Naujienos dėl Holokausto neigimo „Veide”

Lietuvos aktyvistų (NK95 narių, žurnalisto Artūro Račo, publicisto Tomo Vilucko ir kitų), Prof. Leonido Donskio ir užsienio valstybių ambasadorių pastangomis, pavyko pasiekti to, kas vos prieš dieną atrodė neįmanoma. „Veido” redakcija savo tinklaraštyje atsiribojo nuo Holokaustą neigiančios publikacijos (atkartotas anksčiau komentare įrašytas tekstas, bet šįkart galime būti tikri, kad tikrai rašė leidėjas). Dar daugiau, atsakydamas į užsienio šalių ambasadorių laišką, Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis atsiprašė ambasadoriams adresuotame laiške. Šiandien (11-25) ryte publikacijos autorius P.Stankeras įteikė prašymą atleisti jį iš darbo. Popiet Seimo Žmogaus teisių komitetas išplatino pranešimą spaudai ir paragino išsiaiškinti, ar nebuvo pažeisti įstatymai ir ar straipsnis nėra vertintinas kaip neapykantos kurstymas (rekomenduoju visas nuorodas paskaityti tiems komentatoriams, kurie, pritrūkę argumentų, apeliuoja į mano amžių. Labai liūdna, kad nesugebate mąstyti anapus klišių, bet, jei jau nesugebate, tai gal jus įtikins visi šie solidūs vidutinio amžiaus vyrai). Rytoj tema gali iškilti Seimo Užsienio reikalų komiteto narių susitikime su ESBO specialiuoju atstovu antisemitizmo klausimais.

Be užsienio šalių ambasadorių reakcijos, premjerą pasiekė laiškas iš nevyriausybinės organizacijos Anti-šmeižto lyga (nežinau, koks oficialus lietuviškas vertimas), kovojančios su antisemitizmu ir stereotipais prieš žydus. Draugai JAV sako, kad ši institucija paskutiniu metu praradusi kažkada turėtą pasitikėjimą, bet ji yra svarbus informacijos kanalas daugeliui.

Primenu, kad istorijos kontekstas ir eiga aprašyti ankstesniame įraše. Džiaugiuosi, kad, kiek žinau, mano blogas buvo pirmoji „Veido” publikacijos kritika, ir dėkoju Rokui Grajauskui už tai, kad atkreipė į ją dėmesį.

Beje, įdomiai sutapo, kad kitą savaitę rengiamas seminaras apie nacių okupaciją ir Holokaustą.

— Atnaujinimas lapkričio 25 d. 17:30 —

Delfi įdėjo (nenurodyta, ar pačių informacija, ar naujienų agentūrų, ar „Veido”) „Veido” redaktoriaus Gintaro Sarafino pasiaiškinimą dėl publikacijos. Redaktorius aiškina, kad nei redakcija, nei autorius neneigia Holokausto, ir pagaliau pripažįsta redakcijos atsakomybę: „Čia yra ir mūsų, kaip redakcijos, klaida tame, kad žodis „neva” ne toje vietoje – teoriškai žodis „neva” turėtų būti kitoje vietoje – „legendą apie neva 6 mln. nužudytų žydų”. Tai yra diskusija apie skaičių jo straipsnyje, o ne apie holokausto neigimą”.”

Redaktorius taip pat pažada, kad kitame numeryje bus pasiaiškinta ir atsiprašyta įžeistų žmonių. Kartu G.Sarafinas teisina autorių, kuris neteko darbo dėl vieno sakinio, teigia, kad šis yra giliai sukrėstas.

Šis skandalas labai svarbus Lietuvos žiniasklaidos evoliucijai. Jis visgi parodė, kad „Veidas”, priešingai nei bulvariniai antisemitiniai leidiniai, geba reaguoti garbingai, o Lietuvos institucijos iš principo pajėgios apsivalyti ir atsiriboti nuo joms gėdą darančių teiginių. Primenu, kad, mano nuomone, yra du atsakomybės lygiai:

  • Autoriaus atsakomybė teiginius rašyti taip, kad galėtum, prireikus tą patį pasakyti teisme. Žinoma, „makdonaldizuotos” žiniasklaidos laikais ne visada suspėjame pasitikrinti savo šaltinius, o nusišnekėti pasitaiko visiems (man irgi buvo, kartą pasirėmiau keliais internetiniais šaltiniais, kurie, pasirodo, nusirašė vienas nuo kito. Aptikę klaidą, visi išsitaisė, bet spauda ne internetas, neištrinsi… Baisiai gėda). Tačiau autorius privalo jaustis atsakingas už savo rašomus vertinimus. Ypač būdamas valstybės tarnautojas. Šiuo atveju autoriaus neatsakingumą rodo ne tik neapdairus „legenda”, „neva” vartojimas, bet ir baimė iš karto pasirašyti savo vardu.
  • Redakcijos atsakomybė peržvelgti tekstus, spręsti, juos dėti ar nedėti, aklai nepasitikėti jokiais autoritetais, taip pat teisingai skirstyti tekstus į rubrikas pagal žiniasklaidos žanrus (nuomonė, tiriamasis straipsnis, diskusinis straipsnis, feljetonas ir t.t.). Taip pat redakcijos pareiga žinoti LR įstatymus ir jų laikytis (nors pats įstatymas kritikuotinas, tai šiuo atveju neatleidžia nuo jo laikymosi) ir užtikrinti etikos standartų laikymąsi, jausti atsakomybę savo auditorijai ir nesislėpti po „autorius nesuprato”. Na, koks gi „kokybiškos spaudos etalonas” spausdina žiniasklaidos žanruose nesusigaudančio autoriaus tekstus nė neparedagavęs?

— Atnaujinimas 22:55 —

Dar kartą perskaičiau tą „Veido” pasiteisinimą. Na, tiesą sakant, ne toks jis ir atsakingas. Bandoma sukelti gailestį, kad autorius net ne apie Holokaustą rašė, o nukentėjo dėl vieno sakinio. Manau, visiškai netikęs argumentas. „Juden raus” Nepriklausomybės dienos eitynėse – tik du žodžiai, bet jų kiekis ir visa, kas aplink, nieko nereiškia, jei kurstoma neapykanta. Tikrasis redakcijos atsiprašymas atidedamas: laukite popierinio „Veido”. Na, gerai, palauksime.

Ta proga dar kartą paaiškinu savo poziciją. Neturiu jokio tikslo susidoroti su P.Stankeru – kai aptikau tekstą, net nežinojau, kad jis jį parašė. Man daug labiau rūpi redakcijos atsakomybė, o ypač – į kokybę besiorientuojančio ar bent jau taip skelbiančio leidinio. Redakcijos, jei leidinys populiarus, gauna kalnus visokių keistų tekstų, ir tik jų galutinis sprendimas, ar juos atmesti, ar publikuoti. Jei publikuoti, tai visada galima paredaguoti ir, susiskambinus su autoriumi (juk ne dienraštis ir ne naujienų portalas) pasitikslinti dėl formuluočių, ypač, jei, kaip teigia P.Stankeras, straipsnį užsakė pati redakcija. Labai dažnai nutinka, kad tekstai dienos šviesą išvysta neatpažįstamai pakeistais pavadinimais, sutrumpinti, su ne autoriaus parinktomis iliustracijomis, permaišyti. Jei galima taip daryti su bet kokiu tekstu, kodėl nebuvo galima su šiuo? Juk, primenu, jis buvo įdėtas ne į skiltį „Laiškai redakcijai” ar „Nuomonė”/”Komentaras”. Man kartais prikiša, kad mano tekstai šališki, kairuoliški. Betgi aš „Atgimime” turiu komentarų skiltį… O čia viskas pateikta kaip tiriamasis straipsnis, pradžioje (žr ankstesnį įrašą) dargi be autoriaus vardo. Štai čia pavyzdys, kaip Bernardinų redakcija, nebūtinai sutikdama su periodiškai jiems rašančio Kasparo Pociaus nuomone, „apiformina” jo straipsnį.

Taigi ne aš, ne ambasadoriai ir ne aktyvistai „sudorojo” P.Stankerą, o pati „Veido” redakcija: pirmiausia paėmė jo tekstą (anot autoriaus, pati ir užsakė) ir paskelbė kaip savo, paskui, kilus triukšmui, atsiribojo, leidėjas globėjiškai atsiprašė, esą P.Stankeras neišmano žanro ir tik naiviai bandė paprovokuoti, o po to redaktorius, nors ir teisino ir gailėjo P.Stankero, nepaaiškino, kodėl redakcija iš viso publikavo tą tekstą taip, kaip jį publikavo (pasikartosiu: skiltyje „Istorija” ir be autoriaus vardo, kol nekilo triukšmas). Kaip P.Stankeras iš tokio autoritetingo istoriko, kad nedrąsu ką nors redaguoti, tapo vos ne vargšu vaikiščiu, nesusigaudančiu žanruose, taip pat skaitėte ankstesniame įraše.

Dabar dėl P.Stankero pažiūrų. Pavienis „žodžių sumaišymas”, labai stengiantis, gal ir galėtų būti iš gailesčio palaikytas žioplumu. Taip pat atsitiktinumu arba didele meile indoeuropiečių kultūriniams simboliams galėtų būti palaikytas šis šiltas atsiliepimas apie svastiką. Tačiau kai autorius mėgsta svastiką ir rašo apie „legendą” apie „neva nužudytus žydus”, sutikite, tikėjimas atsitiktinumais kažkaip išgaruoja. Jeigu autorius tikrai taip nesusigaudo, tai gal geriau tokiam valstybės tarnyboje nedirbti. O jei jis aistringai pateisina nacius ir maskuoja tai istoriko autoritetu, taip pat geriau valstybės tarnyboje nedirbti.

Pakartosiu: nemanau, kad pats geriausias būdas drausminti neapykantos kurstytojus – naudoti policines priemones istorijos interpretacijoms riboti. Suprantu logiką tų, kurie iškelia žodžio laisvę aukščiau visko. JAV nedraudžiama neigti Holokausto, tik rimti leidiniai nė už ką tokių rašliavų nespausdina, tad šie sugula universitetų laikraštukuose. Jaunuoliams, užaugusiems su senelių istorijomis apie koncentracijos stovyklų siaubą ir išžudytą šeimą, tenka nuolat šalia pranešimų apie studentiškus „tūsus” skaityti, esą seneliai viską išsigalvoja. Na, tarkim, žodžio laisvė. Tačiau, kad ir kokie argumentai būtų už ar prieš tokią laisvę/”laisvę”, įstatymas yra priimtas, ir redakcijos (net ne autoriaus, kuris žurnalistikoje yra mėgėjas) pareiga yra užtikrinti, kad leidinys laikytųsi įstatymų. Taigi P.Stankeras buvo nubaustas pagal savo poelgio mastą, o redakcija kol kas lengvai išsisuko. Lauksime spausdinto „Veido” ir tolimesnių institucijų veiksmų. Jei bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, kaip siūlo A.Lydeka, tai, jeigu redakcija taip gaili P.Stankero, ji galėtų prisiimti atsakomybę ir sumokėti baudą.

Beje, man buvo pranešta, kad kai kuriuose sluoksniuose tikima, jog triukšmas institucijose ir t.t. kilo ne dėl Lietuvos aktyvistų veiklos, o dėl ambasadorių ir ADL spaudimo. Patys pasirinkite, kuo tikėti. Bet reikia pripažinti, kad pirmą kartą Lietuvoje buvo tiek protesto balsų šiuo klausimu. Anaiptol neprisiimu jokių nuopelnų – tiesiog operatyviai ištransliavau žinią, kuri nebūtų niekam rūpėjusi, jei svarumo jai nebūtų suteikę L.Donskis, A.Račas ir kiti. Primenu, kad tikslas – ne kad kažkas nukentėtų, bet kad būtų būtų prisiimta atsakomybė ir užkirstas kelias sukurti pavojingą precedentą.

Štai kaip įvykį pateikia 15min (atkreipkite dėmesį į išskirtą citatą). Redaktoriaus žinią pasirinko spausdinti ir „Alfa” (nesuprantu, kuo čia dėta chanukija) Žinutę apie P.Stankero pasitraukimą iš pareigų atkartoja „Lietuvos rytas”, „Diena”. Tuo tarpu „The Lithuania Tribune”, nors pavadinime tarsi gina redakcijos versiją, užsimena, kad tai pirmas Holokausto neigimas rimtojoje žiniasklaidoje, ir kad problemą į viešumą iškėlė Leonidas Donskis ir „iškilus žurnalistas”, nuspėjamai, A.Račas. Jie taip pat užsimena, kad straipsnis buvo publikuotas lapkričio 8, o visas „siutas” prasidėjo po trijų savaičių. Elektroninėje versijoje tekstas datuojamas lapkričio 14, iš Roko nuorodą į jį gavau lapkričio 22 ir tą patį vakarą (naktį) apie tai parašiau. Rokas savo ruožtu persiuntė ir L.Donskiui. Yra ir reakcijų užsienyje. Rašo ir švedų, estų žiniasklaida. Lenkų žurnalistas straipsnį pavadino „Antisemitizmo skandalas Lietuvoje”. Čekai pridėjo šiek tiek konteksto, apie jį taip pat užsiminė italai. European Jewish Press pridėjo ir Zuroff’o pareiškimą. Nusklido net iki Indijos. Austrų portalas, kuris hebrajiškai pavadintas tiesiog „žydiškas puslapis”, taip pat Izraelio naujienų portalas Ynet remiasi aštriu E.Zuroff’o pareiškimu. Visur, kiek suprantu, minimi tik ambasadoriai, nė žodžio apie pasipiktinimą Lietuvoje. Ačiū Akvilei už daugiakalbės spaudos apžvalgą. Štai dar naujas DPA pranešimas. O čia dar reaguoja tinklalapis „Monster&Critics”. Lenkijos ambasadorius parašė kreipimąsi, kurį veidas.lt publikavo.

Comments 47

  1. Lietuvos pilietis L.Donskis savo „herojiškame pasakojime apie sąžinę”,Delfi.lt,
    pasiūlė mano močiūtei Sofijai Binkienei (poeto Kazio Binkio žmona)
    pastatyti paminklą. Šis jo
    pasiūlymas, jo demagogiškų „filologiškų ” samprotavimų apie didvyrį J.Brazaitį
    kontekste,man priminė vieną personažą iš indiško filmo,kuriam vis
    kažkas įspirdavo į užpakalį,nes buvo vagis…Melas – vagystė dvasiniame
    pasaulyje. Antro pasaulinio karo metais močiūtė Sofija Binkienė,mano
    mama Irena Damijonaitienė ( ryšininkė su getu) slėpdavo geto žydus
    mūsų namuose Kaune.S.Binkienės žentas Kęstutis Damijonaitis,VDU
    studentas,užsirišęs baltą raištį,1941 birželio 23 d,šturmavio rusų
    okupantų ginklų sandėlį Žaliakalnyje. Prasidėjus siaubingai sovietinei
    okupacijai,raudonieji naciai (NKVD-KGB,50 proc. žydų tautybės vadovų)
    Sofijos Binkienės sūnų pasodino į Lūkiškių kalėjimą,poto išvežė į
    koncentracijos stovyklą.Kodėl donskiai nutyli RAUDONŲJŲ NACIŲ(NKVD-KGB)siaubą?

  2. Šeši milijonai holokausto aukų..Šiuos skaičius pateikė raudonieji naciai(NKVD-KGB,50 proc žydai)?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.