Mėnesio archyvas: lapkričio 2009

Naguib Mahfouz, „Respected Sir“

Anądien visai skaniai perskaičiau Naguib’o Mahfouz’o knygą, kurio pavadinimą tikriausiai verstų kaip „Gerbiamas ponas“. Nežinojau, kad šis Egipto rašytojas yra gavęs Nobelio literatūros premiją ir yra laikomas vienu iš arabiško romano pradininkų. Noriu pasinaudoti proga ir Izraelyje daugiau sužinoti apie arabų kultūrą, bet ne tik tai. Kaip visada ieškojau knygų, kurios tilptų į rankinę ir tiktų skaityti bet kur ir bet kada.

Man patiko romano „siūliškumas“ – visas pasakojimas labai tvirtai suvertas ant vieno siūlo, tarsi nesižvalgant į šalis, kaip ir pagrindinio herojaus gyvenimas. Kaip ir herojaus gyvenimas, romanas plėtojasi taip, lyg būtų vienmatis, nors iš tiesų, vos pakeli galvą nuo knygos, supranti, kad šį tą sužinojai apie aprašomą laikotarpį Egipte. Nepabaigiška pabaiga (jokios atomazgos, jokio sprendimo) privaloma tokio tipo kūriniams (beje, man ji priminė pabaigą iš dar Lietuvoje skaitytos Michael’o Scott’o Moore’o knygos „Too much of nothing“, kurios autorių sutikau Budapešte ir gavau knygą su visu parašu :)).

Keistoka, bet man kiek priminė Amos’o Oz’o stilių, gal tik dramatiškiau, „išspausčiau“. Rekomenduoju, ypač tiems, kurie skaito viešajame transporte.

Japonija, Izraelis ir savo kampo paieškos; „Juoko universitetas“ (filmas)

Šiandien universitete vyko vienas iš japoniško kino renginių – buvo rodomas puikus filmas „Juoko universitetas„. Trumpai apie jį. Tai filmas, nukeltas į imperinę prieškarinę Japoniją ir vaizduojantis susidūrimą tarp meninio polėkio ir nacionalistinės cenzūros. Jis rodo dviejų žmonių tvirtumą savo vaidmenyse, kuris visgi ne tik netrukdo, bet ir padeda atsiskleisti jų šiltam žmoniškumui. Mielas scenarijus vyniojasi pokalbiais, kuriuos fantastiškas operatoriaus darbas padaro dar estetiškai patrauklesnius. Nemačiau kitos taip tobulai nufilmuotos juostos. Po visais emocingais pokalbiais, viltimi ir beviltiškumu, slepiasi lengva ir tuo pat metu svari ironija: nacionalistinė cenzūra, atskiesta nenoriai rodomu žmogiškumu, paradoksaliai stiprina menininką, išgrynina ir iki spindesio ištobulina jo darbą, bet šitas tobulėjimas ir dviejų asmenybių ritualinis šokis biurokratijos labirintuose veda į niekur – už tą ir dievinu japoniškus filmus. Pabaiga nei gera, nei bloga, ji tik ženklina nueitą kelio, apie kurį kalbėjo filmas, pabaigą. Kaip klostysis kita atkarpa, nei įdomu, nei yra laiko pasakoti. Tikrai vertas dėmesio filmas. Skaitykite toliau