Autoriaus Archyvai: Daiva

MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ ir verslumas

MO paroda apie praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį užgriebia svarbių reiškinių ištakas, todėl apie ją rašau ne vieną komentarą, o jų seriją. Mano įspūdžius apie tai, kaip parodoje vaizduojama saviraiška, galite pasiskaityti čia. Šįkart apmąstykime verslumą.

Skaitykite toliau

Jeanette Winterson „Oranges are not the only fruit“

Prieš daugiau kaip trejus metus perskaičiau lietuvišką garsios rašytojos knygos vertimą ir pagalvojau, kad mielai perskaityčiau ir jame ne kartą minimą „apelsinų“ knygą. Tačiau pasaulis platus, knygų jame daug, tad šiek tiek užtruko, kol ji atsidūrė pas mane. Skaitant ankstesniąją knygą, man nepatiko, kad skaitytoja tarsi gėdinama jos dar neskaičiusi, bet dabar nebeprisimenu, kokiose situacijose autorė reikalavo žinių apie savo ankstesnę knygą, išliko tik atmintis, jog taip buvo.

„Apelsinuose“ veikėja taip pat yra autorės bendravardė. Fanatiškai religinga jos motina kiek galėdama riboja mergaitės raidą ir prikišamai vis siūlo apelsinų, todėl jų metafora tampa pernelyg tiesmuka. Kaip ir kitoje knygoje, pavadinimas kilęs iš motinos citatos, ir kai motina link pabaigos ją pagaliau ištaria, turėtume atsidusti, kad štai artėja herojės išsilaisvinimas, bet, taip prikišamai primaitintos šios metaforos, greičiausiai tik kilstelėsime antakius. Skaitykite toliau

MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ ir saviraiška

Tarp megztosios beretės kostiumo vakuuminėje pakuotėje, „Love is…“ gumos popierėlių ir žurnalų apie paranormalius reiškinius buvo jauku ir miela rasti man asmeniškai svarbius objektus – filmuotą Sister Barbara Valuckas anglų kalbos pamokėlių medžiagą ir laiškus ginekologei Vaivai. Ši MO paroda sukėlė daug įvairių minčių, kurias, jei rasiu laiko, paplėtosiu atskirai, bet šiandien mąstau apie saviraiškos svarbą parodoje reprezentuojamu laikotarpiu ir šių procesų atgarsius iki šių dienų. Skaitykite toliau

Chinua Achebe, „Things fall apart“

Jeigu mėgstate Ch. Dickens’o stiliaus kalokagatiją (kas gera, tas ir graži, kas graži, tas ir gera), šiuo romanu pasimėgauti bus sunkiau. Iki pat pabaigos sunku apsispręsti, kiek pagrindiniai veikėjai nusipelno to, kas ištinka, ir kiek galbūt jie nusipelno asmeniškai, bet nenusipelno visuomenės grupė, kuriai jie priklauso.

Ne, aš neapsigalvojau dėl savo tinklaraščio kalbos politikos, tiesiog romano centre yra jie. Okonkwo, savo kaime gerbiamas imtynių čempionas, yra, galima sakyti, tipiškas mačo, kuris ilgainiui prisidirba dėl savo karšto temperamento ir gauna ataušti už savo bendruomenės ribų. Įdomu tai, kad bausmė pastūmėja vaizduotę tikėtis tragedijos, bet iš tiesų ikikolonijinėje igbo tautos visuomenėje mechanizmai suvaldyti tokius protrūkius yra „atidirbti“ ir sutvarkyti taip, kad priverstų reflektuoti, kas įvyko, bet leistų nubaustajam likti produktyviam ir įtrauktam į bendruomenės gyvenimą. Visą laiką Okonkwo labai rūpinasi, kad jo sūnūs augtų tokie patys ir kad lyčių vaidmenys būtų užkonservuoti. Jis šiurkštus savo palikuonėms, žiaurus vyriausiajam sūnui, kuris nuo to susvetimėja, ir nekritiškas savo pasaulėvaizdžiui nepaisant to, kad pats pripažįsta, jog viena iš dukterų yra pati protingiausia, drąsiausia ir būtų geriausia įpėdinė. Skaitykite toliau

Dvasios aristokratija ir kitinimas

Du dalykai pastūmėjo šią savaitę prisiminti antropologijos studijas – bibliotekoje aptikta puiki knyga ir draugės atsiųstas dr. Ramūno Čičelio komentaras Kauno dienoje apie vadinamąją dvasios aristokratiją. Apie knygas vėliau, kai jas perskaitysiu, o štai apie tą aristokratiją verta parašyti iškart. Šis komentaras turėtų būti įdomus antropologėms, nes yra klasikinis kitinimo (othering) pavyzdys.

Kokią istoriją pasakoja dr. Čičelis? Nagi buvo sykį tokie gražūs ir didingi laikai, kai didžioji visuomenės dalis nemokėjo skaityti ir gyveno vergiškomis sąlygomis kai dalis visuomenės, matote, išgyveno teisingas tragedijas ir teisingai bendravo. Tačiau tada atėjo pikti, pikti bolševikai, liepė gerti alkoholį kaip islamą išpažįstančioms totorėms, trankyti į stalą kaip prieš kelis šimtmečius imperiją praradusioms mongolėms, ir praktikuoti Azijos kultūrą, kaip darė Sankt Peterburgo ir Maskvos elitinėse mokyklose mokslus krimtęs sovietinis elitas. Perkračiau hebrajų ir jidiš kalbų žinias, ieškodama, kuo ypatingas yra žydiškas kreipinys į kitą žmogą, bet nesugalvojau. Nesvarbu. Va taip buvo. Lietuvių kultūra po to nebeatsigavo. Skaitykite toliau

Jodi Picoult, „Sing you home“

Amerikiečių autorės Jodi Picoult romanas, kurio pavadinimas į lietuvių kalbą išverstas kaip „Kelias namo“, lietuviškuose knygynuose ir blogosferoje sušmėžavo prieš kelerius metus. Drąsią istoriją apie dvi moteris, nutarusias sukurti šeimą, Alma littera išleido kaip tik tuo metu, kai Vilniumi pražygiavo pirmosios saugios Baltic Pride eitynės. Rašytoja savo publiką atsargiai pratina prie daugeliui nepatogios temos, vinguriuodama po visuotinai priimto normalumo dirvonus tol, kol apsiprasime su veikėjomis (kodėl mot. g.?) ir patikėsime, kad tame plėktelėjusiame normalume joms tikrai ne kažką.

Skaitykite toliau

Mano tyrimas apie gimdymus Lietuvoje su Nyla

Seniai svajojau padirbėti su Nanook komanda. Pagaliau radau, ką jai pasiūlyti, ir kartu sukūrėme šią tinklalaidę apie moteris, kurios mano, jog su jomis gimdant pasielgta netinkamai. Galite perklausyti tiesiogiai čia, bet patarčiau užsiprenumeruoti Nyla savo mėgstamoje podcastų programėlėje:

O Nanook tinklalapyje rasite ir fotoesė.

Išleidus laidą, su mumis įvairiais kanalais susisiekė daugybė moterų, norinčių pasidalyti panašiomis arba visiškai skirtingomis istorijomis. Jei norėtumėte papasakoti mums savąją, susisiekite su manimi tiesiogiai arba rašykite info@nanook.lt

Bendravimas socialiniuose tinkluose: kaip elgtis geriau?

Kodėl socialiniuose tinkluose lengviau pasielgti nejautriai ir neatsargiai? Apie tai susimąsčiau, įsivėlusi į konfliktą. Jo pasekmės buvo proga kai ką permąstyti ir patobulinti. Norėčiau pasidalyti savo pastebėjimais ir pakviesti komentaruose pasiūlyti daugiau šaltinių ir įžvalgų.

Iš socialinių tinklų gaunu daug naujų idėjų, įkvėpimo ir nagrinėtinų temų, todėl kasdien juos naudoju, nors ir labai kritiškai žiūriu į jų verslo modelį. Kadangi nuolat šviečiuosi apie emocijų valdymą, paskutiniais metais laikiau save pakankamai stipria, kad neleisčiau negatyviam socialinių tinklų turiniui naujienų sraute manęs paveikti ar išprovokuoti, todėl nieko neunfollowinau, net jei jų įrašai būdavo toksiški. Tačiau tam tikri įvykiai šiek tiek išmušė iš vėžių, sukėlė įtampą ir nė nepajutau, kaip tinkle Facebook pasielgiau spontaniškai ir neapgalvotai – dėl to gailiuosi.

Skaitykite toliau

Ian McEwan „Solar“

Reikėtų pradėti rinkti knygų kolekciją klimato krizės tema. Vieną iš būdų kalbėti apie žmonijos trumparegiškumą šiuo klausimu – Ian’o McEwan’o romanas „Solar“ su pabrėžtinai antipatišku pagrindiniu veikėju mokslininku.

Michael’as Beard’as mums atsiskleidžia kaip ėdrus ir tingus neo-Gargantiua. Nors apie jo jaunystę sužinosime ne iš karto, po to, ką sužinome apie veikėją romano pradžioje, nė kiek nesistebėsime, kad jis nuo jaunystės slydo per profesinį gyvenimą kaip per sviestą. Jo proto užteko įstoti į prestižinį universitetą, o kai guvesnis nei vidutinis protas sutinka gerus bendravimo įgūdžius, išeina greita ir puiki karjera. Jaunatviškos aistros mokslui užuomazgos padeda vyrui padaryti atradimą ir gauti Nobelio premiją, už kurią visą gyvenimą kapsi finansiniai ir simbolinio kapitalo dividendai ir nieko nebereikia daryti. Šiame etape ir sutinkame Beard’ą.

Skaitykite toliau

Nerangiausių viduriniosios klasės kalbinių manierų sąrašas

„Oh man, šitas filmas, like, best ever,“ kniaukia hipsteris troleibuse priešai sėdžiančiai merginai, kuri atsako su panašiai tiek angliškų intarpų, bet gerokai mažiau entuziazmo. Daugelyje pasaulio šalių pabrėžtinas savo anglų kalbos įgūdžių demonstravimas yra svarbus viduriniosios klasės ritualas. Taip, kaip paukščiai išskleidžia plunksnas, kaip raguočiai atstato ragus, kaip klumpakojo šokėjos dėlioja menamas klumpes, viduriniosios klasės atstovės mėgsta savo kalbos maniera rodytis, kaip puikiai moka anglų kalbą ir kaip dažnai ja galvoja. Toks reiškinys pastebimas ir Maltoje, kuri buvo britų kolonija, ir Rytų Europoje, kur kalbėti angliškai reiškia būti naujo veržlaus pasaulio dalimi. Mano viršininkai viename iš buvusių darbų, priklausantys vadinamajai X kartai, dažniausiai tiesiog į savo kalbą įterpdavo angliškų žodžių, kuriems trūksta tikslių atitikmenų lietuvių kalboje. O štai jaunesnės už mane miestietės angliškus žodžius vartoja ne sąvokoms įvardyti, o sujungti, emocijoms išreikšti. Papildomas reiškinys, kurį šiandien norėčiau aptarti, yra vertalai – lietuvių kalboje visiškai netinkamos konstrukcijos, pritaikytos iš anglų kalbos ir skambančios gana juokingai.

Skaitykite toliau