Žymų Archyvai: vilnius

Gausus duomenų derlius

Žmogų išradingumas + besikeičiantis mąstymas institucijose = keli itin „skanūs“ projektai visoms atvirų duomenų gerbėjoms.

Pradėkime nuo to, kas arčiausiai kūno. Projektas KurGyvenu.lt surinko informaciją iš energetikos įmonių, vandentiekio bendrovių, savivaldybių, LR Policijos departamento, Aplinkos apsaugos agentūros, telekomunikacijų įmonių ir kt. Įvedus tikslų adresą ar gatvę, galima sužinoti taršos, triukšmo lygį, būsto pasiekiamumą viešuoju transportu, prekybos centrų skaičių aplink (galėtų atskirai nurodyti turgus) ir kitus duomenis. Galima vertinti ir komentuoti. Pravers ieškantiems, kur išsinuomoti ar nusipirkti būstą, derantis dėl kainos ir pan.

Skaitykite toliau

Savivaizdis svetimo atvaizde

Anądien laukiau autobuso ir, man ir kitoms ramiai lūkuriuojant, iš sustojusio troleibuso pasigirdo pikti šūksniai. Pasisukusios visos galėjome matyti, kad troleibuso vairuotoja veja iš transporto priemonės benamį. Nors ir labai nenoromis, jis visgi pakluso, išsvirduliavo iš troleibuso, o atsidūręs lauke dar į jį pasirėmė. Pajutęs, kad troleibusas važiuoja, pripuolė atsiremti prie pasitaikiusio stulpo. Buvo visiškai apsvaigęs, bet rankoje tvirtai gniaužė raudoną plastikinį maišelį, kuriame galbūt tilpo visas jo „namų ūkis“. Akies kraštu stebėjau tą žmogą. Kiekviena žmoga – atskira istorija, išbaigtas pasaulis, kuriame dalykai yra daugiau mažiau logiškai susiję. Tačiau, nepažindamos šio pasaulio, mes niekada neiškoduosime tos logikos, pagal kurią buvimas čia, dabar ir tokiai yra vienintelis galimas. Kiek man teko girdėti tokių istorijų, be priežasties žmogos netampa benamėmis. Ta proga prisiminiau savo straipsnį apie Japonijos benames. Neretai jos vienaip ar kitaip užsidirba pragyvenimui (pvz., rinkdamos skardines), tvarko ir puošia savo palapines. Japonijoje išdrįsau su jomis šnekučiuotis, Lietuvoje, ko gero, niekad nesu to dariusi. Skaitykite toliau

Atnaujinta: žurnalas „Valstybė“ atsiriboja nuo neapykantą kurstančio kandidato

Originalus įrašas vasario 6 d.

Šiandien autobuse Vilniuje mačiau lipduką, kviečiantį patriotus, kuriems rūpi tauta, nelaukti, o „kovoti“. Na taip, savivaldybių rinkimai artėja. Ir ką gi jie atneša? Be kita ko, ir štai tokias programas. Šūkis – „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“. Vėliau paaiškina, kad „juodi“ – ne tai, apie ką būtų galima pagalvoti, o nešvarūs pinigai. Galėčiau, aišku, priminti, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 47 straipsnio 2 punktą „Rinkimų agitacija gali būti bet kokių formų ir būdų, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, prieštarauja moralei, teisingumui ar visuomenės darnai, neatitinka sąžiningų ir garbingų rinkimų“, o Konstitucijos 25 straipsnis skelbia, kad „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“, o 29 straipsnis nurodo, kad „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Bet ką padarysi, VRK, matyt, tai nenuskambėjo kaip neapykantos kurstymas. Ateitis parodys. Visgi man už politiką daug labiau rūpi žiniasklaida. Ir šis rinkiminis sąrašas verčia itin sunerimti.

Kalbu ne apie tai, kad vienas šio judėjimo vedlių – mano buvęs kolega Ričardas Čekutis, su kuriuo kadaise visai normaliai bendravome. Nerimą kelia tai, kad vienas iš kandidatų – Darius Varanavičius, panašu, nė neplanuojantis atsisakyti žurnalisto pareigų, kad ir kaip tai skatintų Žurnalistų sąjunga. Štai čia žurnalo „Valstybė“ redakcijos sudėtis (pasidariau ekrano nuotrauką, jei kartais kažkas greitai ir tyliai pasikeistų). Iš pradžių pagalvojau, gal visgi bendravardis? Juk Varanavičių Lietuvoje daug. Žiūriu VRK duomenis. Kandidato Dariaus Varanavičiaus anketoje pagrindinė darbovietė nenurodyta. Tačiau interesų deklaracijoje aiškiai parašyta, kad kandidatas dirba VšĮ Demokratijos plėtros fondas užsienio skyriaus redaktoriumi. Ši VšĮ leidžia žurnalą „Valstybė“. Naršau po žurnalo puslapį – jokio pareiškimo, jokio atsiribojimo. Gal dar nespėjo? Palauksiu savaitę. Jei žurnalas „Valstybė“, kuris save vadina „nauju ir progresyviu leidiniu“, kurio „straipsnius rengia profesionalūs žurnalistai ir ekspertai“, susipras ir atsiribos nuo autoritarinės, homofobinės ir rasistinės rinkiminės platformos, kurią išpažįsta jo politikos redaktorius, bus galima tik pasidžiaugti. Kilus skandalui dėl P.Stankero publikacijos, žurnalas „Veidas“ viešai atsiprašė, nors bent vienas redakcijos narys išreiškė atskiras nuomones, įskaitant ir šio tinklaraščio komentaruose. Jei „Valstybė“ to nepadarys, po savaitės pakviesiu visus, neabejingus garbingos žiniasklaidos, demokratijos, socialinės įtraukties ir kitiems idealams, boikotuoti šį žurnalą tol, kol redakcija pakeis ar bent jau paaiškins savo poziciją. Tai joks grasinimas, aš visuomenės nuomonės neformuoju. Tiesiog žurnalas būna mano ofise, kartais jį pavartydavau, žinau, kad daug mano pažįstamų jį skaito, kai kurie yra jo gerbėjai FB tinklalapyje. Bet kokiu atveju iš tikrųjų liūdna, kad vis mažiau patikimų, kokybiškų leidinių Lietuvoje.

Savo tinklaraščio nuolatiniams skaitytojams, tokiems kaip salvis ar Žąsinas, bei jų bendraminčiams norėčiau pridėti papildomą paaiškinimą:

  • Aš ne prieš „lietuvybę“, bet prieš „Lietuva – lietuviams“ lozungus.
  • Aš ne už susidorojimą su kažkuo, bet už skaidrumą ir visuomenės teisę žinoti, su kuo turi reikalą.
  • Į savivaldybės mandatą neįeina:
    • Bendrųjų Lietuvos vidaus, užsienio politikos ir geopolitikos krypčių (įskaitant visavertės integracijos į ES) sabotavimas;
    • Mokymo programų sudarymas už ŠMM;
    • Darželių veiklos cenzūravimas;
    • Savavališkas sprendimas, kas yra globalizacijos žala, ir prievartinis jos šalinimas;
    • Konstitucijos ir tarptautinių įsipareigojimų ginamos susirinkimų laisvės ribojimas.
  • Tam tikrų visuomenės grupių, šiuo atveju romų, demonizavimas (žr. paveikslėlius) prilygsta neapykantos rasiniu, etniniu, kilmės ir kt. pagrindu skatinimui.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo referendumu priimta nepriklausomybės pradžioje, kai ES dar nė nekvepėjo.

Atnaujinimas vasario 8 d.

Pasirodo, žurnalas nežinojo, kuo po darbo užsiima politikos skyriaus redaktorius. Tai man asmeniškai patvirtino žurnalo leidėjas Eduardas Eigirdas, o netrukus perskaičiau ir viešą, oficialų redakcijos atsiribojimą nuo D.Varanavičiaus pažiūrų. Dar daugiau, Delfi pasidomėjo, ar sąrašo deklaruojamos pažiūros neužkliūva R.Čekučio darbdavei Seimo narei D.Kuodytei. Liberalė žada klausimą aptarti ir spręsti, lauksime rezultatų. Jaunalietuvių sąrašas vienaip ar kitaip sulauks tam tikros elektorato dalies, bet po šio įvykio ir D.Kuodytės sprendimo rinkėjai bent jau daugiau žinos apie liberalus, kurie reklamuojasi kaip „sveiko proto dešinieji“. Manau, šiuo atveju, nors ir buvo galima tiesiogiai redakcijai pranešti (išties galėjau iš karto tai padaryti, bet nemaniau, kad jie nežino), naudinga, kad „skalbiniai“ buvo skalbiami viešai. Tai prisidės prie politinių ideologijų išsikristalizavimo Lietuvoje. Rinkimai – gera proga partijoms parodyti, su kuo jos broliaujasi.

Karšto interviu odisėja: kai mėgstama išskaityti daugiau, nei parašyta

Baisiai spirga kiti darbai, bet smagu pasidalyti su tinklaraščio skaitytojais istorija apie vieną interviu, kurį paėmiau anksčiau šį rudenį. Nors paprastai neskaitau komentarų savo tekstams, tačiau pasirinktoje žiniasklaidos priemonėje komentuoja tik registruoti skaitytojai, taigi komentarai vertingesni ir vertesni dėmesio.

O buvo taip. Greičiausiai dauguma būsite girdėję apie vadinamąjį nacių medžiotoją Efraim’ą Zuroff’ą – jis yra Simono Wiesenthal’io centro Jeruzalės skyriaus direktorius. Centras užsiima buvusių nacių bei jų kolaborantų sekimu visame pasaulyje, renka dokumentus, kad šiuos asmenis būtų galima patraukti į teismą. Pats Zuroff’as pagarsėjęs savo aštriais pasisakymais: jo nuomone, Lietuva apgailėtinai atsilieka, sekdama ir teisdama buvusius nacius. Skaitykite toliau

Metų apibendrinimas – o taip! Antra dalis: aš :)

Kaip žinia, tinklaraštis yra toks narcizistinis išradimas, leidžiantis jo mėgėjams pasijusti svarbesniems nei yra. Na, bet prieš datos keitimo dieną (galbūt kada nors ją ‘politkorektiškai’ taip pavadins) juk atleistina, ar ne?

Šiandien bandžiau ieškoti senesnių dienoraščio įrašų, rašytų lygiai prieš metus. Anksčiau rašiau dienorašty frype.lt, vėliau – Livejournal. Tačiau nieko metų senumo ten neradau. Skaitykite toliau

Saldumai iš Moldovos

Šiandien, kai vienas žmogus paklausė, ar suprantu jidiš, aš nedrąsiai linktelėjau ir nieko nesugebėjau pasakyti. Jei dešimt minučių paklausyčiau šios kalbos, greitai atgaminčiau, ji niekur nedingo, bet visgi nesmagu pasigirti ir paskui „neišvežti“. Pradžioje turėjau problemų su hebrajų kalbos rašyba, o dabar, skaitant jidiš, man vis norisi ieškoti paslėptų balsių.

Skaitykite toliau

Be pinigų Vilniuje

Man susiruošus atsisveikinti su Vilniumi, dangus apsivėmė tokiu lietumi, o vėjas taip drabstė save į neturinčius kur pasislėpti praeivius, kad norom nenorom teko galvoti, kur slėptis. Lyg tyčia buvau palikusi kortelę su pinigais ir be tų, kuriuos būtinai turėjau šen bei ten sumokėti, buvo papildomai vos 2,53 Lt. Prisiminiau studentiškus metus, kai kišenėje švilpė vėjai, ir supratau, kaip greitai pripratau prie patogaus viduriniosios klasės gyvenimo atributų. Išties, kai po ilgo laiko vėl esi be pinigų, pasijauti pažeidžiamas. Visos erdvės tarsi užsidaro ir, kaip pasakė šiandien sutiktas bičiulis, jautiesi „ne į temą“ savo mieste. Anksčiau nieko nebuvo paprasčiau, kaip ko nors laukiant užsukti į arbatinę. Na, o minėtais studentiškais metais visada buvo draugų, kurių finansinė padėtis, laisvalaikio kiekis ir poreikiai buvo panašūs.

Taigi tarp susitikimų su įvairiais žmonėmis laiką leidau prisimintose lengvai prieinamose erdvėse. Nuėjau į VU Centrinių Rūmų biblioteką. Čia su paprasto piliečio pažymėjimu galima skaityti knygas, spaudą. Negalima tik naudotis internetu. Atsirado nemokamų knygų lentynos – jas biblioteka atiduoda skaitytojams. Dar kurį laiką praleidau Gedimino 9, kur yra nemokamas tualetas ir suoliukai. Alternatyvi išeitis galėtų būti bažnyčios – jos dieną būna atviros, tik ten, žinoma, neišsitrauksi knygos ar mobilaus telefono.

Išties sunku surasti, ką žmogui, norinčiam nekomerciškai praleisti laiką Vilniuje, veikti centre. Stokholme 2006-aisiais būčiau lėkusi per nemokamus muziejus. Vilniuje netgi nelabai žinau galerijų, kurias būtų galima apžiūrėti už dyką.

Gal turite kokių idėjų?

Vilnius – vyrų kultūros sostinė

Vieną dieną važiuodama kažkur stotelėje pamačiau „Kur aš jus mačiau?“ akcijos stendą su sudėtingu vardu, kurį, labai gaila, greitai užmiršau. Įsiminti norėjau todėl, kad tai buvo kol kas vienintelis mano matytas stendas, visuomenei reklamuojantis ar primenantis moterį menininkę. Daugybė poetų, kompozitorių, rašytojų, dailininkų, grafikų ir kitokių menininkų buvo trumpai ir vizualiai pristatyti visuomenei ant troleibusų ir plakatų, bet visi mano iki šiol matyti buvo vyrai. O juk plakatai ir troleibusai jau pasiekė tuos laikus, kai kai kurie herojai mirė tik prieš dešimtmetį. Niekas neprisiminė net Žemaitės, kurią keiksnoja vidurinių mokyklų moksleiviai, bet aš labai smagiai skaitydavau jos tirštus vaizdelius, formavusius lietuvišką rašymo apie baisybes stilių.

Seniai žinomas Lietuvoje vis dar neišguitas įsitikinimas, kad istoriją kuria vyrai, o moterys geriausiu atveju ją tik puošia. Todėl nebūtina tokiu pasirinkimu stebėtis. Stebiuosi tik tuo, kad negirdėjau, kad kas (nė aš) ligšiol tuo stebėtųsi, o reikia, ir garsiai.

Atnaujinimas. Jau radau, kas ta vienintelė moteris. Ji vardu Adasa Skliutauskaitė – niekada apie tokią negirdėjau.