Mėnesio archyvas: gruodžio 2009

Filmas ‘Avatar’, grįžimas į gamtą

Na, taigi ėmiau ir pažiūrėjau. Kai I. pakvietė į kiną, buvau kaip tik tokios „reiktų prasiblaškyti“ nuotaikos, ir tik vėliau sužinojau, į kurį einame. Į trimatę versiją buvo tik kelios vietos po pat ekranu, todėl nutarėme pažiūrėti paprastą. Čia I. dar gavo nuolaidą, todėl sutaupytus pinigus išleidom dideliam maišui popkornų. Šitaip apsiginklavę įsitaisėme kino salėje, pasirengę efektingam reginiui ir nesudėtingai istorijai. Skaitykite toliau

Filmas „Wristcutters: a love story“

Su draugu žiūrėjau filmą „Wristcutters“ – labai rekomenduotinas lietuviams. Galėtų net rodyti mokyklose šviečiamaisiais tikslais. Iki smulkiausių detalių apgalvotas siužetas paremtas izraeliečio rašytojo apsakymu. Dekanonizuoja savižudybės dramatizmą ir nukelia pagrindinį veikėją į „norėjau kaip geriau, o išėjo kaip visada“ būseną. Kartu pasvarstoma apie žmonių prigimtį bei polinkius. Net po mirties, teigia filmas, išlieka biurokratija, manipuliacija, noras naudotis kitais. Įmetama keletas tipiškų personažų: išmintingas ir geraširdis, bet stuobrys rusas, jauna amerikietė, kuri ieško „atsakingų žmonių“, bet taip ir girdi, kad jei galėtų, visus paduotų į teismą, na, ir tylus nuoširdus vaikinukas, kuriam tiesiog viskas blogai. Meilės istorija baigiasi gerai, bet ar gali kitaip baigtis tai, kas taip blogai prasidėjo?

Jums patiks, jei patiko Po-Šimts-Kalakutų-Kaip-Jis-Vadinasi filmas-distopija apie užterštą ir nuniokotą pasaulį-Britiją, kur daugelis žmonių neturi dokumentų ir jokių vilčių, todėl puldinėja visus kitus, ir kur žmonės jau kurį laiką negali gimdyti vaikų. Kas nors, prašau, priminkite man to filmo pavadinimą. Taip pat patiks, jei patiko „Eternal sunshine of the spotless mind“.

Jums nepatiks, jei pradedate knapsoti po pusvalandžio nuo to laiko, kai herojai pradeda keliauti ir kalbėti; jei esate alergiški kelio filmams ir manote, kad jų pretenzijos atskleisti žmogaus pasąmonės esmę – gryniausias snobizmas.

Man patiko.

Juokinga ir smagi japoniška dainelė

Mano išleistuvių vakarą bendramokslis Soutarou per karaoke dainavo šitą dainą (nuoroda apačioje). Ją parašė gana žinomas tradicinio humoristinio žanro dainininkas Ikuzo Yoshi.

Daina įdainuota Vakarų Japonijos dialektu, kiek sugebu atpažinti. Jos pavadinimas pažodžiui – „Išvykstu į Tokiją“, bet geriausias lietuviškas vertimas būtų, pasinaudojant „Dviračio žynių“ įtvirtintu žargonu, „nu ir nafik, išvarau į Tokiją“. Subjektas – jaunuolis iš kaimo, kuriam atsibodo, kad viskas toli, nėra jaunų žmonių aplink, nuobodu („nėra nei radijo, nei baro, nei audio technikos, ir autobusas atvyksta tik kartą per dieną“). Sprendimas – palikti kaimą ir išvykti į sostinę. Tačiau svajonės apie sostinę ironiškai išduoda itin kaimietišką mentalitetą (oi, mėgstu subtilų japonišką humorą): savo kaimui per protingas besijaučiantis jaunuolis svajoja Tokijuje susitaupęs pinigų nusipirkti karvę ir kalną Ginzoje – pačiame brangiausiame verslo rajone, kur, anot mano draugės, net savivaldybė neįpirktų žemės. Skaitykite toliau