Girdėjau tiek daug gerų žodžių apie šį filmą, Skalvijos įvardytą kaip kriminalinė drama, kad susigundžiau pažiūrėti. Viena iš filmą gyrusių pažįstamų – „Atgimimo“ filmų apžvalgininkė Goda, pažiūrėti rekomendavo ir Kasparas su Asta. Taigi penktadienį temstant išsiruošėme pažiūrėti to išgirtojo šedevro. Visos draugės, rekomendavusios filmą, žino, kad nemėgstu „siaubiakų“, ir tikino, kad bus gilu ir įdomu. Deja, pirma mintis, kai paskutinis kadras užtemo ir pradėjo rodyti pabaigos titrus, buvo „Pffff…“ Grįžusi perskaičiau dar vieną apžvalgą, bet ten irgi buvo tik pagiriamieji žodžiai. Filmas pelnė ir ne vieną apdovanojimą. Taigi kas patiko kitoms ir nepatiko man?

Continue Reading »

Tikras gruodis – nuo žodžio “gruodas”. Atrodo, sumirksėjus sulips vokai nuo šalčio.

Bet užtat buvau teatre. Paveizėjau A.Areimos (OKT) režisuotą spektaklį “Prakeiktieji” pagal garsią E.O’Neill’o pjesę “Gedulas tinka elektrai”. Spektaklis nustebino nepriekaištingais techniniais sprendimais: puikiai išnaudota itin kukli “Menų spaustuvės” scena, įtikinantis apšvietimas, o svarbiausia – greta scenos įsitaisęs muzikantas, kartais nutylantis, o kartais užtriūbijantis taip, kad priverčia įsitempti ir gaudyti garsų raizgynėje pasiklystančius aktorių žodžius, kurie nuo to atrodo svaresni. Muzikos garsai kartais priminė įniršusio dramblio niurzgimą, kartais – lapų šnaresį. Tikrai puiku.

Aktoriai taip pat tiko savo personažams (ar personažai jiems) ir įtikinamai vaidino, išskyrus… pačią pagrindinę, Lavinijos vaidmenyje (vaidino Toma Vaškevičiūtė). Vienodas trypčiojimas, vienodas sėdėjimas pabrėžtinai plačiai išsiskėtus ir daug persūdytai dramatiškų šūkčiojimų – gal toks personažas, bet kažkaip neįtikino. Ar žinote tokį įspūdį, kai kas nors, rodos, vaidindama/s labai atsiveria, sklaidosi ir šaukia, šaukia, bet apima toks jausmas, kad gerklės gilumoje tuštuma? Kad nėra nė menko šešėlio to, ką personažas norėtų išrėkti? Labiau patyrę aktoriai išmoksta (nors ir nebūtinai) dramą seikėti taupiai, išreikšti kai kada ir kuždesiais. Neseniai buvau poros jaunų užsieniečių poezijos vakare – tai vienas irgi labai spaudė iš savęs riksmą, bet už jo neslypėjo išjausta, autentiška emocija. Kadangi kartu į teatrą ėjusi draugė paminėjo neseniai buvusi E.Nekrošiaus spektaklyje, prisiminiau, kaip vienas draugas, teatro kritikas iš Izraelio, sykį man pasakojo matęs šiojo režisieriaus spektaklį festivalyje Jeruzalėje. “Ir kaip įspūdžiai?” – degiau iš smalsumo. “Na, parašiau neigiamą rezenziją, – pasakė kritikas. – Laikausi nuomonės, kad rėkti teatre reikia tada, kai tai turi prasmę.”

Pagrindinės aktorės vaidyba pradžioje, deja, priminė mokyklos teatro būrelio pasirodymą (balso moduliacijos atrodė labai girdėtos) arba lietuviškus serialus. Laimei, spektaklio eigoje jos vaidyba, atrodo, gerėjo, gal užteko labiau įsijausti į vaidmenį. Kulminacija buvo labai žiauri, kaip priklauso pagal pjesę, bet estetiška ir pakili, ir aktorė ją puikiai “išvežė”. Apibendrinant: nors ir net labai nepigu, jei turite galimybę, nueikite (tiks visokiems skoniams, nes sprendimas įdomus, o siužetas nesudėtingas). Per tą laiką geriausiems aspektams, spėju, nieko nenutiks, o blogiausieji apsišlifuos.

Pagaliau pažiūrėjau praėjusiais metais sukurtą ir daug apdovanojimų pelniusį Izraelio filmą “Ajami” (apdovanojimų sąrašą ir kitą pagrindinę informaciją galite rasti čia). Bendras įvertinimas – filmas gražus, įtaigus, itin šauniai susukta scenarijaus intriga. Pabaiga jums parodys, kad visos išvados, kurias padarėte filmo eigoje (o filmas susideda iš penkių susijusių istorijų) buvo klaidingos. Filmo veikėjai gyvena, pykstasi, myli ir miršta ne tik kad ne taip, kaip pagal stereotipą turėtų arabai, žydai, Jafos arabai, krikščionys arabai, neturtingi jaunuoliai ar dar kas nors. Jie visa tai daro netgi ne taip, kaip tikitės jūs, žiūrove, kuris greičiausiai esate socialiai jautrus ir kultūriškai išprusęs. Continue Reading »

Na, taigi ėmiau ir pažiūrėjau. Kai I. pakvietė į kiną, buvau kaip tik tokios “reiktų prasiblaškyti” nuotaikos, ir tik vėliau sužinojau, į kurį einame. Į trimatę versiją buvo tik kelios vietos po pat ekranu, todėl nutarėme pažiūrėti paprastą. Čia I. dar gavo nuolaidą, todėl sutaupytus pinigus išleidom dideliam maišui popkornų. Šitaip apsiginklavę įsitaisėme kino salėje, pasirengę efektingam reginiui ir nesudėtingai istorijai. Continue Reading »

Pirmas:

čia ne Pažadėtoji, o pažadukų žemė Beveik visi telaviviečiai (į šią sąvoką įeina ir kaimynai filipiniečiai), su kuriais bendravau daugiau kaip penkias minutes, yra man ką nors žadėję ir neištesėję. Išimtys: hebrajų kalbos mokytoja, kaimyno iš gretimo buto mergina, nauja draugė iš Lietuvos. Haifiečiai kol kas ištesėjo viską, ką žadėjo (arba jei neištesėjo, tai žinau, kodėl negalėjo). Continue Reading »

Anądien visai skaniai perskaičiau Naguib’o Mahfouz’o knygą, kurio pavadinimą tikriausiai verstų kaip “Gerbiamas ponas”. Nežinojau, kad šis Egipto rašytojas yra gavęs Nobelio literatūros premiją ir yra laikomas vienu iš arabiško romano pradininkų. Noriu pasinaudoti proga ir Izraelyje daugiau sužinoti apie arabų kultūrą, bet ne tik tai. Kaip visada ieškojau knygų, kurios tilptų į rankinę ir tiktų skaityti bet kur ir bet kada.

Man patiko romano “siūliškumas” – visas pasakojimas labai tvirtai suvertas ant vieno siūlo, tarsi nesižvalgant į šalis, kaip ir pagrindinio herojaus gyvenimas. Kaip ir herojaus gyvenimas, romanas plėtojasi taip, lyg būtų vienmatis, nors iš tiesų, vos pakeli galvą nuo knygos, supranti, kad šį tą sužinojai apie aprašomą laikotarpį Egipte. Nepabaigiška pabaiga (jokios atomazgos, jokio sprendimo) privaloma tokio tipo kūriniams (beje, man ji priminė pabaigą iš dar Lietuvoje skaitytos Michael’o Scott’o Moore’o knygos “Too much of nothing”, kurios autorių sutikau Budapešte ir gavau knygą su visu parašu ).

Keistoka, bet man kiek priminė Amos’o Oz’o stilių, gal tik dramatiškiau, “išspausčiau”. Rekomenduoju, ypač tiems, kurie skaito viešajame transporte.

Šiandien universitete vyko vienas iš japoniško kino renginių – buvo rodomas puikus filmas “Juoko universitetas“. Trumpai apie jį. Tai filmas, nukeltas į imperinę prieškarinę Japoniją ir vaizduojantis susidūrimą tarp meninio polėkio ir nacionalistinės cenzūros. Jis rodo dviejų žmonių tvirtumą savo vaidmenyse, kuris visgi ne tik netrukdo, bet ir padeda atsiskleisti jų šiltam žmoniškumui. Mielas scenarijus vyniojasi pokalbiais, kuriuos fantastiškas operatoriaus darbas padaro dar estetiškai patrauklesnius. Nemačiau kitos taip tobulai nufilmuotos juostos. Po visais emocingais pokalbiais, viltimi ir beviltiškumu, slepiasi lengva ir tuo pat metu svari ironija: nacionalistinė cenzūra, atskiesta nenoriai rodomu žmogiškumu, paradoksaliai stiprina menininką, išgrynina ir iki spindesio ištobulina jo darbą, bet šitas tobulėjimas ir dviejų asmenybių ritualinis šokis biurokratijos labirintuose veda į niekur – už tą ir dievinu japoniškus filmus. Pabaiga nei gera, nei bloga, ji tik ženklina nueitą kelio, apie kurį kalbėjo filmas, pabaigą. Kaip klostysis kita atkarpa, nei įdomu, nei yra laiko pasakoti. Tikrai vertas dėmesio filmas. Continue Reading »

Kelioms dienoms atvykau į Estiją. Lėktuve (skristi taip arti buvo keistoka) skaičiau propagandinį bukletėlį, kur sužinojau, kad estiškas medus gerai vertinamas ir kad Estijoje interneto NEnaudotojų yra apie 300 000. Be to, internetu galima stebėti, kaip leidžiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokį dalyką būtina įdiegti Lietuvoje.

Buvau tokiam rajone, kuris laikomas labai nesaugiu. Amžiaus pradžioje jame pastatyti pusiau plytiniai, pusiau mediniai namai darbininkams, dirbusiems laivų statykloje netoliese. Dabar, žinoma, pramonės nebėra, namai avarinės būklės, niekas nenori ten gyventi, bet kai kuriems tenka. Jūra netoli, todėl nekilnojamojo turto kompanijos jau planuoja pakeisti šitos erdvės charakterį.

Sako, kad Taline praktiškai neliko kavinių, kurios savo lankytojams nesiūlytų nemokamo bevielio interneto.

Su draugais pietavau gruziniškame restorane, garsėjančiame šašlykais. O vakarą su drauge praleidom kavinėj, maždaug atitinkančioj Rašytojų sąjungos kabaką Vilniuje (tiesa, jame nebuvau kokius penkerius metus). Ten renkasi daugiau vyresni menininkai, kai kurie labai prisigeria, paskui šoka ir pažindinasi, jei randa, ko nepažinotų. Prie mūsų prisėdo garsus poetas bei publicistas ir žinomas grafikos dizaineris, abiejų vardai buvo Marko Pirmasis pasakojo, kaip savo skiltyje vienam estų savaitrašty aprašė kelionę į Kiprą – iš asmeninės patirties, per to, ką pavyko išragauti, prizmę. Draugė paaiškino, kad jo skiltis yra įdomiausia savaitraščio dalis. Antrasis Marko mokėjo lietuviškai pasakyti “labas vakaras”.

Talino kavinės atrodė tuštokos, išskyrus gal bariuką pavadinimu “Populiarusis”, kur sėdi “stilingas jaunimėlis”. Greičiausiai nedaug žmonių buvo mieste dėl to, kad išskirtinai nieko nevyko. Rugsėjo pradžioje prasiautė visi pagrindiniai festivaliai ir stojo štilis. Krizės landšaftas ne toks pastebimas kaip Lietuvoje, Latvijoje ar Vengrijoje. Panašu, kad visi daugmaž tvarkosi.

Kadangi, kaip minėjau, nieko nevyko, o lietus neleido mėgautis pasivaikščiojimais po puikųjį Talino centrą, nusprendėme tiesiog praleisti lietų kine. Be komentarų – kino teatras vadinosi “Coca Cola Plaza”… Žiūrėjom filmą “Taking Woodstock”, kurį režisavo Ang’as Lee. Filme buvo įdomiau naudojamas suskaidyto ekrano metodas, dailiai ir nepopsiškai perteiktas festivalio masiškumas. Viskas interpretuojama per šeimos, kurią veža ir traukia labai talentingas ir nuoširdus, bet užguitas vaikinukas, prizmę. Iš kitos vietovės išspirto hipių festivalio organizavimas turi socialinių kaštų, tarp kurių ir ant namo išpaišyta svastika, bet galiausiai atsiperka ir atgaivina miestelį. Pabaiga patetiška, bet labai nenuvilianti. Yra dar tokia scena apie LSD apsivartojimą, dėl kurios suprantu, kodėl filmo neleidžiama žiūrėti vaikams, jaunesniems kaip 12.

Žodžiu, tradiciškai galiu pasakyti: jums patiks, jei mėgstate “jam buvo labai sunku, bet jis tai padarė” tipo filmus arba šiaip įdomu, kaip kad man, festivalio istorijos interpretacijos.

Jums nepatiks, jei tikėjotės įsigyventi į festivalio ritmą, o ne pasižiūrėti, kaip sekėsi jį organizuoti.

Šiandien buvau vienoje iš Taline populiarių organiško maisto kavinių Koleri gatvėje, tikrai labai miela. Yra knygų, yra ekologiškų produktų parduotuvė, yra sulčių, bandelių ir įvairių patiekalų. Talinas žengia keliais žingsniais priekyje Lietuvos. Lietuvoje, kiek žinau, kažką panašaus daro tik “Jalta”.

Paskui buvau Dailės muziejuje. Net ir XIX a. estų darbai buvo savotiškai išskirtiniai. Labai daug pritapyta italių, į kurias sudėti visi estams nebūdingi bruožai. Verta dėmesio ir sovietinio propagandinio meno kolekcija, kurios kai kurie darbai atrodo labai ironiški. Dar buvo legendinio estų grafiko Wiiralt paroda, nežinojau tokio menininko, bet tikrai puikūs darbai. Buvo ir šiuolaikinio skandinavų meno kilnojama paroda su šviečiančiu burbulu su judančiais žmogeliukais, sudvejintomis vaiko nuotraukomis ir pan.

Dar buvau super-modernistinėje sinagogoje, kurioje kai kurios pamaldos vyksta per skype. Kvintescencinis estiškumas Siūloma prieš perkant sklypą Mėnulyje nusipirkti nuolatinę vietą sinagogoje.

Buvau ir muzikinio teatro kavinėje, kur yra fantastiškos morkų ir moliūgų sriubos ir, sako, vyksta geriausi nepriklausomos muzikos vakarėliai

Draugė pasakojo, kad Taline buvo susiformavęs tam tikras vakarėlių maršrutas, kurio paskutinė stotelė visada būdavo korėjietiškas karaoke baras, dirbantis visą parą. Dabar jis užsidarė, todėl linksminimosi įpročiai keičiasi. Yra viena meniško jaunimo pamėgta vieta, kuri tapo tokia populiari, kad alternatyvesnis meniškas jaunimas verčiau eina į tą kabaką, kur sutikau du Marko.

Apskritai Taline vienintelis blogas dalykas kol kas – vėjai ir kas kelias minutes kintantis oras. Šiaip tikrai dinamiškas ir patogus gyventi miestas.

Prieš kurį laiką su Milda pasiryžome paskirti tris valandas jau primiršto, bet prieš kelerius metus supermadingo E.Kusturicos filmui “Underground”. Pažįstamų išgirtus madingus filmus labai gera žiūrėti, kai jie primirštami, nes tada nekyla toks vaikiškas noras būtinai kritikuoti maištaujant. Ateis man laikas ir Kimo Ki-duko filmus vieną po kito peržiūrėti.

Na, o šis tikrai klaikiai ištęstas, belieka pasidžiaugti, kai žiūri namie ir gali keisti pozą. Atrodo, kad režisierius tyčia žaidžia žiūrovų fiziniais pojūčiais, tarsi sakydamas: “O aš žinau, kad vis tiek iškęsi ir tau vis tiek patiks”. Gal neveltui buvo sugalvoti filmų standartai, kad būtų patogu vidutiniams kūrėjams. Sukurti labai ilgą (kaip “Alžyro mūšis”) arba labai trumpą (kaip kažkuriam kino festivaly matyti prancūzų trumpametražiai, pvz., “Echo”) filmą reikia ypatingo talento, nes įsijungia ne tik žiūrovų tipologija, bet ir fiziologija.

Kuriant “Underground” veikiau buvo pasikliauta didele gerbėjų meile Kusturicai. Man patinka “šiziniai” filmai, kuriuose neįtikėtini dalykai pateikiami kaip savaime suprantami. Itin graži buvo pabaiga su plaukiančiomis karvėmis – jų vaizdas bylojo, kad buvo verta ištverti tas valandas. Bet didžioji tų valandų dalis – tik dar vienas identiškas Kusturicos blynas apie tai, kad yra tokia planeta Balkanai, kur visi visada girti ir šaudo į orą, o būtinas sueities stovint elementas yra moters įsikabinimas į šviestuvą. Kaip rašė Žižekas, Kusturicos filmai pasitarnavo kuriant Balkanų kaip “Kito”, laukinių Rytų, vaizduotę, pro specialiai tiriančiam žvilgsniui pritaikytą rakto skylutę, kuri privalo rodyti, kaip ten nuolat kariaujama ir paleistuvaujama. Tik įsikniausi į patogią savo švaraus pasaulio sofutę ir žiūri su pasimėgavimu, atata…

Patiko scenarijaus autoriaus neslaptoji politinė kritika. Itin elegantiškai sudirbti “žydrieji šalmai”, graži požemio metafora, nuginkluojantis nuolatinio karo paaiškinimas. Įsimintina scena, kai aplink karį lyg prisuktas važiuoja degantis neįgaliųjų vežimėlis, o rato centre stovi kryžius su apsivertusia Jėzaus figūra.

Žodžiu, mano rekomendacija: pasiimkite užkandžių, pasikvieskite šnekių draugų ir kartais užmeskite akį į gerai padarytus vaizdus. Praleiskite nuobodžias vietas.

Jums patiks, jei manote, kad Kusturica yra pagal apibrėžimą gėris arba jei neturite, kaip praleisti ilgo vakaro, arba dar jeigu kine ieškote judančios tapybos.

Jums nepatiks, jei skaitėte “Orientalizmą” ir pasirašytumėte po kiekvienu jo teiginiu, jeigu ieškote naujovių, arba jeigu dvi valandas žiūrėję, kaip tuzinas žmonių geria ir viską daužo, klausite “ką čia norėjo pasakyti?”

Tęsdama savo pastangas gaivinti ir gražinti savo vokiečių kalbą, pasičiupau šį viešajame transporte skaityti puikiai tinkamą romaną. Jei būtų ilgesnis, būtų ištęstas, jei būtų trumpesnis, galėtų būti novelė. Ši knyga apie karo įkarštyje Rytų Vokietijoje pasimetusį brolį. Antrasis sūnų pametusių tėvų vaikas auga su kažkokiu nepilnatvės ir kaltės jausmu. Tėvai desperatiškai ieško prarasto sūnaus, o visas pasaulis tarsi iš jų tyčiojasi. Itin talentingai atskleistas panašumą lyginančių profesorių akademizmas, kuris išnarsto detales, bet taip ir nepateikia klientui rūpimo atsakymo. Tyrėjai konstatuoja, kiek skiriasi ausų forma, tarsi to nebūtų galima pastebėti plika akimi, vartoja įmantrų žodyną ir nieko negali pasakyti apie neviltį, ilgesį, jausmus. Galiausiai surrealistinis antrojo sūnaus atradimas tik supurto jo pasaulį, bet nieko daugiau neatskleidžia.

Kol visa tai plėtojasi, skaitytojas dozuotai vaišinamas geru vokišku humoru ir paauglystės pradžios ironija. Tikrai vertas jūsų laiko lengvas, o kartu ir gilus skaitinys.