Autoriaus Archyvai: Daiva

Migracija ir mitai

LRT laidoje Homo cultus aptariama Lietuvos migracijos politika ir jos politizacija. Laida buvo pilna žargono, kuris dalį auditorijos gali erzinti, bet išsakytas mintis būtų verta išgirsti ir tokių laidų paprastai neklausančioms. Dr. Irma Budginaitė-Mačkinė ir dr. Giedrė Blažytė sako, kad Lietuvoje vyksta ne migracijos, o susikalbėjimo krizė. Tiek tendencija, tiek komunikacija apie ją priešino visuomenę ir gąsdino gyventojas.

G. Blažytė teisingai pabrėžia, kad kas yra pabėgėlės, o kas yra „ekonominės migrantės“ (teisingas terminas – darbo migrantės), gali nustatyti kompetentingos tarnybos, o ne politikės ar komentatorės. Tam tokios tarnybos ir yra. Norėčiau papildyti, kokius mitus dar reikėtų paklibinti visuomenėje.

Skaitykite toliau

Cathy Glass, „Please don’t take my baby“

Šią neišgalvotą istoriją galima sutrumpintai papasakoti įvairiai. „Pasišventusi globėja pakeičia sunkiai besiverčiančios merginos gyvenimą“. Arba „tikra istorija atskleidžia, kas iš tiesų slypi po paauglių nėštumų statistika Didžiojoje Britanijoje“. Netgi, jei norite, „pokvailė mergšė vis prisidirba, bet gauna dar vieną šansą“. O gal „asmeninė istorija parodo, kaip svarbu socialiai pažeidžiamai žmogai turėti socialinės rūpybos komandą“. Holivudas tokią istoriją ekranizuotų vienaip, bet gyvenimo ekranizacijos rodo, kad individualų ir socialinį lygmenis atpainioti sunku, kai klausiame, kam gali pavykti pakeisti savo gyvenimą, ar netgi – ar yra prasmė stengtis tai padaryti.

Skaitykite toliau

Deborah Orr, „Motherwell“

Studijuodami politikos mokslus, dažnai svarstydavome, kokie skirtumai yra reikšmingi politinei sistemai. Ar sunkiau demokratiškai valdyti šalį, kurioje daug skirtingų kalbų ir papročių? Ar tam tikros politinės vertybės suderinamos su kai kuriomis kultūromis? Ar socialinė klasė vis dar politiškai aktuali? Tais laikais mums būtų buvę pravartu kai kuriuos akademinius svarstymus pakeisti autobiografijomis apie gyvenimą skirtumų pasaulyje. Neseniai mirusios žurnalistės D. Orr autobiografija aprėpia skirtumus, kurių pastaruoju metu nesame linkusios akcentuoti politikos kontekste. Bet jie yra politiški iki pašaknų. Skaitykite toliau

George Szirtes, The photographer at sixteen

„Ji norėjo gyvybės, bet tik puoselėtinos, uždarytos ir atsidavusios,“ – rašo Vengrijoje gimęs Jungtinės Karalystės autorius George’as Szirtes’as apie savo motiną ir jos santykį su namais, augalais, naminiais gyvūnais ir šeima. Jo chronologiškai atvirkščią pasakojimą pradedame su nelabai malonia moterimi – sudėtingo likimo, liūdna, tas tiesa, bet kartu – savanaude, stokojančia empatijos, primetančia savo norus savo šeimai. Autoriui vyniojant jos gyvenimo siūlą atgal per emigraciją, pokarį, koncentracijos stovyklą į jaunystę ir vaikystę, jos paveikslas sušyla, atrandame jame tvirtybę ir aistrą. Skaitykite toliau

Cai Emmons, „Weather Woman“

2016 m. Jeilyje susipažinau su rašytoja Cai Emmons, siekiančia apjungti mokslinės fantastikos, pasakos ir klimato distopijos žanrus kūrinyje, kuriame lygiagrečiai vyniotųsi antgamtinių galių turinčios orų pranešėjos, skęstančios salos gyventojo ir Brazilijos jaunuolių, ieškančių, kur nusipirkti švaraus vandens, gyvenimai. Veikėjų sampyna man labai patiko, tad, nusipirkus romaną, šiek tiek nuvylė tai, kad autorė nugenėjo tas ne Vakarų šalių gijas ir visą dėmesį sutelkė į amerikietę orų pranešėją. Tačiau knygą vis tiek įdomu skaityti, ir autorės vaizduotė bei scenaristės įgūdžiai įtikinamai įtraukia skaitytoją į kuriamą pasaulį. Be to, šiame kūrinyje nubyrėjusias siužeto gijas autorė ketina panaudoti tęsinyje. Skaitykite toliau

Vaiva Rykštaitė, „Kostiumų drama“

LRT perskaičiusi du rašytojos Vaivos Rykštaitės tekstus, sumaniau nupūsti virtualias dulkes nuo pernai įsigyto jos romano „Kostiumų drama“ ir pabaigti jį skaityti. Kaip ir anksčiau skaitytoje knygoje, kurios recenziją parašiau angliškai, čia sutinkame užsinuobodžiavusią veikėją, trokštančią patirti gyvenimo intensyvumą. Ir ano romano Vaiva, ir šiojo Lėja galėtų būti įvardytos kaip „fyfos“, pro kurių romantiškus troškimus visgi prasiveržia filosofinė gelmė, ir toks pasakojimas yra patrauklus būtent dėl nepretenzingų veikėjų. Skaitykite toliau

Judėjimai prieš skiepus – straipsnis Naroje

Prieš maždaug pusantrų metų vienoje FB grupėje susipažinau su sveikatos ir mokslo žurnaliste Eva von Schaper ir kartu leidomės į vingiuotą kelią tyrinėti judėjimus prieš skiepus Europoje. Skaitydamos apie šį reiškinį spaudoje ir akademinėje literatūroje, matėme tiek gąsdinimų, tiek šių judėjimų poveikio analizės, bet mums rūpėjo pasigilinti, kaip nutariama prie tokių judėjimų prisijungti ir kaip skepticizmas veikia sveikatos apsaugos darbuotojų darbą. Skaitykite toliau

Istorijų pasakojimo principai

Pamenate ant įvairių gražių fonų dažnai klijuotą citatą, esą didžios žmogos aptarinėja idėjas, vidutinės – įvykius, menkos – kitas žmogas? Labai dažnai tenka ją girdėti iš įvairių nuomonės lyderių. Citata priskiriama Eleanor Roosevelt, bet Quote Investigator tinklalapis atsekė ją iki Charles’o Stewart’o ištarmės 1901 m. Praėjus daugiau kaip šimtmečiui nuo citatos ištakų, daugelis su Vakarų spauda dirbančių žurnalisčių patvirtins, kad žiniasklaidoje yra atvirkščiai. Apdovanojimų, gerų leidybos užsakymų ir šlovės gali tikėtis tik tada, jei rašai apie žmogas. Įvykiai svarbu, nes jie suteikia dingstį apie ką nors kalbėti. Idėjos? Jos visada dalyvauja, bet paraštėse, užkulisiuose.

Šiame įraše remsiuosi Financial Times straipsniu apie darbuotojas iš Rytų Balkanų Vokietijos mėsinėse. Jei turite galimybę, paskaitykite jį.

Skaitykite toliau

Pyktis, aistros ir rašymas

Labai rekomenduoju šią Naros tinklalaidę apie pyktį. Joje Berta Tilmantaitė su Andriumi Jančiausku aptaria tokias temas kaip pykčio reikšmė, elgesio valdymas, dirbtinai neslopinant natūralaus pykčio, ir visuomenės normų, susijusių su lytimi, įtaka pykčio raiškai.

Neseniai pradėjau naują studijų programą ir gavome skaityti universiteto darbuotojos tinklaraštį, kuriame ji kritikuoja vieną knygą dėl įvairių rasinių klišių naudojimo. Vienas iš mano bendramokslių pakomentavo, kad su argumentu kaip ir sutinka, bet tekstas parašytas suveltai, o pyktis ir akademinis rašymas tarpusavyje nedera. Tai priminė man šiek tiek apleistą temą – ką mes atpažįstame kaip pyktį, ypač kai pasisako moteris? Skaitykite toliau

Terry McMillan, „Who asked you?“

Apžvelgusios savo socialinį ratą, greičiausiai rastume bent vieną giminaitę ar draugę, kurios pasirinkimus, nors tu ką, neįtikėtinai sunku suprasti. Jos norai geri, ji miela ir niekam blogo nelinkinti, bet didžiausias jos talentas – prikurti problemų sau ir kitoms. Šioje knygoje tokių personažių – geras pustuzinis. Skaitykite toliau