Mėnesio archyvas: lapkričio 2009

Knyga Naguib Mahfouz: Respected Sir

Anądien visai skaniai perskaičiau Naguib’o Mahfouz’o knygą, kurio pavadinimą tikriausiai verstų kaip „Gerbiamas ponas“. Nežinojau, kad šis Egipto rašytojas yra gavęs Nobelio literatūros premiją ir yra laikomas vienu iš arabiško romano pradininkų. Noriu pasinaudoti proga ir Izraelyje daugiau sužinoti apie arabų kultūrą, bet ne tik tai. Kaip visada ieškojau knygų, kurios tilptų į rankinę ir tiktų skaityti bet kur ir bet kada.

Man patiko romano „siūliškumas“ – visas pasakojimas labai tvirtai suvertas ant vieno siūlo, tarsi nesižvalgant į šalis, kaip ir pagrindinio herojaus gyvenimas. Kaip ir herojaus gyvenimas, romanas plėtojasi taip, lyg būtų vienmatis, nors iš tiesų, vos pakeli galvą nuo knygos, supranti, kad šį tą sužinojai apie aprašomą laikotarpį Egipte. Nepabaigiška pabaiga (jokios atomazgos, jokio sprendimo) privaloma tokio tipo kūriniams (beje, man ji priminė pabaigą iš dar Lietuvoje skaitytos Michael’o Scott’o Moore’o knygos „Too much of nothing“, kurios autorių sutikau Budapešte ir gavau knygą su visu parašu :)).

Keistoka, bet man kiek priminė Amos’o Oz’o stilių, gal tik dramatiškiau, „išspausčiau“. Rekomenduoju, ypač tiems, kurie skaito viešajame transporte.

Advokatas mano, kad žydai vienu balsu reikalavo turto, o neonaciai jį gynė

Štai kokia naujiena apie neonacių maršo dalyvį. Iš studento galima būtų tikėtis aukštesnio intelekto ir susigaudymo (pvz., kas per socialinis vienetas „žydai“ ir kas jo vardu kalba, arba kam jau buvo grąžintas turtas, o kam ne Lietuvoje). Na, bet tiek to. Naciūkščio elgesys manęs nestebina. Daug kraupesnis yra advokato pasisakymas:

„Jis rodė neapykantą žydams tik dėl to, kad jie reikalauja grąžinti turtą“, – advokato teigimu, J. Liagas elgėsi „kaip tikras Lietuvos patriotas“. Skaitykite toliau

KK mintija

Mano mėgstamas autorius Kęstas Kirtiklis, atsigavęs po (turbūt) ekonominių reikalų ir perkrovų sąlygoto laikino intelektualinio išsikvėpimo, parašė labai šaunų tekstą, kurį prarijau su didžiausiu malonumu. Vėl pradėjau skaityti „Bernardinus“, nes jis ten rašo.

Neketinu veltis į diskusijas, jei kas turi kokių negatyvių minčių dėl jo idėjų ir elgesio. Vis tiek manau, kad senatvėje su pasididžiavimu pasakosiu, jog su juo gėriau 😀

Pamintijimai apie krikščionybę

Vakar vienas atsitiktinis pašnekovas išsakė tokią mintį: „Tapti krikščioniu užtenka penkių minučių, o va tapti judėju reikia bent metų.“ Ta proga sumąsčiau idėją rinkti stereotipus apie krikščionybę (nes, šiaip ar taip, jau ir taip renku visokiausius stereotipus, kaip pastebėjote). Paprastai girdžiu tokias nuomones, kad krikščionys mėgsta viską drausti, kad laikosi viduramžiškų nuostatų, kad privalo susilaikyti nuo visų malonumų, dėl to labai kenčia ir yra pikti. Japonams krikščionybė – holivudinių atributų paradas, pavydėtina sistema, mokanti, kaip elegantiškai švęsti. Juk iš jos kilo Kalėdos, Šv. Valentino diena, vestuvės su balta suknele… Skaitykite toliau

Laikas bėga

Draugas feisbuke užsirašė, kad senu pasijusti verčia ne trisdešimties metų jubiliejus, o faktas, kad Freddie Mercury’s mirė prieš 18 metų. Kitaip tariant, kai aš buvau pradinėje mokykloje. Puikiai prisimenu, ką tuo metu žinojau apie vieno iš savo dviejų vaikystės herojų (kitas buvo John’as Lennon’as) gyvenimo ir mirties istoriją. Tėtis buvo sakęs, kad F.M. mirė nuo AIDS, ir mano vaikiškam protui buvo paaiškinta, jog tai baisi virusinė liga, kertanti žmogaus imunitetą. Prisimenu, kai pradinėj mokykloj kažkuria tema pakomentavau apie F.M. mirtį, mokytoja pasakė, kad garsiojo dainininko gyvenimo būdas buvo neįprastas, „jis neturėjo šeimos, turėjo daugybę moterų“. Tuomet nesupratau ryšio tarp „gyvenimo būdo“ ir ligos.

Galvoju angliškam bloge parašyti apie 10-ąjį dešimtmetį Lietuvoje.

Šedevras iš Etiopijos

Viena mano klausomiausių dainų Budapešto laikais.

Beje, man buvo atradimas sužinoti, kad jaunystėje Aster Aweke dainavo va taip:

Asimiliacinį (t.y., europietiško stiliaus), šiek tiek vietiniu koloritu paspalvintą popsą pakeitė gelmės ir vietinių tradicijų turtų paieškos. Palyginkite drabužius, šukuoseną ir laikyseną ankstesnėje dainoje ir, pavyzdžiui, čia:

Ne visiem išeina iš tokių paieškų padaryti ‘nepopsą’, bet šiuo atveju galima tik pasidžiaugti, kad A.A. pasirinko kitą kryptį.

Japonija, Izraelis ir savo kampo paieškos; „Juoko universitetas“ (filmas)

Šiandien universitete vyko vienas iš japoniško kino renginių – buvo rodomas puikus filmas „Juoko universitetas„. Trumpai apie jį. Tai filmas, nukeltas į imperinę prieškarinę Japoniją ir vaizduojantis susidūrimą tarp meninio polėkio ir nacionalistinės cenzūros. Jis rodo dviejų žmonių tvirtumą savo vaidmenyse, kuris visgi ne tik netrukdo, bet ir padeda atsiskleisti jų šiltam žmoniškumui. Mielas scenarijus vyniojasi pokalbiais, kuriuos fantastiškas operatoriaus darbas padaro dar estetiškai patrauklesnius. Nemačiau kitos taip tobulai nufilmuotos juostos. Po visais emocingais pokalbiais, viltimi ir beviltiškumu, slepiasi lengva ir tuo pat metu svari ironija: nacionalistinė cenzūra, atskiesta nenoriai rodomu žmogiškumu, paradoksaliai stiprina menininką, išgrynina ir iki spindesio ištobulina jo darbą, bet šitas tobulėjimas ir dviejų asmenybių ritualinis šokis biurokratijos labirintuose veda į niekur – už tą ir dievinu japoniškus filmus. Pabaiga nei gera, nei bloga, ji tik ženklina nueitą kelio, apie kurį kalbėjo filmas, pabaigą. Kaip klostysis kita atkarpa, nei įdomu, nei yra laiko pasakoti. Tikrai vertas dėmesio filmas. Skaitykite toliau

Kuo bėdavojasi visuomenė

Sužvejojau PEW tyrimo rezultatus ir sužinojau, kad:

a) Tik pusė Lietuvos visuomenės mano, kad perėjimas į kapitalizmą buvo gera mintis. Kaip klausi, taip ir atsakys. Dedu pliusą Lietuvos visuomenei, kad per dvidešimt metų suprato, kas yra kapitalizmas. Vengrijoje prokapitalistinis entuziazmas sumažėjo beveik dvigubai.

b) Blogiau tai, kad Lietuva iš šešių tirtų ES valstybių mažiausiai džiaugiasi daugiapartine sistema. Vengrijoje tik kas ketvirtas patenkintas tuo, kaip veikia demokratija tenai – oooi, kaip nesistebiu 🙂

c) Trys ketvirčiai Lietuvoje ir Vengrijoje mano, kad pagrindinė nacionalinė problema – korupcija.

d) Čekijoj kas ketvirtas nemėgsta vokiečių, Lietuvoje iš visų etninių grupių labiausiai nemėgsta žydų, o Ukrainoje beveik kas penktas negali pakęsti tadžikų. Oho… Absoliuti dauguma Čekijoje ir Slovakijoje neigiamai nusistačiusi prieš romus.

Labai suintrigavo, kuo ukrainiečiams užkliūva tadžikai. Bet turbūt šį mano nusistebėjimą reikėtų savikritiškai interpretuoti kaip anekdoto apie juodaodį ir voverę variantą 🙁