, operatorių bei kelių žurnalistų, kurie po kelių minučių puls prie laptopų ir skambins redakcijai, diktuodami, ką įdėti, kad būtų „atnaujinta 12.42“. O aš vaikštau ant pakylos – mano mažas fotoaparačiukas ramiai ilsisi žinodamas, kad jam neteks mėgėjiškai spragsėti. O aš net nerašysiu, kaip imperatorius mojavo ir kaip buvo apsirengusi jo žmona. Man užtenka žinoti, kad jis buvo. Tai ką aš tada ten veikiu tarp tų skubančių žmonių, besitaikančių, iš kokios pozicijos geriau gaudyti vaizdus? Toks klausimas net nekilo. Visi pasiruošę paskui lėkti dar kažkur. Aš vienintelė dalykiškai apsirengusi.

Raudonu kilimu mes nusileidome ant žurnalistų kepyklos. Pakylos. Mama užkelia mažą mergytę ant jos kraštelio, kad ši geriau matytų, ir klausia, ar galima. Ta proga pakalbinu ją ir kartu atėjusį senelį. Visi džiaugiasi istorine galimybe. Mergytė vaikiškai mojuoja Japonijos vėliavėle. Minioje sukiojasi paauglė su savadarbe yukata. Žurnalistų klausinėjama, ji kalba kažką apie japonų kultūros „mistiškumą“. Iš Maskvos atvežti japoniukai fotografuojasi su vėliavėlėmis ir klauso energingo mokytojo pasakojimo.

Aikštėje žmonių nedaug. Jų daugiau po kelių valandų: kai kurie tuo pačiu pasiklausys liaudiškos muzikos. Reikia prastumti kelias valandas. Kaip? Katedros aikštėje amatininkai kaip visada ir kelios audėjos. Kažkodėl užsimanau masyvių žalvarinių auskarų. Keista. Man labai patinka stebėti audėjų pėdas, minančias judančias staklių dalis. Gimsta tautinės juostos.

Ant pakylos spaudai įvyksta konfliktas. Dvi smulkutės japonės bando įrodyti dviems galingiems lietuviams fotografams, kad didžioji dalis pakylos rezervuota japonų žiniasklaidai, lietuviai nė už ką nenori nusileisti. Vieni stovi nepajudinami ir nesileidžia į kalbas, viena žurnalistė aiškina, kad reikia erdvę dalytis lygiai. Taip ir padaroma. Japonai atsipalaidavę, plepa. Norėčiau pakalbinti, bet nedrįstu. Vienas kažko klausia rusiškai – taip sutrinku, kad nieko nebemoku, nesugebu net išlementi, kad geriau japoniškai… Tuo metu treniruotas vilkšunis uostinėja kėdes, kur sėdės garbieji asmenys. Štai ir jie. Imperatorienė su kimono – vėliau žurnalistai klausinės per briefingą, ar jai nebuvo karšta. Ir užduos kitų klausimų, kurie klausiami, kai nėra apie ką klausti. Nes imperatorius nesako viešų kalbų, nešneka apie politiką, neturi nuomonės jokiais prieštaringais klausimais, jis toks teigiamas ir neutralus, kad galima parašyti tik tai, ką šiandien apsirengė.

Ši diena daugeliui žmonių buvo svarbi tuo, kad turėjo progą pamatyti: galingos valstybės monarchas, kildinamas iš saulės deivės, yra neaukštas žmogelis, negalintis su miniomis bendrauti niekaip kitaip nei per tvorą, todėl bent jau paprašęs, kad limuzino langas atsidarytų. Mielas, paprastas ir nežinančiam sunkiai pastebimas diplomatų ir apsauginių minioje seneliukas. Bet tame ir visa jo didybė. Ir nesistebėčiau, jei būtų galima ištirti ir paaiškėtų, kad japonams monarchija dabar dar brangesnė nei tada, kai išgirsti imperatoriaus balsą atrodė neįsivaizduojama prabanga. Dabar jis už kelių metrų, žiūri į tautines juostas, mojuoja per tvorą persisvėrusiems tolimos šalies gyventojams. Ir jiems kaip tik tokio ir reikia. Banzai!

Hebrew hammer (filmas)

Anądien sumaniau pažiūrėti kurį laiką mano lentynose besivarčiusią komediją. Ir, neslėpsiu, turėjau pripažinti, kad bent jau tokiu mano gyvenimo laikotarpiu toks humoras buvo kaip tik. Įvairūs epizodai sukelia emocijų spektrą nuo isteriško kvatojimo iki aikčiojimo „kaip žiauru…“. Tvarkingas, išrankiotas, neprailgstantis ir, spėju, antrą kartą žiūrėti įmanomas kūrinys.

Siužetas atrodo paprastas, bet iš tiesų pilnas užuominų, kurios slapstosi smulkiose detalėse, veikėjų varduose, namuose, pokalbiuose… Visko centre – super herojus, šimtuose ankstesnių šio žanro darbų nuzulintas iki švytėjimo: besiplaikstantys skvernai, tamsūs akiniai, gilus balsas, tirštai šį asmenį gaubiantis aplinkinių dėmesys, stambūs gangsteriški žiedai ant pirštų ir… Dovydo žvaigždė visur, kur tik ją galima priklijuoti, išraižyti, įspausti ar įmontuoti. Herojui duota nei daug nei mažai – išgelbėti šį kartą ne Žemę nuo ateivių antpuolio, o Chanuką nuo bepročio Kalėdų senelio įpėdinio, nusprendžiusio išnaikinti visas alternatyvas Kalėdoms. Gelbėti – toks siužetas klojasi po kojom, tiksliai pritaikytas tokio tipo kietuoliams-karštuoliams. Kadangi herojus yra didesnis individualistas nei legendinis katinas iš sovietinio „multiko“ apie pirmykščius žmones, gelbėti jį reikia įkalbėti. Tegul pamato, koks yra svarbus. Svarbumą pabrėžia generoliško charakterio Žydų teisingumo lygos vadovo teiginiai „Chanukos likimas ant tavo pečių“ ir visokeriopai išdailintos šio personažo dukters meilė.

Režisierius Jonathanas Kesselmanas, save tituluojantis „Jewsploitation“ žanro (exploitation potipis, jei ką) išradėju, atrodo, su meile purena pasaulį savo šauniajam herojui, iškeldamas jį – filmo pradžioje dar mažo apvalaino berniuko pavidalu – iš „Jews not welcome“ pasaulio į žėrinčią šlovę su visais kietuolio atributais. Tačiau, besisklaidant filmo sukeltam įspūdžiui, imi galvoti: hmmm… o iškėlė tik jį vieną. Davė aštrų protą, fizinę jėgą, patrauklumą, gerą tačką, dailią merginą prie šono (nors ji moka ne tik savo žavesiu pasinaudoti, bet ir paspardyti bei pašaudyti – pati galėtų aštuonias Chanukas išgelbėti, bet kurgi jau ten. Kartu filmą žiūrėjusi draugė, įsimylėjusi Niujorką, sako: „Kiek ten [N.Y.] mačiau ortodoksų žmonų, jos maždaug taip ir rengiasi“). Dar yra žavingas „yiddishe mame“ įsikūnijimas, makabriškas neva užaugęs Dickenso personažas ir pulkas juodaodžių su didelėmis ševeliūromis, kalbančių tipišku slengu ir slepiančių ginklus po plačiais spalvingais marškiniais. Šalia jų – lanksčios juodosios panteros, kurios yra tam, kad gražiai puoštų kietuolius. Yra ir politinių motyvų: kai galiausiai nugali gėris, Kalėdų Senelis išrenkamas demokratiškai, ir būtinai juodaodis (nors ir nepanašus į kandidatą į JAV prezidentus :)) Protas suvokia, kad viskas padaryta tyčia – retas tokios tautybės superherojus implantuojamas į nė kiek nepakeistų stereotipų pasaulį, kad tik dar kartą pasimatytų pastarųjų gajumas. Bet nesąmoningai vis tiek kažkaip – ech, gi buvo galima dar ką nors išgelbėti, ką? Tai tiek idėjų.

Užtat gero, trenkto ir kandaus humoro – nors vežimu vežk. Surankioti, sukoncentruoti ir apkaišyti stereotipai – taip, šis filmas apie antisemitizmą, kreivo veidrodžio blyksnis į dar kreivesnį mūsų žvilgsnį. Visoms subtilybėms surašyti atskiros vikipedijos prireiktų.

Jums patiks, jei žvengėte iš „Borato“ juokelių, bet pasigedote jame subtilumo.
Jums nepatiks, jei viską priimate tiesiogiai, ir jūsų jautri širdis negali pakęsti tegu ir ironiško, priešingam efektui sukelti naudojamo pasityčiojimo. Priešingu atveju siūlau susiveikti šitą filmą, kaip sakė vienas personažas, „rrrhhight avėy“.

Memoirs of a geisha – Geišos neva tai išpažintis (filmas)

Egzotiškos veikėjus supančių vaizdų spalvos, garsių aktorių vardai ir įdėmus netikėtai mėlynų pagrindinės veikėjos akių žvilgsnis iš reklaminių plakatų žadėjo jei ne gilų ir įspūdingą, susimąstyti skatinantį kūrinį, tai bent jau spalvingą ir „gražiai padarytą“, nenuobodų reginį. Populiarumą užsitarnavusios to paties pavadinimo knygos siužetas taip pat leido tikėtis, kad filmas atvers langą į paslaptingų, grakščių ir vis dar Vakaruose prieštaringai vertinamų geišų pasaulį. Deja, rezultatas nuviliantis…

Iš pat pradžių įtarimą sukėlė filmo kūrėjų pasirinkimas pagrindines roles patikėti kinų aktoriams. Tarp pagrindinių veikėjų pasirodo tik vienas japonas – Kenas Watanabe, kuris, kaip visada, savo rolę atlieka švariai, bet kažkaip neįsimintinai. Garsioms kinų aktorėms sunku papriekaištauti dėl vaidybos, bet iš viso šio kultūrinio mišinio išėjo tipiškas holivudo produktas. Holivudiškas šis filmas visomis prasmėmis: nuglaistytas, nusaldintas, politiškai korektiškas… Visai be reikalo drastiškai nukirpta pabaiga, todėl herojai paliekami toje vietoje, kur galima tikėtis saldaus „happy-end’o“ vietoj gyvenimo rudeniu ir melancholija dvelkiančio pagrindinės veikėjos likimo atpasakojimo kaip knygoje. Savaime suprantama, nebelieka ironiškų pastabų apie amerikiečius. Išmestos visos pagrindinės herojės intymaus gyvenimo scenos, knygoje buvusios tokios detalios ir buitiškos, kad net nesinori jų vadinti erotinėmis, – ir taip dingsta visas kultūrinis savitumas. Nebelieka geišos dienoraščio. Lieka nuobodi, popsinė Pelenės istorija japoniškoje aplinkoje. Ir amžinas klausimas: kiek gi dar filmų industrija perdirbinės šį nemirtingą Pelenės ir princo motyvą, tesugebėdama pakeisti keletą aplinkos smulkmenų?

Kad būtų egzotiškiau, filmo kūrėjai į veikėjų kalbą prikaišiojo japoniškų žodžių ir nepasivargino jų išversti ir paaiškinti. Todėl japonų kalbos nesuprantančiam žiūrovui tikriausiai teliko tik spėlioti: kas yra „one-san“ (jap. „vyresnioji sesuo“)? Koks nors antras vardas? Titulas? Juo labiau gali likti visiškai neaišku, kodėl veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip. Žinoma, paaiškinimus knygoje pateikti daug lengviau nei filme, bet atrodo, kad filmo kūrėjai net nesistengė, kad po seanso žiūrovas išeitų daugiau supratęs apie japonų kultūrą. Vietoj to žiūrovas pagal sumanymą turėtų išplėstomis akimis ir nusistebėti „štai kaip ten Japonijoj būdavo…“, išoriškai žavėdamasis Rytų egzotika, o giliai širdyje vis dar laikydamas tuos rytiečius mielais ir žaviais, bet keistais ir nesuprantamais.

Jums patiks, jei svarbiausia – vizualinis efektas, ir dzin tie netikslumai.
Jums nepatiks, jei skaitėte knygą, iš kurios pasiskolintas siužeto gabalas.

Aoi haru – Žalias pavasaris (filmas)

Filmas apie jaunimą. Su trumpais, kasdieniškais, bet daugiaprasmiais dialogais ir egzistencine tuštuma pabaigoje. „Žalias pavasaris“ – tokį ir įsivaizduoji žiūrėdamas filmo pradžią, supažindinančią su grupe gerai sutariančių, perspektyvių jaunuolių. Bet netrukus idilė išsisklaido.

Berniukų gimnazijoje, kur vyksta veiksmas, galioja savos taisyklės, ir kiekvienas, kuris turi kažką prieš, netenka dantų ar bent jau pridaužomas. Kaip kasdienybėje vertinamas šaltakraujiškumas, taip esminiais momentais vertinama drąsa: gaujai vadovaus tas, kuris sugebės daugiausiai kartų, atsistojęs ant stogo krašto, suploti rankomis. Jei pabijosi nukristi, gėdingai pralaimėsi. Jei ne – rizikuoji nesuspėti sučiupti turėklų ir elegantiškai išitėkšti ant šaligatvio. Pačiu „kiečiausiu“ tampa tas, kuris sumuša ansktesniojo rekordą. Taip suplojimų vis daugėja. Vadovavimas gaujai pamažu virsta gyvybės ir mirties klausimu.

Iš tiesų, visi gražūs dalykai pamažu nyksta, kartu sklaidosi jaunatviškos svajonės. Mokyklos baigimo nuojauta įneša įtampos. Vienų jaunuolių laukia studijos ir darbas, kitų – visuomenės užribis ir nusikalstamos struktūros. Žiaurumo niekas net nebando nuslėpti. Kankinimo būdai stebina išradingumu. Paklaustas, kur dingo bendramokslis, vienas iš herojų ramiai atsako: „Nužudžiau“, ir nusišluosto rankas į kito bendramokslio švarką.

Čia nėra gerų ir blogų. Žudikas, paklaustas apie savo svajones, pirmiausia pamini taiką pasaulyje, ir iš jo pasišaipoma, esą tai – nieko konkretaus. Pamažu tirpsta paskutiniai jaunatviško idealizmo likučiai. Mirtis įsiskverbia į jaunuolių pasaulį kaip natūralus aplink klestinčio žiaurumo tęsinys. Beprasmė mirtis – visi tampa gimnazijoje galiojančių žiaurumo taisyklių aukomis. Iš šono žiūrint – beprotybė. Bet herojams – visas gyvenimas.

Jums patiks, jei patinka Takeshi Kitano stilius ir mėgstate pamąstyti po filmo.
Jums nepatiks, jei jautriai reaguojate į išradingas paaugliškas inkvizicijas arba labiau mėgstate veiksmą nei būsenos kitimą.

Kill Bill (filmas)

Filmukas is serijos „Kiek-šovė-nenušovė-kiek-pjovė-nepapjovė“, su pagrindine heroje, kuri, susikovusi su visa armija gerai treniruotų japonų ir visus ištaškiusi, su kardo rėžiu nugaroje strykčioja visiškai šviežutėlė. Ką, gi, tąsyk paplokime gležnutei merginai! Šviesus plaukučiai, nekaltas veidelis, 0% muskulatūros, o lavonų skaičiuoklis sukasi greičiau nei Van Damme’o, Seagullo ar Stalonės herojų.

Ir tie dar dažniausiai kokį automatą į rankas nusitveria, o čia mergužėlė tik su kardu mojuoja! Va taip. Tiesa, anie buvo humaniškesni su savo kontroliniais šūviais, o šio filmo herojė meistriškai kapojo rankas, kiurdino pilvus ir švaistė gyvų kūnų gabalus, palikdama priešininkus raitytis baisioje agonijoje. Žiurint iš humanistinių pozicijų, kažkaip  negaila gal tik dviejų nekrofilų.

Tiesa, reikia pripažinti, kad kai kas šiame filme buvo pakenčiamai padaryta, ar bent jau prie to padirbėta. Tai ir muzika, ir kapotas, bet beveik tikslus Umos Thurman tarimas, kai ji kalbėjo japoniškai, ir kovos scena ant sniego, tokio nekaltai balto kaip… sniegas, che. Dviejų moterų kova panaši į šokį su kardais. „Blogiukė“ vilki baltu kimono ir, nepaisant judesius varžancio apdaro, grakščiai mojuoja trumpu kardu, kol „geruolės“ kardas smagiai nurėžia gabalą jos galvos. Perpjautos smegenys turėtų numirti per porą sekundžių, bet blogiukė dar spėja pagirti priešininkės kardą. Belieka pasidžiaugti, kad epizodas „nekabina“ ir negresia košmarai kitą naktį.

Yra ir įtartinų dalykų: šypseną kelia po ketverių metų komos vis dar nepriekaištingas herojės pedikiūras, keista, kad garsusis kardas, lyg popierių rėžiantis galvas, rankas bei kitas kūno dalis, ir net kardus, buvo padarytas per savaitę metų metus šio amato nepraktikavusio meistro; keista, kad kardų meistras sako blondinei žudikei, kad jos tarimas, kai ji kalba japoniškai, „visai kaip mūsų“ (okinavietiškas?); keista ir tai, kad herojei pavyksta vien valios jėga taip išjudinti paralyžiuotas kojas, kad netrukus tos kojos jau laipioja sienomis. Apie įspūdį po filmo galima pasakyti vienu žodžiu – neįtikina. Kaip neįtikina banalus „atleisk“, herojai žiūrint į akis mažai mergytei po to, kai ką tik nužudė jos mamą.

Minties čia nedaug: dažniau nei bet kuris žodis filme girdisi pratisas „aaaaa!“, trykšta kraujo fontanai iš nukirstų arterijų, po herojės kojomis krinta tiršta beveidė priešininkų masė. Tokia mergiščia būtų viena Žalgirio mūšį laimėjusi!

O pabaiga prašosi užrašo „To be continued“. Žudikės sąraše žmonių, su kuriais dar reikia susidoroti, lieka trys vardai. Su jais bus susitvarkyta kitoje dalyje. Kam įdomu, galės pažiūrėti, bet kokia prasmė, jei galima atspėti?

Jums patiks, jei norite pamatyti Umą Thurman mėsininkės amplua, jei mėgstate kompiuterinius žaidimus su daug sparduolių arba ieškote popsinės pseudorytietiškos estetikos.
Jums nepatiks, jei kažką išmanote apie Japoniją, mėgstate subtilią ironiją, dialogus arba gerą skonį.

Nasrai

Atsiskleidimų pavakarės – kas dar belieka, kai karštis veja iš namų, bet išėjus stumia atgal. O rankoje krepšys su kalnu popieriaus, ir prieš akis šmėžuoja pikta raudona dantinga voverė su trimis letenėlėmis: ačiū ežiui. Už tai, kad rašai SMS, ir vež. Paukščiukai krūmuose pavargo – jų vis tiek niekas nevertina. Užtat link manęs oriai žingsniuoja kostiumuotas varnas – nesitraukia, tik išdidžiai linkteli prasilenkdamas. Neišsigąsta – aš metu didelį, bet pavargusį šešėlį.

Užtat Dominikonų gatvės namo vidiniame kieme, kuris paskui veda prie darželio, sūpynių ir Gaono-Karlo Marxo, matau tvirtai į žemę įsispyrusią juodą katę, kuri ritmiškai pražioja dantis ir be garso kniaukia – o gal tik aš negirdžiu per automobilių triukšmą. Tai va, senasis Vilnius pasižymėjo atvirais kiemais, kurie susisieja, susipina į raizginį (nenuostabu, kad prisimenu, kaip trečiame kurse per sesiją sugalvojau skaityti Gavelį): Gioteborge sutiktas vilnietis menininkas draugei iš Japonijos sakė parodęs daug svarbių Vilniaus kiemų. Kiemai atviri kaip armonika pridengta, todėl visiems prieinama senyvo muzikanto šypsena, nes net jei nieko praeidamas nepaliksi, jų muzika vis tiek tavo, gali naudotis, jos kaip oro daug ir neatimsi, o niekas ir nenori.

Einu per Užupį, tai diena, kai dosniau nei bet kada veriasi plėšrūs buržujnamių vartų nasrai – gal tiesiog toks paros metas. Balandį apie aukštose lubose kybančius prancūzų šviesuvus užvertusi galvą draugė kalbėjo: „Ir kaip nebūsi kairiuoju, kai vieni turi tokius, o kiti…“ Aš šiandien aukščiausio laipsnio socialistė – einu ir žvilgsniu nacionalizuoju spalvas, lubas, tvarkingą žolytę ir žaislus, jie labiau mano nei norėtųsi, einu ir rankioju į atmintį, nes ne tiek daug liko tokių dienų, bent jau kol kas. Bet ne kiemai, ne žaislai ir ne saugaus gyvenimo salelių vaizdai, o būtent vartų nasrai primena: naujasis Vilnius nebe toks. Naujojo Vilniaus pastatai į gatvę įsiremia langais ir sausai klausia: „ko nori?“ Kiemai tebėra, bet paslėpti, už vartų, ten yra vietos automobiliui ir žolytę galima tvarkingai laikyti. „Ar čia galima?“ – stebėjosi fotografuoti mėgstantis draugas švedas, vedamas pro skalbiniais apkrarstytas virves į susiliečiančių kiemų gilumą. „Dar galima,“ – atsakiau, bandydama išgąsdinti.