Žymų Archyvai: vilnius

Karšto interviu odisėja: kai mėgstama išskaityti daugiau, nei parašyta

Baisiai spirga kiti darbai, bet smagu pasidalyti su tinklaraščio skaitytojais istorija apie vieną interviu, kurį paėmiau anksčiau šį rudenį. Nors paprastai neskaitau komentarų savo tekstams, tačiau pasirinktoje žiniasklaidos priemonėje komentuoja tik registruoti skaitytojai, taigi komentarai vertingesni ir vertesni dėmesio.

O buvo taip. Greičiausiai dauguma būsite girdėję apie vadinamąjį nacių medžiotoją Efraim’ą Zuroff’ą – jis yra Simono Wiesenthal’io centro Jeruzalės skyriaus direktorius. Centras užsiima buvusių nacių bei jų kolaborantų sekimu visame pasaulyje, renka dokumentus, kad šiuos asmenis būtų galima patraukti į teismą. Pats Zuroff’as pagarsėjęs savo aštriais pasisakymais: jo nuomone, Lietuva apgailėtinai atsilieka, sekdama ir teisdama buvusius nacius. Skaitykite toliau

Be pinigų Vilniuje

Man susiruošus atsisveikinti su Vilniumi, dangus apsivėmė tokiu lietumi, o vėjas taip drabstė save į neturinčius kur pasislėpti praeivius, kad norom nenorom teko galvoti, kur slėptis. Lyg tyčia buvau palikusi kortelę su pinigais ir be tų, kuriuos būtinai turėjau šen bei ten sumokėti, buvo papildomai vos 2,53 Lt. Prisiminiau studentiškus metus, kai kišenėje švilpė vėjai, ir supratau, kaip greitai pripratau prie patogaus viduriniosios klasės gyvenimo atributų. Išties, kai po ilgo laiko vėl esi be pinigų, pasijauti pažeidžiamas. Visos erdvės tarsi užsidaro ir, kaip pasakė šiandien sutiktas bičiulis, jautiesi „ne į temą“ savo mieste. Anksčiau nieko nebuvo paprasčiau, kaip ko nors laukiant užsukti į arbatinę. Na, o minėtais studentiškais metais visada buvo draugų, kurių finansinė padėtis, laisvalaikio kiekis ir poreikiai buvo panašūs.

Taigi tarp susitikimų su įvairiais žmonėmis laiką leidau prisimintose lengvai prieinamose erdvėse. Nuėjau į VU Centrinių Rūmų biblioteką. Čia su paprasto piliečio pažymėjimu galima skaityti knygas, spaudą. Negalima tik naudotis internetu. Atsirado nemokamų knygų lentynos – jas biblioteka atiduoda skaitytojams. Dar kurį laiką praleidau Gedimino 9, kur yra nemokamas tualetas ir suoliukai. Alternatyvi išeitis galėtų būti bažnyčios – jos dieną būna atviros, tik ten, žinoma, neišsitrauksi knygos ar mobilaus telefono.

Išties sunku surasti, ką žmogui, norinčiam nekomerciškai praleisti laiką Vilniuje, veikti centre. Stokholme 2006-aisiais būčiau lėkusi per nemokamus muziejus. Vilniuje netgi nelabai žinau galerijų, kurias būtų galima apžiūrėti už dyką.

Gal turite kokių idėjų?

Vilnius – vyrų kultūros sostinė

Vieną dieną važiuodama kažkur stotelėje pamačiau „Kur aš jus mačiau?“ akcijos stendą su sudėtingu vardu, kurį, labai gaila, greitai užmiršau. Įsiminti norėjau todėl, kad tai buvo kol kas vienintelis mano matytas stendas, visuomenei reklamuojantis ar primenantis moterį menininkę. Daugybė poetų, kompozitorių, rašytojų, dailininkų, grafikų ir kitokių menininkų buvo trumpai ir vizualiai pristatyti visuomenei ant troleibusų ir plakatų, bet visi mano iki šiol matyti buvo vyrai. O juk plakatai ir troleibusai jau pasiekė tuos laikus, kai kai kurie herojai mirė tik prieš dešimtmetį. Niekas neprisiminė net Žemaitės, kurią keiksnoja vidurinių mokyklų moksleiviai, bet aš labai smagiai skaitydavau jos tirštus vaizdelius, formavusius lietuvišką rašymo apie baisybes stilių.

Seniai žinomas Lietuvoje vis dar neišguitas įsitikinimas, kad istoriją kuria vyrai, o moterys geriausiu atveju ją tik puošia. Todėl nebūtina tokiu pasirinkimu stebėtis. Stebiuosi tik tuo, kad negirdėjau, kad kas (nė aš) ligšiol tuo stebėtųsi, o reikia, ir garsiai.

Atnaujinimas. Jau radau, kas ta vienintelė moteris. Ji vardu Adasa Skliutauskaitė – niekada apie tokią negirdėjau.

Vilnietiški trupiniai

Eidama pro Katedrą, pamačiau, kad viena jos siena apraizgyta tvarkingais pastolių narveliais, tarp kurių laipioja darbininkai. Ta siena dar niekada neatrodė taip gražiai, ir japonės tetulytės net nefotografavo žiūrėdamos.

Ant „fluxus tilto“, iš kurio užrašo liko tik U, lygtai jau išsitrina juodas užrašas „nemyžk“. Mane jis visada labai domino: ką jis draudžia? Nuo tilto? Po tiltu? Viešosiose erdvėse? Ant užrašo? Išvis???

Prie „stiklių“ – vėl vokiečių turistai. Gidė kažką apie „didžiausią Vilniaus sinagogą“ pasakoja lyg sentimentali mokytoja, deklamuojanti mėgstamą klasikinį eilėraštį. Kaip norėčiau pakalbėti vokiškai…

Pasikeiksnodama ieškau VU centriniuose rūmuose vieno kabineto, pasiklystu tik vieną kartą.

Pilnatis tokia apveidi (koks geras lietuviškas žodis), tikriausiai į redakciją vėl skambins daug „ufonautų“. Kolegos apskaičiavo, kad jų visada padaugėja per pilnatį.

„Panstwo“, – bando prisišauti turistų dėmesį gidas. O pabirę panstwo fotografuoja viską aplink. „Ксенофобия большая“ – apie kažką šnekasi du jaunuoliai prie universiteto. Galvoju apie Mindaugo Kvietkausko pranešimą Santaroje, apie tai, kaip Vilniuje amžiaus pradžioje virė daugiakultūris gyvenimas, bet niekas tuo ne tik kad nesididžiavo, kaip mes dabar norėtume, bet ir gyveno savo uždarame abejingume. Nacionalizmo amžius – visi mokėjo gyventi greta, bet stengėsi vieni kitų nepastebėti.

Prie instituto keiksnojasi kažkokie anglakalbiai. Fotografuojasi lenkų šeimynėlė.  „Insgesammt“, – užkliudo mano ausis žodis. Sugebu suprasti, kad gidė pasakoja būreliui pagyvenusių turistų apie Holokaustą. Vokiški žodžiai kažkodėl galvoje neužsibūna, lieka tik jų reikšmės. „Vokietijoje… 80 procentų… Lietuvoje…“ Kaip čia man atgaivinti savo vokiečių kalbą? Jau žiauriai seniai skaičiau ką nors auf deutsch…

O štai eidama iš darbo prie Gedimino paminklo pamačiau būrelį paauglių, iš kurių viena mergšė atsiklaupė ant žemės ir iškėlusi rankas į viršų porą kartų palingavo garsiai sakydama „na..ui Alachui“ (kartu su ja ėjusiam skiauterėtam gaidžiukui, atrodo, tai patiko, nes jis išsišiepė). Tą akimirką užsinorėjau, įvelti į jos ilgus šviesius nekaltai besibanguojančius plaukus kokį pasiutusį šikšnosparnį.

G. prieš išvykdamas į Izraelį paklausė, ar nenorėčiau, kad jis įdėtų už mane kokį norą į „Dievo pašto dėžutę“. Supratau, kad mano mintyse nykuma, nes ilgai negalvojau sugalvoti noro, bet nebūtinai dėl to, kad nieko nenoriu, tiesiog kai kada savo norus nebūtinai noriu jam sakyti 🙂 Dabar rašydama galvoju, kad gal reikėjo paprašyti užrašyti, kad niekada nebenoriu nė viename žingsnyje, nė viename piktame apsivertime naktį, nė viename žvilgsnyje mąstyti brutaliai.

Nasrai

Atsiskleidimų pavakarės – kas dar belieka, kai karštis veja iš namų, bet išėjus stumia atgal. O rankoje krepšys su kalnu popieriaus, ir prieš akis šmėžuoja pikta raudona dantinga voverė su trimis letenėlėmis: ačiū ežiui. Už tai, kad rašai SMS, ir vež. Paukščiukai krūmuose pavargo – jų vis tiek niekas nevertina. Užtat link manęs oriai žingsniuoja kostiumuotas varnas – nesitraukia, tik išdidžiai linkteli prasilenkdamas. Neišsigąsta – aš metu didelį, bet pavargusį šešėlį.

Užtat Dominikonų gatvės namo vidiniame kieme, kuris paskui veda prie darželio, sūpynių ir Gaono-Karlo Marxo, matau tvirtai į žemę įsispyrusią juodą katę, kuri ritmiškai pražioja dantis ir be garso kniaukia – o gal tik aš negirdžiu per automobilių triukšmą. Tai va, senasis Vilnius pasižymėjo atvirais kiemais, kurie susisieja, susipina į raizginį (nenuostabu, kad prisimenu, kaip trečiame kurse per sesiją sugalvojau skaityti Gavelį): Gioteborge sutiktas vilnietis menininkas draugei iš Japonijos sakė parodęs daug svarbių Vilniaus kiemų. Kiemai atviri kaip armonika pridengta, todėl visiems prieinama senyvo muzikanto šypsena, nes net jei nieko praeidamas nepaliksi, jų muzika vis tiek tavo, gali naudotis, jos kaip oro daug ir neatimsi, o niekas ir nenori.

Einu per Užupį, tai diena, kai dosniau nei bet kada veriasi plėšrūs buržujnamių vartų nasrai – gal tiesiog toks paros metas. Balandį apie aukštose lubose kybančius prancūzų šviesuvus užvertusi galvą draugė kalbėjo: „Ir kaip nebūsi kairiuoju, kai vieni turi tokius, o kiti…“ Aš šiandien aukščiausio laipsnio socialistė – einu ir žvilgsniu nacionalizuoju spalvas, lubas, tvarkingą žolytę ir žaislus, jie labiau mano nei norėtųsi, einu ir rankioju į atmintį, nes ne tiek daug liko tokių dienų, bent jau kol kas. Bet ne kiemai, ne žaislai ir ne saugaus gyvenimo salelių vaizdai, o būtent vartų nasrai primena: naujasis Vilnius nebe toks. Naujojo Vilniaus pastatai į gatvę įsiremia langais ir sausai klausia: „ko nori?“ Kiemai tebėra, bet paslėpti, už vartų, ten yra vietos automobiliui ir žolytę galima tvarkingai laikyti. „Ar čia galima?“ – stebėjosi fotografuoti mėgstantis draugas švedas, vedamas pro skalbiniais apkrarstytas virves į susiliečiančių kiemų gilumą. „Dar galima,“ – atsakiau, bandydama išgąsdinti.

Vanilinis Vilnius

Išėjus į lauką kaip šilkinė skara užsklendžia retos miesto miglos, kurias grūdelį tikriausiai lesioja balandžiai aikštėje priešais Vyriausybę. Viskas atsispaudžia, viskas pažymi, kokias spalvas šiandien dėvi. Atmintyje įsispaudžia ir atsitiktinai nugirstos svetimų pokalbių nuotrupos:
– Yra daug anekdotų apie blondines…
– …Tik džiazas…
– Nežinau, gal kitame rajone ir yra, bet čia tikrai nėra…
– And… aaa… I know that in Riga…
– Gerai, kad lotynai išmirė – daug paprasčiau…
– Iš tikrųjų, yra visokių įdomių tų skulptūrų…

Iškvepi daug šilto švelnumo miesto erdvei kiekvieną kartą, kai vakarėjant pamatai patikimai spindintį kryžių Šv.Elenos skulptūros rankose, kai nudžiungi, jog šiandien tavo mėgstamiausioje kavinėje nepriklydę atgrasių sekso turistų, kai stengiantis prasilenkti su praeiviu ant siauro šaligatvio atvilnija šviežių bandelių kvapas ir kai skubi fiksuoti kiekvieną akimirką, kol tavo kolonų, kino teatrų, žemų langelių ir aptrupėjusių sienų dar nesuėdė beveidžiai dangoraižiai.

Svajingai besižvalgant pro troleibuso langą, atsibusti priverčia kažkieno telefono skambutis su įrašytu įkyriai zirziančiu moterišku balsu: „миииилый, твоя солнушка званит, возми трубку“. Kitoje stotelėje reikia išlipti ir nusiklijuoti šypseną, nes būtų negražu, jei kas nors šalia sunerimtų, jog ką tik padarė kažką gėdingai juokingo.