Mėnesio archyvas: gruodžio 2009

Metų apibendrinimas – o taip! Antra dalis: aš :)

Kaip žinia, tinklaraštis yra toks narcizistinis išradimas, leidžiantis jo mėgėjams pasijusti svarbesniems nei yra. Na, bet prieš datos keitimo dieną (galbūt kada nors ją ‘politkorektiškai’ taip pavadins) juk atleistina, ar ne?

Šiandien bandžiau ieškoti senesnių dienoraščio įrašų, rašytų lygiai prieš metus. Anksčiau rašiau dienorašty frype.lt, vėliau – Livejournal. Tačiau nieko metų senumo ten neradau. Skaitykite toliau

Metų apibendrinimas – o taip! Pirma dalis: pasaulis

Skaitydama lietuvišką spaudą, pastebėjau primirštą dalyką: argi ne prieš dešimtmetį pasaulis drebėjo dėl kompiuterių kracho, tikėjo globalizacija ir kiek nusivylė, kad dar neturi skraidančių mašinų, kaip buvo pranašauta? Štai čia apžvelgiami svarbiausi pasaulio įvykiai, kaip juos mato tam tikri autoriai. O kaip matau aš? Skaitykite toliau

Raudonkepuraitės politkorektiška versija / PC version of the Little Red Riding Hood

Pastebėjau, kad viena feisbukdraugė prisijungė prie grupės „Campaign against political correctness“. Pažiūrėjau, apie ką ten žmonės diskutuoja, ir radau visai smagų anekdotą. Jūs jau žinote, ką manau apie anti-politkorektiškumą, bet anekdotas neblogas 🙂

One facebook-friend of mine joined a group called ‘Campaign against political correctness’ (see link). I was curious to check what people discuss there, and I found a rather funny anecdote. You might already know my opinion about anti-PC, yet I find the anecdote not bad at all 🙂 Here it is in full, no idea whose copyright…

There once was a young person named Little Red Riding Hood who lived on the edge of a large forest full of endangered owls and rare plants that would probably provide a cure for cancer if only someone took the time to study them.

She lived with a nurture giver whom she sometimes referred to as “mother”, although she didn’t mean to imply by this term that she would have thought less of the person if a close biological link did not in fact exist. Nor did she intend to denigrate the equal value of nontraditional households, although she was sorry if this was the impression conveyed.

One day her mother asked her to take a basket of organically grown fruit and mineral water to her grandmother’s house.

“But mother, won’t this be stealing work from the unionized people who have struggled for years to earn the right to carry all packages between various people in the woods?”

Red Riding Hood’s mother assured her that she had called the union boss and gotten a special compassionate mission exemption form.

“But mother, aren’t you oppressing me by ordering me to do this?”

Red Riding Hood’s mother pointed out that it was impossible for women to oppress each other, since all women were equally oppressed until all women were free.

“But mother, then shouldn’t you have my brother carry the basket, since he’s an oppressor, and should learn what it’s like to be oppressed?”

And Red Riding Hood’s mother explained that her brother was attending a special rally for animal rights of community.

“But won’t I be oppressing Grandma, by implying that she’s sick and hence unable to independently further her own selfhood?”

But Red Riding Hood’s mother explained that her grandmother wasn’t actually sick or incapacitated or mentally handicapped in any way, although that was not to imply that any of these conditions were inferior to what some people called “health”.

Thus Red Riding Hood felt that she could get behind the idea of delivering the basket to her grandmother, and so she set off.

Many people believed that the forest was a foreboding and dangerous place, but Red Riding Hood knew that this was an irrational fear based on cultural paradigms instilled by a patriarchal society that regarded the natural world as an exploitable resource, and hence believed that natural predators were in fact intolerable competitors.

Other people avoided the woods for fear of thieves and deviants, but Red Riding Hood felt that in a truly classless society all marginalized peoples would be able to “come out” of the woods and be accepted as valid lifestyle role models.

On her way to Grandma’s house, Red Riding Hood passed a woodchopper, and wandered off the path, in order to examine some flowers.

She was startled to find herself standing before a Wolf, who asked her what was in her basket.

Red Riding Hood’s teacher had warned her never to talk to strangers, but she was confident in taking control of her own budding sexuality, and chose to dialogue with the Wolf.

She replied, “I am taking my Grandmother some healthful snacks in a gesture of solidarity.”

The Wolf said, “You know, my dear, it isn’t safe for a little girl to walk through these woods alone.”

Red Riding Hood said, “I find your sexist remark offensive in the extreme, but I will ignore it because of your traditional status as an outcast from society, the stress of which has caused you to develop an alternative and yet entirely valid worldview. Now, if you’ll excuse me, I would prefer to be on my way.”

Red Riding Hood returned to the main path, and proceeded towards her Grandmother’s house.

But because his status outside society had freed him from slavish adherence to linear, Western-style thought, the Wolf knew of a quicker route to Grandma’s house.

He burst into the house and ate Grandma, a course of action affirmative of his nature as a predator.

Then, unhampered by rigid, traditionalist gender role notions, he put on Grandma’s nightclothes, crawled under the bedclothes, and awaited developments.

Red Riding Hood entered the cottage and said, “Grandma, I have brought you some cruelty free snacks to salute you in your role of wise and nurturing matriarch.”

The Wolf said softly “Come closer, child, so that I might see you.”

Red Riding Hood said, “Goodness! Grandma, what big eyes you have!”

“You forget that I am optically challenged.”

The Wolf could not take any more of these specist slurs, and, in a reaction appropriate for his accustomed milieu, he leaped out of bed, grabbed Little Red Riding Hood, and opened his jaws so wide that she could see her poor Grandmother cowering in his belly.

“Aren’t you forgetting something?” Red Riding Hood bravely shouted. “You must request my permission before proceeding to a new level of intimacy!”

The Wolf was so startled by this statement that he loosened his grasp on her.

At the same time, the woodchopper burst into the cottage, brandishing an axe.

“Hands off!” cried the woodchopper.

“And what do you think you’re doing?” cried Little Red Riding Hood. “If I let you help me now, I would be expressing a lack of confidence in my own abilities, which would lead to poor self esteem and lower achievement scores on college entrance exams.”

“Last chance, sister! Get your hands off that endangered species! This is an FBI sting!” screamed the woodchopper, and when Little Red Riding Hood nonetheless made a sudden motion, he sliced off her head.

“Thank goodness you got here in time,” said the Wolf. “The brat and her grandmother lured me in here. I thought I was a goner.”

“No, I think I’m the real victim, here,” said the woodchopper. “I’ve been dealing with my anger ever since I saw her picking those protected flowers earlier. And now I’m going to have such a trauma. Do you have any aspirin?”

“Sure,” said the Wolf.

“Thanks.”

“I feel your pain,” said the Wolf, and he patted the woodchopper on his firm, well padded back, gave a little belch, and said “Do you have any Maalox?”

Kalėdų stebuklai ir Weltschmerz

Kai penktadienį grįžau iš, kad ir kaip keista, izraeliečių organizuoto Kalėdinio pasisėdėjimo R. namuose tarp Tel Avivo ir Haifos, prie durų pasveikinau kaimynus filipiniečius su šv. Kalėdomis. Taip užsimezgė ilgas pokalbis, buvau pakviesta į vidų, privaišinta ir… pakviesta kartu keliauti į Betliejų. Žinoma, nedvejojau. Gavau pamiegoti tik tris valandas, o penktą ryto iškurnėjome į autobusų stotį. Ten laukė keli turistiniai autobusai – visi netrukus (nors ir gerokai vėluodami) prisipildė filipiniečių darbininkų. Buvau vienintelė europietė. Jiems tai atrodė nieko nenormalaus. Jie vadino mane Diva, kažkas pasakė, kad esu kaip „tarp jų nusileidęs angelas“, o viena moteris prašė iš arti nufotografuoti jos veidą šalia mano žalių akių. Taip prasidėjo įspūdžių kupina kelionė į Vakarų Krantą. Daugiau jos detalių – angliškame tinklaraštyje. Čia – asmeniškesni pastebėjimai.

Skaitykite toliau

Keisčiausios gyvenime Kalėdos

Sveiki, su Kalėdomis visus, kad švenčia ar kam šiaip gera per šią šventę.

Na, turbūt nenustebinsiu, kad mano pirmosios Kūčios ne Europoje buvo labai keistos, bet galiausiai baigėsi gražiai. Draugai krikščionys iškurnėjo į Betliejų, o aš tuo tarpu turėjau net du akademinius susitikimus. O po to visą laiką praleidau prie interneto, plepėdama su A. ir A. Iš Lietuvos kilusi M. trumpame pokalbyje sakė, kad prisiminė, jog dabar Kalėdos, tik kai mama paskambino ir pasveikino. Skaitykite toliau

Filmas ‘Avatar’, grįžimas į gamtą

Na, taigi ėmiau ir pažiūrėjau. Kai I. pakvietė į kiną, buvau kaip tik tokios „reiktų prasiblaškyti“ nuotaikos, ir tik vėliau sužinojau, į kurį einame. Į trimatę versiją buvo tik kelios vietos po pat ekranu, todėl nutarėme pažiūrėti paprastą. Čia I. dar gavo nuolaidą, todėl sutaupytus pinigus išleidom dideliam maišui popkornų. Šitaip apsiginklavę įsitaisėme kino salėje, pasirengę efektingam reginiui ir nesudėtingai istorijai. Skaitykite toliau

Antisemitizmas vaikams? Po šimts kalakutų!

Nežinau, kodėl tokios temos vis viena per kitą lipa pas mane, bet kol kas nenoriu nustoti apie tai rašyti. Vakar su vienu draugu izraeliečiu plepėjome apie Disney’aus filmukus, jų santykį su II pas. karu ir jo ideologijomis. Draugas pamėtėjo tokį teiginį, kuriuo, atrodo, niekada neabejojo. Jis pasakė, kad Gargamelis iš Smurfų filmuko neabejotinai buvo žydas. Hmmm, pagalvojau, improvizuotas neva hebrajiškas vardas su pabaiga -el jau yra vienas akmuo į šito filmuko daržą. Tai, žinoma, nesutrukdė šį filmuką sėkmingai rodyti Izraelyje. Skaitykite toliau

Internetizacija

2007-ieji: Daiva užsiregistruoja į feisbuką.

2008-ieji: Daiva pradeda rašyti tinklaraštį.

2009-ieji: Daiva įkelia savo pirmąjį jūtūbo klipuką.

Jis štai čia:

Iškilmingai pareiškiu, kad Twitter’io neturėjau ir neturėsiu.

Įspūdžiai iš Be’er Ševos – Wonderland tinklaraštyje ir kitos savaitės „Atgimime“.

Japoniški radiniai

Niekada gyvenime taip dažnai nerašiau blogo, tikiuosi, ištikimiems skaitytojams neatsibodo.

Neseniai į savo gūglryderį užsiprenumeravau tinklaraščio japonukalba.wordpress.com naujienas. Šiandien jis pradžiugino japoniška kalėdine daina (kaip žinia, Izraelyje Kalėdos pasireiškia tik blizgučių išpardavimu rusiškose parduotuvėse). Skaitykite toliau