Mėnesio archyvas: spalio 2011

Budapeštas: vis labiau nacionalinis

Jei paklausite, ar Budapeštas keičiasi, nedvejodama atsakysiu, kad taip. Ir tie pokyčiai – kažkas gilaus, ne iš karto užčiuopiama. Palikau šį miestą klestintį, kai atrodė, kad politikos keistenybės, korupcija, neatsakingumas gyvena savo gyvenimą, o verslas ir visuomenė – savo. Sakytum, anarchistinė svajonė, gyvenimas anapus valdžios. Palyginus su kitais Vidurio ir Rytų miestais, Budapešto ateitis atrodė šviesiausia. Grįžti į provincialų Vilnių buvo liūdna. 2009 m. aplankiau šį miestą jau stipriai supurtytą krizės. Ji tvyrojo erdvėje: rodės, ant kas antro pastato buvo užrašyta ‘Parduodama/išnuomojama’. 2010 m. viskas stabilizavosi, bet mieste tvyrojo įtampa: ką dar sugalvos radikalūs nacionalistai? Kur pasuks politika? Šiemet matosi, kaip ‘superdaugumą’ (2/3) turinti valdžia įsirašė į erdvę ir kasdienius pokalbius.

Kaip ironizuoja draugai vengrai, valdžia pasirūpino supykdyti visus, ką įmanoma. Paskutinis kuriozas – nebeleisti gaisrininkėms, policininkėms ir pan. išeiti į išankstinę pensiją o jau išėjusioms sumažinti pensijas. Paprastai įstatymai atgaline data negalioja, bet čia gi superdauguma…

Tačiau viena sritis, kaip pasakoja draugai, kurios valdžia ėmėsi iš peties, yra pervadinimas. Pasikeitė kelių miniaterijų pavadimai: juose atsirado žodis ‘nacionalinis’. Pvz., Nacionalinio ūkio ministerija. Vengrija centralizuota, jokio kito ūkio kaip nacionalinis nėra, taigi šis žodis perteklinis, bet jo simbolinis krūvis aiškus. Verslas netrukus suprato žaidimo taisykles: mačiau lipduką su užrašu ‘Nacionalinė taksi’. Skaitykite toliau

Mokytojos, ko pasimokyti iš Izraelio

Tarp Lietuvos konservatyvių intelektualių atsirado nauja mada: „Pasimokykime iš Izraelio“. Terpę jai suvešėti sudarė nesenas apsikeitimas belaisviais – vienas Izraelio karys už daugiau nei tūkstantį palestiniečių kalinių. Dešinysis premjeras, kurio reputaciją stipriai paklibino neseni protestai už socialinį teisingumą (kurio jis, žinoma, savo visuomenei nė neketina pasiūlyti), šiepėsi iš visų įmanomų nuotraukų: va, parvedžiau karį namo. Jo pavyzdžiu pasinaudoti ir iš šio įvykio politinio kapitalo susikrauti nusprendė ir visokios veikėjos ir rašytojos. Kažkas nukopijavo, kaip N.Oželytė savo FB skelbė, koks tai yra sektinas pavyzdys, ir užbaigė standartiniu „Shalom Israel“ (aš irgi linkiu, kad Izraelyje būtų šalom ir visų pirma jaunoms žmogoms nereikėtų žalotis šauktinių armijoje – mūsų prielaidos ir išvados, žinoma, visiškai skirtingos). Dabar gi prabilo L.Jakimavičius savo „Žydai labai gudrūs“. Suprask, komplimentą neva pasakė, o išties pasinaudojo šimtmečių senumo stereotipais, kad įrodytų tai, kas naudinga jam pačiam. Viena iš pirmųjų šios tendencijos kregždžių buvo A.Brazauskas, kuris kvietė nacionalistes pasirašyti Jeruzalės deklaraciją ir pasižadėti ištikimybę Izraeliui. Jo tekstas parodo, kad Vakarų nacionalistės tai seniai daro, o JAV ultrakonservatorės, ko gero, dar seniau. Galima daryti išvadą – (ultra)konservatorės-filosemitės antpečiai labai madingi. Nuo kada ir kodėl?

Skaitykite toliau

Diskusija apie vyriškumą

Vieną dieną, perskaičiusi V.Laučiaus atsaką M.Jankauskaitei dėl mačizmo žalos, sėdau rašyti tinklaraščio. Tačiau po to pamąsčiau, kad bus geriau, jei tekstą išgryninsiu ir pateiksiu platesnei auditorijai. Štai jis. Tai mano pirmas tiesiogiai Delfi parašytas tekstas – anksčiau kelios mano skiltys ir straipsniai buvo perspausdinti iš „Atgimimo“.

Labai smalsu, ar bus koks nors atsakymas. V.Laučių gerbiu kaip sąžiningą konservatorių, bet šitos temos jis ryškiai nėra labai gerai apmąstęs. Prieš kelias dienas gavau vieno pažįstamo laišką su komentarais mano tekstui, kuriame aiškinama, kur pasireiškia prigimtis. Išties, niekas neneigia biologinių skirtumų ir to, kad gimdo tik moterys. Tačiau gimdo ne visos moterys, nuo ko jos nenustoja būti moterimis. Net Naująjame Testamente (1 Kor 7) parašyta, kad geriau likti „mergaite“ (atitinkamai ir vyrams geriau „neliesti moters“), o santuoka šeima yra pusėtinas pasirinkimas, jeigu negali susilaikyti, siekiant išvengti ištvirkavimo. Taigi absoliučiai neleistina, kad moteriškumą apibrėžtų gimdymas. Niekada taip nebuvo ir geriau niekada ir nebūtų. Ankstyvojoje krikščionybėje moterys kartu su vyrais drąsiai pakeldavo kankinimus ir dirbdavo, skleisdamos savo religiją, ir niekas joms neaiškino, kad geriau eitų gurkšnoti „Baileys“ ir gimdyti vaikų, nes biologija taip liepia.

Dar daugiau, turint galvoje, kad žmoga dirba apie 40 metų, 2-3 metai kūdikiams auginti yra tik mirksnis. Tad kodėl tie 2-3 metai turėtų labiau apibrėžti moters padėtį visuomenėje nei 40 metų, kuriuos ji dirba už šeimos ribų? Senovės Lietuvoje taip ir būdavo. Lietuvės valstietės dirbo ūkyje kaip ir vyrai, o mažus vaikus prižiūrėdavo senelės ir kitos išplėstinės šeimos narės. Penkiametės galėdavo eiti žąsų ganyti, o ne tikėdavosi, kad mama aukos darbą, kad jas apšokinėtų. Aristokratės samdydavo žindyves ir aukles. Žydės moterys neretai sukdavo verslus ir išlaikydavo šeimas, jei vyrai pašvęsdavo gyvenimą šventraščių studijoms. Moteris-namų šeimininkė yra absoliutus industrializacijos ir urbanizacijos produktas. Tiek tos biologijos.

Briuselio eurokvartalas: dešimt priežasčių jo nemėgti?

Dėl gana keistai susidėliojusio tvarkaraščio turiu daug laiko klajoti po mylimą Briuselį tokiu laiku, kai parduotuvės užsidarinėja, o ‘tūsininkės’ dar neišlindusios. Be to, aplankiau kvartalus ir užkaborius, į kuriuos tiesiog nesugalvočiau užklysti nei viena, nei su draugėmis, jei neturėčiau kažkur netoliese reikalų. Dabar sėdžiu kavinėje ‘Kafka’, i kurią, žinoma, užklydau tik dėl pavadinimo.

Tačiau, kaip galima nuspėti, daugiausia tenka turėti reikalų vadinamąjame Eurokvartale, kuris daugeliui yra tapęs viso Briuselio ikona. Daugybė žmogų, paklaustos nuomonės apie Briuselį, atsako, kad tai nykus ir pilkas biurokračių miestas. Atpratau stebėtis, nes puikiai žinau, kaip miesto ivaizdis priklauso nuo patirčių. Man Budapeštas ar Tel Avivas yra kitoks, nei toms, kas ten tik turistavo. Ir ne tik tai. Man, žinoma, Briuselis pirmiausia yra aukštyn besistiebiantys namukai, ramus Montgomery kvartalas, šurmuliuojanti Liedts aikštė su turkiška muzika iš kabrioletų, neprofesionalių grojamos šaunios muzikinės improvizacijos pas I., afrikietiško restorano skanėstai, prieskonių rojus, o svarbiausia – gyvybinga CS bendruomenė. Jei galėčiau,mielai čia pagyvenčiau.

Tačiau grįžkime į Eurokvartalą. Kas su juo ne taip? Kodėl jis tarsi iškrinta iš konteksto? Ar tik dėl architektūros, kuri tokia patogi žurnalistėms, norinčios vingriomis linijomis iliustruoti straipsnius apie biurokratines džiungles? Pirmą kartą susimąsčiau apie šitą kvartalą būtent taip, negatyviai, ieškodama, ko jam trūksta, o ne ką ten nuveikti. Žinoma, anaiptol nepropaguoju tokio žiūrėjimo į miestus, bet šitiek žmonių būtent dėl šito kvartalo nemėgsta Briuselio… Ir štai pirmą kartą supratau, kad ES institucijų apylinkės visai nedraugiškos norinčioms praleisti šiek tiek laiko neskubant. Jei atsinešėte javainį ir norite suvalgyti, jei norėtumėte sustoti ir parūkyti, jei jums trina batas ir reikia jį pasitaisyti, jei sutikote pažįstamą ir norisi persimesti vienu kitu žodžiu, teks ilgokai paieškoti, kur tai padaryti. Erdvės tam tiesiog nenumatytos, o šaligatviai siauri. Aplink vien pastatai, į kuriuos reikia įeiti su leidimu. Nėra gerų vietų užkąsti ar išgerti kavos – gal ir nėra poreikio, juk visuose biuruose valgyklos. Jei atliko kelios minutės, praktiškai nėra,kur dėtis. Deja, daug miestų vis labiau ‘optimizuojami’, išnaudojant kiekvieną lopinėlį biurams ir namams. O gyvybingos erdvės paprastai labai neoptimalios.