Žymų Archyvai: holivudas

Megaburžujai išrinko megažiūralus

Ir štai jau žinome, kas laimėjo triukšminguosius Oscarus. Iš visų minėtų filmų mačiau tik „Įsikūnijimą“ (atsargiai – spoileris, bet jūs ir taip žinosite, kas nutiks, vos pamatysite visus filmo pagrindinius veikėjus). Štai kietai sukaltas Žižeko komentaras apie jį. Visiškai sutinku, kad visose kolonialistinėse fantazijose užkariautojas baltasis vyras princesei tinka bet koks, kai ji pati tuo tarpu būna graži, protinga ir visokia ten kitokia. Taip pat – kad „kilnūs laukiniai“ visada turi tik du pasirinkimus: leistis išgelbėjami ar leistis sunaikinami. Ir šiaip, jei ne skraidymo scenos ir kabančios salos, filmas būtų buvęs nykokas.

Dar iš A. girdėjau apie neįtikinančią kaleidoskopišką „Precious“ istoriją.

Šiemet galim bent jau pasidėti pliusą, kad moteris Oscaruose buvo ne tik puošmena, bet ir kūrėja.

Štai čia galite paganyti akis, kaip apsirengė buržujai. Atkreipiau dėmesį, kokios senos atrodo daugelio jaunaveidžių įžymybių rankos. Matyt, nėra dar technologijos joms patempti.

Filmas ‘Avatar’, grįžimas į gamtą

Na, taigi ėmiau ir pažiūrėjau. Kai I. pakvietė į kiną, buvau kaip tik tokios „reiktų prasiblaškyti“ nuotaikos, ir tik vėliau sužinojau, į kurį einame. Į trimatę versiją buvo tik kelios vietos po pat ekranu, todėl nutarėme pažiūrėti paprastą. Čia I. dar gavo nuolaidą, todėl sutaupytus pinigus išleidom dideliam maišui popkornų. Šitaip apsiginklavę įsitaisėme kino salėje, pasirengę efektingam reginiui ir nesudėtingai istorijai. Skaitykite toliau

Vertimo subtilybės

Dauguma lietuvių tiki, kad puikiai moka anglų kalbą dėl to, kad jos mokėsi ir jiems mokykloje gerai sekėsi. Nepaisant to, kad anglų kalbos lygis mūsų šalyje palyginti neblogas, reikia pastebėti, kad trikdo įsitikinimas, jog bet kas gali išversti net ir nekasdienius žodžius. Todėl kai kuriose Vilniaus kavinėse meniu yra „miltingų patiekalų“ skyreliai. Bet labiausiai vertimo sugebėjimais mane žavi Delfi komanda.

Delfi yra portalas, kurį skaitau beveik kasdien, todėl iš karto pranešu: nesiekiu ant jo „užvaryti“. Tačiau kai kurie dalykai – nei juokis, nei verk. Pavyzdžiui, šiandien skaičiau apie gražiausių pasaulyje, o iš tikrųjų – JAV ir JK, įžymybių dvidešimtuką. Į akis pirmiausiai krito tai, kad nebuvo nė užsiminta apie šaltinį, iš kurio akivaizdžiai viskas pažodžiui nurašyta. Jei nejaučiate iš stiliaus, bet ką įtikins toks sakinys: „Jeigu tu netiki, kad Supermenas yra seksualus, vadinasi tu nesi amerikietė“. Joks autorius to nebūtų parašęs Lietuvos publikai. Na, čia jau etikos, o ne stiliaus dalykas.

Bet labiausiai pritrenkiantis vertimas yra apie Fergie: „Jos išorinis grožis tiesiog stulbinantis, bet dar didesnio šarmo prideda jos vidinė stiprybė bei konfidencialumas.“ Yra pagrindo spėti, kad originalas gyrė dainininkės confidence – pasitikėjimą savimi. O Delfi versijoj suprask, kaip nori, – gal talentingai nuo paparacių ginasi, gal apie asmeninį gyvenimą per daug nepasakoja.

Dar šiek tiek apie Rihanną: „Jos karamelės atspalvio oda, egzotiški veido bruožai bei šviesiai rudos akys, nepaisant jos balso, yra viena iš daugybės jos populiarumo priežasčių.“ Ar vertėjui/ai tikrai toks klaikus Rihannos balsas?

Mažesnis perliukas: „Zaco Efrono grožis nenupasakojimas. Kuri iš merginų nenorėtų atlikti su juo dueto, netgi apsivilkusi prakaituotą sportinę aprangą?“ Garantuoju, kad originale įžymybė vilkėtų sportinę aprangą, o ne dueto su juo trokštanti mergina.

Šitos nesąmonės atskleidžia ne tik primityvaus, apgraibinio vertimo iš anglų kalbos problemą. Blogiau tai, kad portaluose miega [lietuvių] kalbos redaktoriai. Ūūū, labas rytas.

Šeštadienis, amerikietiški filmai ir Europa

Esu Kaune. Kaip visada, kai važiuoju aplankyti šeimos, prieš miegą žiūrėjom pagrindinių Lietuvos TV kanalų „dienos meniu“. Rodė komediją „Paskutinės atostogos“, o prieš pat užmiegant, su knyga rankose dar viena akim nužiūrėjau „Zoro“ pabaigą, nes buvau nemačiusi. Iš šių dviejų TV dramų, ar kaip reikėtų vadinti, gali kilti daug visokių minčių, bet jos man siejasi pirmiausia „įvairovės“ įvaizdžiais.

„Paskutinės atostogos“ – miela romantinė komedija, kurią pažiūrėjęs kokių 15-os (galima ir vėliau) gali jaustis kažką naujo supratęs. Užguita pardavėja sužino, kad serga nepagydoma liga, atsiima pensijų fondus (simboliškai svarbu) ir išvyksta pagyventi taip, kaip visada svajojo. Galiausiai visi herojai susitinka, mylimasis pasiperša, blogasis veikėjas supranta savo klaidas, o gydytojas atsiunčia atsiprašymą dėl klaidos, todėl herojė nemiršta.

Tai, kas man pirmiausiai įsiminė, tai šiame filme sukurtas Europos įvaizdis. Į Europą herojė skrenda pasimaudyti prabangoje ir, žinoma, nenusivilia. 2006 m. scenarijaus autorius prabangą galėjo įsivaizduoti jau ir Čekijoje, nes šioji jau buvo atsiradusi Europoje. Taigi herojai paknopstom lekia į slidinėjimo kurortą „Ka(r)louvy vą(r)y“, kurio prabangiame viešbutyje reikalus aptarinėja politikai ir buržujai. Pakeliui dar pareklamuojamos Čekų oro linijos. Viešbutyje yra prancūzas virėjas ir vokietė, sprendžiant iš pavardės, kambarinė. Prancūzas su visais europiečiais šnekasi prancūziškai. Visi kiti tarpusavyje ir su klientais kalbasi anglų kalba su akcentu. Europiečių tautybės padavėjas, nustebęs, kai herojė užsisako visą meniu, netyčia prataria: „Tout? Ėėė… viską?“ Taigi Europa – tai kraštas, kuriame kalbama prancūziškai arba anglų kalba su akcentu, o kai kurie yra vokiečiai, bet dėl kalbų pernelyg nesilaužo. Savo tapatybę jie verčiau demonstruoja „prarijau-mietą“ laikysena ir santūrumu, kuris ištirpsta, sužinojus apie tragediją. Be kita ko, europiečiai nesilaiko dietos ir neskaičiuoja cholesterolio, bet yra liekni.

Labai akivaizdus Čekų oro linijų logotipo demonstravimas man sukėlė įtarimų, ar tik nebuvo šitas filmas kiek paremtas finansiškai. Tokiu atveju man jis įdomus ir kaip ideologinis kūrinys. Nepaisant to, kad amerikiečiams žiūrovams tikriausiai būtų patikę, filme nėra nė užuominos į postkomunizmą. Nėra nė vieno surūgusio veido, jokios užuominos į skurdą, ir visi taksistai kalba angliškai. Iš principo herojė skrenda ne į Rytų Europą, o į Europą. Kurorto pavadinimo pakartojimas kelis kartus reikalingas tik tam, kad ieškantieji panašaus europietiško rojaus jį gerai įsimintų. Čekija niekur neminima, tik kompiuterio ekranas, užsakant bilietus, rodo „Karlovy vary, CZ“. Na, o Europa pasižymi hedonistiška virtuve, prabangia architektūra, fantastiškais kraštovaizdžiais ir madingais drabužiais (herojė, nuėjusi į parduotuvę, prašo „tarptautinio“ įvaizdžio. Man tai buvo savotiškas „antrinio kontakto“ (kai pamatai savo ar sava laikomos aplinkos atvaizdą Kito akyse) pavyzdys.

„Zoro“ atveju etninės spalvos taip pat pasireiškia tik vardais ir akcentu. Nors vardai visų ispaniški, jie tarpusavyje ispaniškai nesikalba. Tai yra suprantama, nes iškiltų pramoginiam filmui trukdanti logistinė problema – tektų skaityti subtitrus. Tokiu atveju buvo galima leisti herojams tiesiog kalbėtis angliškai. Bet ne, pseudoautentiškumas imituojamas akcentais. Iš pradžių pristatomaKalifornijai adaptuota Robino Hudo istorija. Tada – anonsų mėgstama scena, kai Catherine Zeta-Jones lieka tik su pantalonais, o nepaisant herojaus mosavimo špaga ir rūbų pjaustymo, krūtinę dengiantiems jos plaukams nieko nenutinka. Apskritai moters mokėjimas kautis yra tarsi saldainis lygių galimybių aktyvistams, kad neprisikabintų, jog vaizduoja ją silpną, bet moteris kaunasi tam, kad seksualiai atrodytų, o ne kad, pavyzdžiui, nudurtų vyrą. Todėl pastarasis pjausto jos drapanėles, o ne, kaip tikram priešininkui, prakerta lūpą ar išpjausto kažkokį ženklą ant skruosto. Mačo yra toks, kaip priklauso, išsiskėtęs joja ant dviejų arklių (nežinia, kokiu tikslu), mokėtų vienas Žalgirio mūšį laimėti, bet moteriai leidžia vėl pasireikšti, kai prireikia kovoti už laisvę ir žmogaus teises. Konkrečiau – išlaisvinti būrį bejėgių narve uždarytų klykiančių juodaodžių vergų. Vėliau iš dulkių išnyra baltieji gelbėtojai, vyras ir moteris, nešantys po vaiką ir vedantys būrį vergų į šviesų rytojų. Prisipažinsiu, kad antropologinis susidomėjimas užleido vietą savotiškam pasidygėjimui šituo primityvumu.

Kol kas tiek mano kolekcijoje egzotiškų europiečių tema.

Baltijos kelias; TV stereotipai

Šiandien minimos Baltijos kelio metinės. Ta proga per feisbuką keliauja šis gražus video su nepamirštama trikalbe daina. Minima ši diena kaip ir visos šventės – iškilmingos kalbos, laidos per LTV, diskusijos, ar būtų galima pakartoti šiandien… O dar lyja.

Kai kurie mano kairieji draugai sako, kad jiems sunku tapatintis su to laikotarpio idealais, nes buvo itin pabrėžiamas jiems visiškai svetimas tautiškumas ir flirtuojama su religija. Antisovietiniai susibūrimai telkėsi bažnyčiose, juose buvo naudojama idealizuoto, grubiai apibendrinto lietuviškumo (latviškumo, estiškumo) idėja.

Išties, žmogui, matančiam, kaip ir kokiomis progomis šiandien metamos tautiškumo ir religijos kortos, darosi neskanu, o jų maišymas mane ir daugelį priverčia susigūžti ir susiraukti – manau, šitie dalykai turi būti atskiri, nes daugeliu atvejų ir šiaip vienas kitam prieštarauja. Tačiau anuo laikmečiu tai buvo patogiausios visuomenės mobilizacijos platformos, alternatyviausios, „underground’iškiausios“, antisovietiškiausios idėjos. Imperijoms suirti teisinis pagrindas atsirado tada, kai buvo paskelbtas garsusis teiginys, kad koncentruotai tam tikroje teritorijoje gyvenančios tautos turi teisę į valstybę, ir net Leninas šį teiginį pripažino. Žmonės ir jų grupės visada naudojasi jiems prieinamais kanalais, siekdami savo emancipacijos ir autonomijos. Tais laikais buvo prieinamas kaip tik toks. Sovietinės respublikos, šiaip ar taip, buvo taipogi struktūruojamos etniniu pagrindu, maišant su „skaldyk ir valdyk“ principais.

Būtent akivaizdus vertybinis prieštaravimas anuometinei valstybinio kapitalizmo oligarchinei imperijai galėjo sukurti tokį efektą, kokio reikėjo. Kas su tuo atsitiko po to, kitas klausimas. Idėjos kartais būna tikrai inertiškos. Vis dėlto dabar, kai nuo nieko nebereikia vaduotis, labai norėčiau visai Lietuvai palinkėti, kad, susidurdama su šiandieninėmis problemomis, naujai pati sau paaiškintų Baltijos kelio solidarumo, alternatyvumo ir taikaus pasipriešinimo idealus ir būtent Dainuojančią Revoliuciją, o ne tą gėdingą vienuolio nugalabijimą, laikytų savo valstybinės tapatybės pagrindu.

Visai kita tema.

Kartą CEU bibliotekoje, laukdama kažkokio renginio ar susitikimo, skaičiau knygą „Images that injure“. Ieškojau ko nors apie kinų ir Kinijos vaizdavimą žiniasklaidoje, bet nebuvo, todėl perskaičiau teorinę dalį, skyrių apie arabus, Ramiojo vandenyno gyventojus ir apie žydus. Apie pastaruosius, viską, kas buvo parašyta, galėjau labai vizualiai įsivaizduoti iš Holivudo filmų, todėl nusipiešiau ant popieriaus skiautės užrašams ir iki šiol atsimenu. O vakar, plepėdama su tėvais ir junginėdama kanalus, užtikau tokią komediją, kurioje beveik visi tie stereotipai ir buvo. Buvo susivėlęs savo vietos pasaulyje nerandantis menininkas, bėgiojantis paskui nežydę blondinę, jo ultra-rūpestinga mama, trenkta išplėstinė šeimynėlė… Įnoringos sesers personažas buvo neišplėtotas, bet, manau, priešingu atveju būtų atitikęs tą „princess“ tipažą.

Kaskart, kai pamatau kažką tokio, bandau įsivaizduoti, koks skandalas kiltų, jei panašus stereotipų kratinys užgimtų Rytų Europoje. Juk iš karto pasaulio spauda įžvelgtų tęstinumą su naciais ir kuo tik nori. Nesuprantu, kodėl Holivudas turi imunitetą nuo absoliučiai visko?