Autoriaus Archyvai: Daiva

Pyktis, aistros ir rašymas

Labai rekomenduoju šią Naros tinklalaidę apie pyktį. Joje Berta Tilmantaitė su Andriumi Jančiausku aptaria tokias temas kaip pykčio reikšmė, elgesio valdymas, dirbtinai neslopinant natūralaus pykčio, ir visuomenės normų, susijusių su lytimi, įtaka pykčio raiškai.

Neseniai pradėjau naują studijų programą ir gavome skaityti universiteto darbuotojos tinklaraštį, kuriame ji kritikuoja vieną knygą dėl įvairių rasinių klišių naudojimo. Vienas iš mano bendramokslių pakomentavo, kad su argumentu kaip ir sutinka, bet tekstas parašytas suveltai, o pyktis ir akademinis rašymas tarpusavyje nedera. Tai priminė man šiek tiek apleistą temą – ką mes atpažįstame kaip pyktį, ypač kai pasisako moteris? Skaitykite toliau

Terry McMillan, „Who asked you?“

Apžvelgusios savo socialinį ratą, greičiausiai rastume bent vieną giminaitę ar draugę, kurios pasirinkimus, nors tu ką, neįtikėtinai sunku suprasti. Jos norai geri, ji miela ir niekam blogo nelinkinti, bet didžiausias jos talentas – prikurti problemų sau ir kitoms. Šioje knygoje tokių personažių – geras pustuzinis. Skaitykite toliau

Dan’o Gardner’io knyga „Risk“, kairė ir kitos stovyklos

Ruošdamasis palikti Lietuvą, buvęs kolega kanadietis atidavė tautiečio autoriaus knygą, analizuojančią reakcijas ir požiūrį į riziką. Tik dabar prisiruošiau ją perskaityti, bet taip sutapo, kad laikas – puikus. Ne tik dėl pandemijos. Knyga bus naudinga ir mano vykdomam tyrimui.

D. Gardner’is apžvelgia daugybę psichologijos eksperimentų ir tyrimų, analizuoja žiniasklaidą ir politikų kalbas, NVO kampanijas, aprašo, kaip susisiekė su pasisakymų autorėmis ir mokslininkėmis. Su visa šia medžiaga jis atskleidžia, kaip evoliucija skatina mus tuoj pat „pasukti ausis“ į bet kokios grėsmės signalą, bijoti užterštumo, tikėti ta informacija, iš kurios išeina gera istorija, ir pan. Tyrimas po tyrimo, tikimybė po tikimybės jis įrodinėja, kad daugelis nepagrįstai bijo branduolinių jėgainių, chemikalų maiste ir terorizmo, kai tuo tarpu šimtus kartų labiau tikėtina, kad pražudys vairavimas, rūkymas ar prasta mityba. Autorius daug dėmesio skiria ir požiūrio į grėsmę formavimui, kai koks nors reiškinys laikomas labai paplitusiu tada, kai smegenims lengva iš atminties ištraukti jo pavyzdį. Žiniasklaida pažeria daug itin mažai tikėtinų reiškinių pavyzdžių ir taip skatina jų bijoti.

Skaitykite toliau

Haruki Murakami, „After the quake“

Lietuvoje itin populiariam rašytojui Haruki’ui Murakami’ui puikiai sekasi „nurautos“ istorijos (dėl to ir pradėjau jį skaityti), o štai istorijos, kurių veikėjai išgalvoti, bet daugmaž normalūs, pavyksta daug prasčiau. Net ir viename romane keistesnis herojus gali „suveikti“, o „normalesnis“ – likti neįtikinamai nykus. Skaitykite toliau

Kate Adie, „The kindness of strangers“

Jeigu sukilimo šūkius skanduoja vaikėzai, geros naujienos – tikrieji smurtautojai dar neišėjo „į trasą“. Virtuvėje galima sužinoti naujausias paskalas, o batų parduotuvė gali išgelbėti jums gyvybę. JAV žiniasklaida labiau nei britiška draugauja su teismais, bet visiškai nedraugauja su kariuomene, kurios veiklą užsienyje seka. Per dešimtmečius sukauptos legendinės BBC karo korespondentės Kate Adie įžvalgos yra ne tik gyvoji istorija, bet ir naudingi patarimai bei įkvėpimo šaltiniai šiandienos žurnalistėms (kodėl mot. g.?).

Skaitykite toliau

Ryszard Kapuscinski „Another day of life“

Kai absoliučiai niekas neveikia, kažkas ima ir suveikia. Pavyzdžiui, telefonas pilietinio karo apimtos valstybės sostinėje, kur niekas nebeišveža šiukšlių ir maitos, o vandentiekis reguliariai bombarduojamas. Tam kažkam suveikus, lengviau susidėlioti gyvenimą ir tursenti toliau. Legendinio lenkų korespondento knygą tikrai verta skaityti dabar, kai viskas taip staigiai keičiasi.

R. Kapuscinskis atvyko į Angolą prieš jai paskelbiant nepriklausomybę nuo Portugalijos. Kadangi prieš dešimtmetį dėl tam tikrų aplinkybių teko išsamiai pasidomėti Angolos istorija ir ekonominiu pakilimu, pritraukusiu ten būrius kinų ir brazilų darbininkų, vertinau galimybę iš tokio gyvo ir įsimenančio šaltinio sužinoti daugiau apie konflikto ištakas. Tačiau R. Kapuscinskio knygas reikia skaityti ir jei jums nerūpi nė viena Afrikos šalis ir jos dekolonizacijos procesai. Skaitykite toliau

MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ – jau ir internete

Per paskutinę kelionę į Lietuvą (nežinia, kada galėsiu vėl sugrįžti) apsilankiau labai įdomioje MO parodoje. Ankstesnius šio tinklaraščio įrašus apie įspūdžius iš šios parodos galite rasti čia ir čia. Tačiau dabar galite ir pamatyti šią parodą.

Neil Gaiman, American Gods

Kas nutiktų, jei lietuviškos laumės, kaukai ir bildukai atsikraustytų į Ameriką? Kaip prisitaikytų, ką veiktų? Ne, Neil’o Gaiman’o romane lietuviškos deivės ir dievai nesušmėžuoja net Čikagoje, bet užtat gausybė viso pasaulio dievybių kovoja dėl vietos po saule ir bando kažkaip užsitikrinti žmonijos atmintį.

Romane susipina fantazija ir amerikietiškas kelionraštis. Deivės ir dievai iš imigravusių bei čiabuvių kultūrų čia turi žmogišką pavidalą ir bando „integruotis“ – užsiima darbais, verslais, kūryba, nusikaltimais, kaip kam pasitaiko. Jos (kodėl mot. g.?) gyvena ilgai, bet praranda nemirtingumą ir kai kurias dieviškas savybes, jei nėra garbinamos. Kaip vienas iš personažų romano eigoje ištars, būtent garbinimas suteikia antžemiškoms būtybėms jų ypatingas savybes – be jo šios būtybės gyvena labai panašiai į paprastas mirtingąsias.

Skaitykite toliau

Sinead Moriarty, „In my sister’s shoes“

Kažkur skaičiau, kad kai rašytoja pasitaiko būti moteris, išauga tikimybė, kad net rimtai knygai leidykla užvilks rožinį viršelį su gėlytėmis. Todėl, knygų mainykloje aptikusi romaną su bateliais ir „kvarbatkomis“ ant viršelio, neskubėjau teisti pagal pirmą įspūdį. Trumpas aprašas skelbė, kad knyga yra apie šeimą, kurią užklumpa vienos jos narės liga. Tenka persvarstyti prioritetus, atsiriboti nuo kasdienybės triukšmo ir iš naujo persidalyti atsakomybę. Vėžio diagnozė paliečia daugybę šeimų, ir joms tikrai praverstų paprasta kalba parašytas populiariosios literatūros kūrinys apie tokią šeimą.

Skaitykite toliau