Temos Archyvai: Recenzijos

Knygos, filmai, renginiai…

Cathy Glass, „Please don’t take my baby“

Šią neišgalvotą istoriją galima sutrumpintai papasakoti įvairiai. „Pasišventusi globėja pakeičia sunkiai besiverčiančios merginos gyvenimą“. Arba „tikra istorija atskleidžia, kas iš tiesų slypi po paauglių nėštumų statistika Didžiojoje Britanijoje“. Netgi, jei norite, „pokvailė mergšė vis prisidirba, bet gauna dar vieną šansą“. O gal „asmeninė istorija parodo, kaip svarbu socialiai pažeidžiamai žmogai turėti socialinės rūpybos komandą“. Holivudas tokią istoriją ekranizuotų vienaip, bet gyvenimo ekranizacijos rodo, kad individualų ir socialinį lygmenis atpainioti sunku, kai klausiame, kam gali pavykti pakeisti savo gyvenimą, ar netgi – ar yra prasmė stengtis tai padaryti.

Skaitykite toliau

Deborah Orr, „Motherwell“

Studijuodami politikos mokslus, dažnai svarstydavome, kokie skirtumai yra reikšmingi politinei sistemai. Ar sunkiau demokratiškai valdyti šalį, kurioje daug skirtingų kalbų ir papročių? Ar tam tikros politinės vertybės suderinamos su kai kuriomis kultūromis? Ar socialinė klasė vis dar politiškai aktuali? Tais laikais mums būtų buvę pravartu kai kuriuos akademinius svarstymus pakeisti autobiografijomis apie gyvenimą skirtumų pasaulyje. Neseniai mirusios žurnalistės D. Orr autobiografija aprėpia skirtumus, kurių pastaruoju metu nesame linkusios akcentuoti politikos kontekste. Bet jie yra politiški iki pašaknų. Skaitykite toliau

George Szirtes, The photographer at sixteen

„Ji norėjo gyvybės, bet tik puoselėtinos, uždarytos ir atsidavusios,“ – rašo Vengrijoje gimęs Jungtinės Karalystės autorius George’as Szirtes’as apie savo motiną ir jos santykį su namais, augalais, naminiais gyvūnais ir šeima. Jo chronologiškai atvirkščią pasakojimą pradedame su nelabai malonia moterimi – sudėtingo likimo, liūdna, tas tiesa, bet kartu – savanaude, stokojančia empatijos, primetančia savo norus savo šeimai. Autoriui vyniojant jos gyvenimo siūlą atgal per emigraciją, pokarį, koncentracijos stovyklą į jaunystę ir vaikystę, jos paveikslas sušyla, atrandame jame tvirtybę ir aistrą. Skaitykite toliau

Cai Emmons, „Weather Woman“

2016 m. Jeilyje susipažinau su rašytoja Cai Emmons, siekiančia apjungti mokslinės fantastikos, pasakos ir klimato distopijos žanrus kūrinyje, kuriame lygiagrečiai vyniotųsi antgamtinių galių turinčios orų pranešėjos, skęstančios salos gyventojo ir Brazilijos jaunuolių, ieškančių, kur nusipirkti švaraus vandens, gyvenimai. Veikėjų sampyna man labai patiko, tad, nusipirkus romaną, šiek tiek nuvylė tai, kad autorė nugenėjo tas ne Vakarų šalių gijas ir visą dėmesį sutelkė į amerikietę orų pranešėją. Tačiau knygą vis tiek įdomu skaityti, ir autorės vaizduotė bei scenaristės įgūdžiai įtikinamai įtraukia skaitytoją į kuriamą pasaulį. Be to, šiame kūrinyje nubyrėjusias siužeto gijas autorė ketina panaudoti tęsinyje. Skaitykite toliau

Vaiva Rykštaitė, „Kostiumų drama“

LRT perskaičiusi du rašytojos Vaivos Rykštaitės tekstus, sumaniau nupūsti virtualias dulkes nuo pernai įsigyto jos romano „Kostiumų drama“ ir pabaigti jį skaityti. Kaip ir anksčiau skaitytoje knygoje, kurios recenziją parašiau angliškai, čia sutinkame užsinuobodžiavusią veikėją, trokštančią patirti gyvenimo intensyvumą. Ir ano romano Vaiva, ir šiojo Lėja galėtų būti įvardytos kaip „fyfos“, pro kurių romantiškus troškimus visgi prasiveržia filosofinė gelmė, ir toks pasakojimas yra patrauklus būtent dėl nepretenzingų veikėjų. Skaitykite toliau

Terry McMillan, „Who asked you?“

Apžvelgusios savo socialinį ratą, greičiausiai rastume bent vieną giminaitę ar draugę, kurios pasirinkimus, nors tu ką, neįtikėtinai sunku suprasti. Jos norai geri, ji miela ir niekam blogo nelinkinti, bet didžiausias jos talentas – prikurti problemų sau ir kitoms. Šioje knygoje tokių personažių – geras pustuzinis. Skaitykite toliau

Haruki Murakami, „After the quake“

Lietuvoje itin populiariam rašytojui Haruki’ui Murakami’ui puikiai sekasi „nurautos“ istorijos (dėl to ir pradėjau jį skaityti), o štai istorijos, kurių veikėjai išgalvoti, bet daugmaž normalūs, pavyksta daug prasčiau. Net ir viename romane keistesnis herojus gali „suveikti“, o „normalesnis“ – likti neįtikinamai nykus. Skaitykite toliau

Kate Adie, „The kindness of strangers“

Jeigu sukilimo šūkius skanduoja vaikėzai, geros naujienos – tikrieji smurtautojai dar neišėjo „į trasą“. Virtuvėje galima sužinoti naujausias paskalas, o batų parduotuvė gali išgelbėti jums gyvybę. JAV žiniasklaida labiau nei britiška draugauja su teismais, bet visiškai nedraugauja su kariuomene, kurios veiklą užsienyje seka. Per dešimtmečius sukauptos legendinės BBC karo korespondentės Kate Adie įžvalgos yra ne tik gyvoji istorija, bet ir naudingi patarimai bei įkvėpimo šaltiniai šiandienos žurnalistėms (kodėl mot. g.?).

Skaitykite toliau

Ryszard Kapuscinski „Another day of life“

Kai absoliučiai niekas neveikia, kažkas ima ir suveikia. Pavyzdžiui, telefonas pilietinio karo apimtos valstybės sostinėje, kur niekas nebeišveža šiukšlių ir maitos, o vandentiekis reguliariai bombarduojamas. Tam kažkam suveikus, lengviau susidėlioti gyvenimą ir tursenti toliau. Legendinio lenkų korespondento knygą tikrai verta skaityti dabar, kai viskas taip staigiai keičiasi.

R. Kapuscinskis atvyko į Angolą prieš jai paskelbiant nepriklausomybę nuo Portugalijos. Kadangi prieš dešimtmetį dėl tam tikrų aplinkybių teko išsamiai pasidomėti Angolos istorija ir ekonominiu pakilimu, pritraukusiu ten būrius kinų ir brazilų darbininkų, vertinau galimybę iš tokio gyvo ir įsimenančio šaltinio sužinoti daugiau apie konflikto ištakas. Tačiau R. Kapuscinskio knygas reikia skaityti ir jei jums nerūpi nė viena Afrikos šalis ir jos dekolonizacijos procesai. Skaitykite toliau