Na, taigi ėmiau ir pažiūrėjau. Kai I. pakvietė į kiną, buvau kaip tik tokios “reiktų prasiblaškyti” nuotaikos, ir tik vėliau sužinojau, į kurį einame. Į trimatę versiją buvo tik kelios vietos po pat ekranu, todėl nutarėme pažiūrėti paprastą. Čia I. dar gavo nuolaidą, todėl sutaupytus pinigus išleidom dideliam maišui popkornų. Šitaip apsiginklavę įsitaisėme kino salėje, pasirengę efektingam reginiui ir nesudėtingai istorijai. Continue Reading »

Pirmas:

čia ne Pažadėtoji, o pažadukų žemė Beveik visi telaviviečiai (į šią sąvoką įeina ir kaimynai filipiniečiai), su kuriais bendravau daugiau kaip penkias minutes, yra man ką nors žadėję ir neištesėję. Išimtys: hebrajų kalbos mokytoja, kaimyno iš gretimo buto mergina, nauja draugė iš Lietuvos. Haifiečiai kol kas ištesėjo viską, ką žadėjo (arba jei neištesėjo, tai žinau, kodėl negalėjo). Continue Reading »

Anądien visai skaniai perskaičiau Naguib’o Mahfouz’o knygą, kurio pavadinimą tikriausiai verstų kaip “Gerbiamas ponas”. Nežinojau, kad šis Egipto rašytojas yra gavęs Nobelio literatūros premiją ir yra laikomas vienu iš arabiško romano pradininkų. Noriu pasinaudoti proga ir Izraelyje daugiau sužinoti apie arabų kultūrą, bet ne tik tai. Kaip visada ieškojau knygų, kurios tilptų į rankinę ir tiktų skaityti bet kur ir bet kada.

Man patiko romano “siūliškumas” – visas pasakojimas labai tvirtai suvertas ant vieno siūlo, tarsi nesižvalgant į šalis, kaip ir pagrindinio herojaus gyvenimas. Kaip ir herojaus gyvenimas, romanas plėtojasi taip, lyg būtų vienmatis, nors iš tiesų, vos pakeli galvą nuo knygos, supranti, kad šį tą sužinojai apie aprašomą laikotarpį Egipte. Nepabaigiška pabaiga (jokios atomazgos, jokio sprendimo) privaloma tokio tipo kūriniams (beje, man ji priminė pabaigą iš dar Lietuvoje skaitytos Michael’o Scott’o Moore’o knygos “Too much of nothing”, kurios autorių sutikau Budapešte ir gavau knygą su visu parašu ).

Keistoka, bet man kiek priminė Amos’o Oz’o stilių, gal tik dramatiškiau, “išspausčiau”. Rekomenduoju, ypač tiems, kurie skaito viešajame transporte.

Šiandien universitete vyko vienas iš japoniško kino renginių – buvo rodomas puikus filmas “Juoko universitetas“. Trumpai apie jį. Tai filmas, nukeltas į imperinę prieškarinę Japoniją ir vaizduojantis susidūrimą tarp meninio polėkio ir nacionalistinės cenzūros. Jis rodo dviejų žmonių tvirtumą savo vaidmenyse, kuris visgi ne tik netrukdo, bet ir padeda atsiskleisti jų šiltam žmoniškumui. Mielas scenarijus vyniojasi pokalbiais, kuriuos fantastiškas operatoriaus darbas padaro dar estetiškai patrauklesnius. Nemačiau kitos taip tobulai nufilmuotos juostos. Po visais emocingais pokalbiais, viltimi ir beviltiškumu, slepiasi lengva ir tuo pat metu svari ironija: nacionalistinė cenzūra, atskiesta nenoriai rodomu žmogiškumu, paradoksaliai stiprina menininką, išgrynina ir iki spindesio ištobulina jo darbą, bet šitas tobulėjimas ir dviejų asmenybių ritualinis šokis biurokratijos labirintuose veda į niekur – už tą ir dievinu japoniškus filmus. Pabaiga nei gera, nei bloga, ji tik ženklina nueitą kelio, apie kurį kalbėjo filmas, pabaigą. Kaip klostysis kita atkarpa, nei įdomu, nei yra laiko pasakoti. Tikrai vertas dėmesio filmas. Continue Reading »

Kelioms dienoms atvykau į Estiją. Lėktuve (skristi taip arti buvo keistoka) skaičiau propagandinį bukletėlį, kur sužinojau, kad estiškas medus gerai vertinamas ir kad Estijoje interneto NEnaudotojų yra apie 300 000. Be to, internetu galima stebėti, kaip leidžiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokį dalyką būtina įdiegti Lietuvoje.

Buvau tokiam rajone, kuris laikomas labai nesaugiu. Amžiaus pradžioje jame pastatyti pusiau plytiniai, pusiau mediniai namai darbininkams, dirbusiems laivų statykloje netoliese. Dabar, žinoma, pramonės nebėra, namai avarinės būklės, niekas nenori ten gyventi, bet kai kuriems tenka. Jūra netoli, todėl nekilnojamojo turto kompanijos jau planuoja pakeisti šitos erdvės charakterį.

Sako, kad Taline praktiškai neliko kavinių, kurios savo lankytojams nesiūlytų nemokamo bevielio interneto.

Su draugais pietavau gruziniškame restorane, garsėjančiame šašlykais. O vakarą su drauge praleidom kavinėj, maždaug atitinkančioj Rašytojų sąjungos kabaką Vilniuje (tiesa, jame nebuvau kokius penkerius metus). Ten renkasi daugiau vyresni menininkai, kai kurie labai prisigeria, paskui šoka ir pažindinasi, jei randa, ko nepažinotų. Prie mūsų prisėdo garsus poetas bei publicistas ir žinomas grafikos dizaineris, abiejų vardai buvo Marko Pirmasis pasakojo, kaip savo skiltyje vienam estų savaitrašty aprašė kelionę į Kiprą – iš asmeninės patirties, per to, ką pavyko išragauti, prizmę. Draugė paaiškino, kad jo skiltis yra įdomiausia savaitraščio dalis. Antrasis Marko mokėjo lietuviškai pasakyti “labas vakaras”.

Talino kavinės atrodė tuštokos, išskyrus gal bariuką pavadinimu “Populiarusis”, kur sėdi “stilingas jaunimėlis”. Greičiausiai nedaug žmonių buvo mieste dėl to, kad išskirtinai nieko nevyko. Rugsėjo pradžioje prasiautė visi pagrindiniai festivaliai ir stojo štilis. Krizės landšaftas ne toks pastebimas kaip Lietuvoje, Latvijoje ar Vengrijoje. Panašu, kad visi daugmaž tvarkosi.

Kadangi, kaip minėjau, nieko nevyko, o lietus neleido mėgautis pasivaikščiojimais po puikųjį Talino centrą, nusprendėme tiesiog praleisti lietų kine. Be komentarų – kino teatras vadinosi “Coca Cola Plaza”… Žiūrėjom filmą “Taking Woodstock”, kurį režisavo Ang’as Lee. Filme buvo įdomiau naudojamas suskaidyto ekrano metodas, dailiai ir nepopsiškai perteiktas festivalio masiškumas. Viskas interpretuojama per šeimos, kurią veža ir traukia labai talentingas ir nuoširdus, bet užguitas vaikinukas, prizmę. Iš kitos vietovės išspirto hipių festivalio organizavimas turi socialinių kaštų, tarp kurių ir ant namo išpaišyta svastika, bet galiausiai atsiperka ir atgaivina miestelį. Pabaiga patetiška, bet labai nenuvilianti. Yra dar tokia scena apie LSD apsivartojimą, dėl kurios suprantu, kodėl filmo neleidžiama žiūrėti vaikams, jaunesniems kaip 12.

Žodžiu, tradiciškai galiu pasakyti: jums patiks, jei mėgstate “jam buvo labai sunku, bet jis tai padarė” tipo filmus arba šiaip įdomu, kaip kad man, festivalio istorijos interpretacijos.

Jums nepatiks, jei tikėjotės įsigyventi į festivalio ritmą, o ne pasižiūrėti, kaip sekėsi jį organizuoti.

Šiandien buvau vienoje iš Taline populiarių organiško maisto kavinių Koleri gatvėje, tikrai labai miela. Yra knygų, yra ekologiškų produktų parduotuvė, yra sulčių, bandelių ir įvairių patiekalų. Talinas žengia keliais žingsniais priekyje Lietuvos. Lietuvoje, kiek žinau, kažką panašaus daro tik “Jalta”.

Paskui buvau Dailės muziejuje. Net ir XIX a. estų darbai buvo savotiškai išskirtiniai. Labai daug pritapyta italių, į kurias sudėti visi estams nebūdingi bruožai. Verta dėmesio ir sovietinio propagandinio meno kolekcija, kurios kai kurie darbai atrodo labai ironiški. Dar buvo legendinio estų grafiko Wiiralt paroda, nežinojau tokio menininko, bet tikrai puikūs darbai. Buvo ir šiuolaikinio skandinavų meno kilnojama paroda su šviečiančiu burbulu su judančiais žmogeliukais, sudvejintomis vaiko nuotraukomis ir pan.

Dar buvau super-modernistinėje sinagogoje, kurioje kai kurios pamaldos vyksta per skype. Kvintescencinis estiškumas Siūloma prieš perkant sklypą Mėnulyje nusipirkti nuolatinę vietą sinagogoje.

Buvau ir muzikinio teatro kavinėje, kur yra fantastiškos morkų ir moliūgų sriubos ir, sako, vyksta geriausi nepriklausomos muzikos vakarėliai

Draugė pasakojo, kad Taline buvo susiformavęs tam tikras vakarėlių maršrutas, kurio paskutinė stotelė visada būdavo korėjietiškas karaoke baras, dirbantis visą parą. Dabar jis užsidarė, todėl linksminimosi įpročiai keičiasi. Yra viena meniško jaunimo pamėgta vieta, kuri tapo tokia populiari, kad alternatyvesnis meniškas jaunimas verčiau eina į tą kabaką, kur sutikau du Marko.

Apskritai Taline vienintelis blogas dalykas kol kas – vėjai ir kas kelias minutes kintantis oras. Šiaip tikrai dinamiškas ir patogus gyventi miestas.

Prieš kurį laiką su Milda pasiryžome paskirti tris valandas jau primiršto, bet prieš kelerius metus supermadingo E.Kusturicos filmui “Underground”. Pažįstamų išgirtus madingus filmus labai gera žiūrėti, kai jie primirštami, nes tada nekyla toks vaikiškas noras būtinai kritikuoti maištaujant. Ateis man laikas ir Kimo Ki-duko filmus vieną po kito peržiūrėti.

Na, o šis tikrai klaikiai ištęstas, belieka pasidžiaugti, kai žiūri namie ir gali keisti pozą. Atrodo, kad režisierius tyčia žaidžia žiūrovų fiziniais pojūčiais, tarsi sakydamas: “O aš žinau, kad vis tiek iškęsi ir tau vis tiek patiks”. Gal neveltui buvo sugalvoti filmų standartai, kad būtų patogu vidutiniams kūrėjams. Sukurti labai ilgą (kaip “Alžyro mūšis”) arba labai trumpą (kaip kažkuriam kino festivaly matyti prancūzų trumpametražiai, pvz., “Echo”) filmą reikia ypatingo talento, nes įsijungia ne tik žiūrovų tipologija, bet ir fiziologija.

Kuriant “Underground” veikiau buvo pasikliauta didele gerbėjų meile Kusturicai. Man patinka “šiziniai” filmai, kuriuose neįtikėtini dalykai pateikiami kaip savaime suprantami. Itin graži buvo pabaiga su plaukiančiomis karvėmis – jų vaizdas bylojo, kad buvo verta ištverti tas valandas. Bet didžioji tų valandų dalis – tik dar vienas identiškas Kusturicos blynas apie tai, kad yra tokia planeta Balkanai, kur visi visada girti ir šaudo į orą, o būtinas sueities stovint elementas yra moters įsikabinimas į šviestuvą. Kaip rašė Žižekas, Kusturicos filmai pasitarnavo kuriant Balkanų kaip “Kito”, laukinių Rytų, vaizduotę, pro specialiai tiriančiam žvilgsniui pritaikytą rakto skylutę, kuri privalo rodyti, kaip ten nuolat kariaujama ir paleistuvaujama. Tik įsikniausi į patogią savo švaraus pasaulio sofutę ir žiūri su pasimėgavimu, atata…

Patiko scenarijaus autoriaus neslaptoji politinė kritika. Itin elegantiškai sudirbti “žydrieji šalmai”, graži požemio metafora, nuginkluojantis nuolatinio karo paaiškinimas. Įsimintina scena, kai aplink karį lyg prisuktas važiuoja degantis neįgaliųjų vežimėlis, o rato centre stovi kryžius su apsivertusia Jėzaus figūra.

Žodžiu, mano rekomendacija: pasiimkite užkandžių, pasikvieskite šnekių draugų ir kartais užmeskite akį į gerai padarytus vaizdus. Praleiskite nuobodžias vietas.

Jums patiks, jei manote, kad Kusturica yra pagal apibrėžimą gėris arba jei neturite, kaip praleisti ilgo vakaro, arba dar jeigu kine ieškote judančios tapybos.

Jums nepatiks, jei skaitėte “Orientalizmą” ir pasirašytumėte po kiekvienu jo teiginiu, jeigu ieškote naujovių, arba jeigu dvi valandas žiūrėję, kaip tuzinas žmonių geria ir viską daužo, klausite “ką čia norėjo pasakyti?”

Tęsdama savo pastangas gaivinti ir gražinti savo vokiečių kalbą, pasičiupau šį viešajame transporte skaityti puikiai tinkamą romaną. Jei būtų ilgesnis, būtų ištęstas, jei būtų trumpesnis, galėtų būti novelė. Ši knyga apie karo įkarštyje Rytų Vokietijoje pasimetusį brolį. Antrasis sūnų pametusių tėvų vaikas auga su kažkokiu nepilnatvės ir kaltės jausmu. Tėvai desperatiškai ieško prarasto sūnaus, o visas pasaulis tarsi iš jų tyčiojasi. Itin talentingai atskleistas panašumą lyginančių profesorių akademizmas, kuris išnarsto detales, bet taip ir nepateikia klientui rūpimo atsakymo. Tyrėjai konstatuoja, kiek skiriasi ausų forma, tarsi to nebūtų galima pastebėti plika akimi, vartoja įmantrų žodyną ir nieko negali pasakyti apie neviltį, ilgesį, jausmus. Galiausiai surrealistinis antrojo sūnaus atradimas tik supurto jo pasaulį, bet nieko daugiau neatskleidžia.

Kol visa tai plėtojasi, skaitytojas dozuotai vaišinamas geru vokišku humoru ir paauglystės pradžios ironija. Tikrai vertas jūsų laiko lengvas, o kartu ir gilus skaitinys.

Tai buvo naujausias mano radinys VU Centrinių rūmų bibliotekoj. Ten dabar tradiciškai pasiimu po vieną anglišką ir vieną vokišką knygą, o kartais ir lietuvišką. Šio rašytojo buvau jau vieną knygą skaičiusi ir žinau, kad jį mėgsta G. Taigi nusprendžiau paskaityti vieną lietuvišką vertimą.

Anądien kolegė Dalia klausė, ar nežinau gerų moteriškų monologų, kurių ieško jos draugė, studijuojanti aktorystę. Abi gerokai pasukome galvą, ieškodamos gerų monologų, ar šiaip monologų. Sutarėme, kad, kaip jau kartą esu rašiusi, jei vyras rašytojas nemoka įsijausti į moterišką personažą, tai geriau jau tegul ir nerašo nekokybiškų moters monologų, tokių kaip madingojo Milano Kunderos. Dėl to pokalbio mano vaizduotė sukūrė lentynėlę “moteriški monologai” ir į Ozo knygą žiūrėjo tikslingai, kad galėtų kažką ten padėti.

Ozo moters monologai pakankamai švarūs. Tiksliai fiksuoja detales, nesidrabsto per kraštus besiliejančia lyrika, kurios vis tiek turbūt nemokėtų įtikinamai suvaidinti. Autorius kuria personažą principu “tokia kaip vyras, tik moteris”. Jo veikėja išgryninta iki rūšinio (Marxo prasme) žmogiškumo, kurio individualiam turiniui skleistis trukdo toks atsitiktinis faktas, kaip gimimas moterimi. Ji ramiai ir pati nežinodama, ar to nori, ar nenori, vykdo viską, ko iš jos tikisi visuomenė. Elgiasi “kaip reikia”, bet ne dėl to, kad taip reikia, o dėl to, kad tarsi nei nori to, nei nenori. Nori kitų dalykų, kurie gaunami supakuoti su tais, kurie jai nepatinka. Tragizmas slypi tose pakuotėse, o ne visuomenės spaudime. Rutina supakuota su pasirinkimu gyventi su mylimu žmogumi, o vos trūktelėjus jos kaspinėlį pradeda iš paketo byrėti kiti dalykai: sunkūs nėštumai, paaukotos ambicijos, privalomas bendravimas su tam tikrais žmonėmis. Gyvenimas kukliai supakuotas su troškimo išlaidauti perkant drabužius tenkinimu.

A.Ozo moters santykis su savo kūnu tarsi per polietileną. Nesinori sakyti, kad dėl to, jog apie jį rašo vyras. Bet skaitant atrodo, kad taip tarsi turi būti. Tik gal tada vertėjo tą išgrynintą žmogiškumą taip ir palikti, nė nebandyti įsijausti į tą kūniškumą, kuriame niekada nebus lyčių lygybės.

Knyga baigiasi be pabaigos, bet ne visai taip, kaip man patinka. Galima daug ką įsivaizduoti. Primena Ibseno “Norą”, tik nėra dramatizmo. Labai savotiškai įsiterpia dviejų arabų paveikslas. O gražiausia, ką radau tame kūrinyje, tai miesto proza, vaizdingi aprašymai, lakoniška miesto charakterio tapyba, gilus ir asmeniškas miesto erdvių, neatsiejamų nuo metų laikų, atvaizdavimas. Verta perskaityti, tik gal geriau angliškai. Man visada atrodo, kad vertimas iš gramatiškai lankstesnės kalbos į anglų nukerpa literatūrai sparnus, o antrasluoksnis vertimas iš anglų į lietuvių – dar ir uodegą. Užduotis mano draugams hebraistams – išversti iš originalo Kai krizė baigsis ir leidyba Lietuvoje vėl ims egzistuoti.

Per kelias dienas savišvietos dėlei perskaičiau Murakamio “Dansu dansu dansu”. Žinojau, kad tai – madingiausia šio rašytojo knyga, masiškai vien pavadinimu sužavėjusi ir lietuvius (sprendžiant iš internetinių slapyvardžių ar populiaraus blogo dansu.lt). Na, patiko man tik tai, kad galėjau labai vizualiai įsivaizduoti herojaus judėjimą Tokijuje, puikiai žinojau, ką reiškia eiti pėsčiomis per Sendagają į Šibują ir pan. Knyga taipogi buvo lengvas, traukiniui Vilnius-Kaunas ganėtinai tinkamas skaitalas. Tačiau visais kitais aspektais – nykiausias Murakamio kūrinys. Visų pirma, visuotinis dėsnis, kad gerų knygų tęsiniai būna blogi, galioja ir čia. Pabandyti sukurti “Avies medžioklė. Antra dalis” – klaida. Lygiai taip pat Murakamio bandymas pateikti savo ideologinę poziciją ir laimėti daugiau jaunuolių su čegevariniais marškinėliais skamba kaip graudus populiarumo siekiančio rašytojo-mėgėjo stenėjimas. “Brandųjį kapitalizmą” pasikritikuoti moku ir pati, kaip ir daugelis. Būtų ne bėda, jei nuorodos į socialinę kritiką būtų gerai integruotos, arba po jomis slypėtų personažai, o ne rašytojo lūkesčiai iš jo publikos, taip pat jei jos būtų lengvos ir ironiškos, bet dabar atrodo kaip nesiderinantys antsiuvai. Geriausi kūriniai parašomi, kai negalvojama, kas juos skaitys ir kaip padaryti, kad skaitytų kuo daugiau. “Kas norės – susiras” yra galbūt komerciškai ne pati sėkmingiausia, bet kūrybiškai produktyviausia nuotaika. Bet į Murakamio galvą tuo metu, atrodo, buvo įsisukęs brandusis kapitalizmas.

Vakar pirmą ir paskutinį kartą buvau “Humoro klubo” pasirodymuose – pataikiau į sezono uždarymą. Draugė, su kuria ėjau, pasakojo, kad kartais būna visai smagu, be to, vienas pažįstamas iš studijų laikų ten dalyvauja.

Labai nustebau, kad įėjimas kainuoja 20 litų. Aš įsivaizdavau, kad čia toks kamerinis renginys, į kurį ateina penki humoristų pusbroliai ir vienas gerbėjas, kur įėjimas 5 litai, pigus alus ir visi susirenka pažvengti tokioje beveik studentų barako atsmosferoje. 20 litų galėtų būti prabangesnio patiekalo Vilniaus centre kaina, todėl tai nėra labai daug, bet bendras pasirodymų lygis nebuvo vertas nė tiek (žinoma, komikai yra mėgėjai, bet dėl to turėtų būti atitinkamai ir pateikti beigi prieinami už mėgėjišką kainą). Septintokai gal būtų atsidėkoję humoristams drovaus raudonio ir iš susijaudinimo žybsinčių akių kokteiliu, bet publika buvo suaugusi, o tai reiškia, jau seniai persisotinusi primityviais juokeliais apie “antrą galą”.

Įdomiausias buvo Domas – jo juokeliai apie makintošus, BMW vairuotojus ir iPuodą galėtų įeiti į folklorą. Juokiausi beveik per visą jo pasirodymą. Justas (rodos, toks vardas), kurį buvau mačiusi per jūtūbą, taip pat mokėjo prajuokinti. Jo juokeliai apie taksi Klaipėdoj ir pan. buvo subtilūs ir daugiasluoksniai, ir net nelabai juokingus dalykus jis moka gerai pasakoti. Paulius, mano pažįstamas iš TSPMI, buvo, kaip ir tikėjausi, pakankamai stilingas, gerai pašiepė Algį Greitai, bet kažkuriuo metu susiparino ir užvėmė ant vieno žiūrovo taip, kad buvo nei juokinga, nei įdomu, nei radikalu, priešingai nei jis tikėjosi. Rokas buvo savotiškai mielas.

Na, o toliau – prasčiau. Kai kurių neprisimenu vardų. Pagarsėjęs Modestas buvo tiesiog lievas. Tai žmogus, kuris neturi talento, bet mano, kad gali jį pasidaryti pats (jo juokelių stiliumi galėčiau pasakyti, kad, skirtingai nei erekcija, talentas juokinti žmones negali būti rankų darbo kūrinys). Man buvo pasakoję, kad Asia nejuokinga, tai to ir tikėjausi. Ji buvo labai nyki ir, jos klausantis, man norėjosi pasiimti virbalus ir megzti. Apskritai susidarė įspūdis, kad juokintojai nelabai laimingi ir labai kompleksuoti, nes beveik visi jų juokeliai buvo apie smaukymąsi. Antra pagal populiarumą tema – gėjai.

Eilinį kartą gailėjausi, kad nemoku švilpti. Bet nesigailiu, žinoma, ten nuėjus. Susipažinau su populiariosios kultūros fenomenu, pabuvau tokioj visai nieko, trečiadienio vakarui tinkamoj atmosferoje, pamačiau, kaip gyvai humorauja mano pažįstamas ir išgirdau keletą neblogų juokelių.