Žymų Archyvai: vilnius

Šnipiškių vaiduokliai

Kartais iš tiesų prireikia užsieniečių, kad atrastum savo miestą. Jau kurį laiką man buvo smalsu patyrinėti Šnipiškes, bet prireikė vokiečių grupės, kad ten nusigaučiau. Seku laimikis.lt iniciatyvą ir žinau, kad šiuo metu jo aktyvistės užsiima Šnipiškių bendruomenės telkimu. Tačiau ko konkrečiai ten ieškoti, nesugalvočiau.

Skaitykite toliau

„Sveiko proto patriotas“ pasakoja apie neonacius

Labai svarbus ir reikalingas interviu: „Tačiau per daugiau kaip metus net nelabai intensyvaus bendravimo su tais žmonėmis spėjau įsitikinti, kad tarp jų yra tokių lyderių, kurie nė akimirkos nedvejodami garbina Hitlerį, šlovina nacizmą ir jo priešakinį būrį – esesininkus. Apie žydus jų draugijoje galima kalbėti tik kaip apie kokius išsigimėlius ir niekaip kitaip. Esu girdėjęs, kaip Hitlerio klaida buvo vadinamas žydų vaikų žudymas – suprask, jeigu jis būtų apsiribojęs vien jų tėvų naikinimu, viskas būtų buvę gerai. Tai ko verti tie visi vieši atsiribojimai?“

Įdomu tai, kad pašnekovas pasakoja įgijęs išsilavinimą Vakaruose, kur nejaukiai jautėsi dėl savo pažiūrų. Manau, jis toks ne vienas. Tačiau kokybiškai išlavintas kritinis mąstymas nepalūžo iš pažiūros bendraminčių aplinkoje.

Žinios apie būtent tokias kai kurių „patriotų“ vertybes mane pasiekdavo savais kanalais, bet, saugodama šaltinių privatumą ir neturėdama tvirtų įrodymų, niekur neviešinau. Dabar asmuo iš vidaus viską pasakė. Laikas atsibusti.

Susiję įrašai – satyra „Lietuvoje nėra neonacių“, analizė „Lietuvoje – „pašnekint nacionalistą“ mėnuo?“, „Antisemitizmas Lietuvoje – iš neišmanymo?“

Lietuvoje nėra neonacių

Kad ir kas būtų kalbama, Lietuvoje neonacių nėra. Pati prezidentė pasakė, kad yra tik tautinis jaunimas, premjeras pareiškė, kad „Lietuva – lietuviams“ nėra nacionalistinis šūkis, jei tariamas su šypsena. Neonacių nėra, nes neonaciai būna linkę į smurtą, o Lietuvoje niekas niekam negrasina.

Tautinis jaunimas atrodo štai taip. Ir čia visai ne neonacių saliutas, tiesiog, kaip matyti fotografijoje, labai jau ryškiai suspindo saulė iš vienos pusės, ir tautiniam jaunimui prireikė vaiskias akeles prisidengti. Tautinis jaunimas rengiasi tautiniais drabužiais. Kur liaudies dainose minimas bernelis dobilėlis, ten va toks įsivaizduojamas. Ir visai nesvarbu, kad kitose Europos šalyse taip atrodo neonaciai. Lietuva ne koks Briuselis, kad tos pačios taisyklės galiotų ir tie patys simboliai tą patį reikštų. Ir čia visai ne anuos laikus primenantis raištis, o tautinė juosta – nes protėviai tautines juostas ant žasto ryšėjo, o ne ant juosmens. Skusta galva – visai ne visoje Europoje paplitęs skinų simbolis, o simbolizuoja baltą dobilėlį iš liaudies dainų. Ir šiek tiek paornamentuota svastika, žinoma, nieko bendra su naciais neturi – tai tik senovės baltų simbolis. Kaip gi kitaip, juk senovės baltai per dienas vėliavas su savo simboliais plaikstė. O be to, tautinis jaunimas svastikos iš kitų simbolių visai neišskiria – neretai pamatysi ant vėliavos ar amulečiuko ir žaltuką, ir tulpikę, ir gyvybės medį su paukščiukais, skustagalvių meiliai nešamą. O kerzai irgi nė kiek nepanašūs į tuos, kuriuos visoje Europoje dėvi neonaciai, – Lietuvoje tautinis jaunimas jais apsiavė tik todėl, kad Nepriklausomybės atkūrimo diena tokį šaltą mėnesį išpuolė. Skaitykite toliau

Minimali alga

Rinkimai į valdžią su trenksmu atvedė Darbo partiją, kurios kertinis pasiūlymas, tapęs daugybės pajuokų objektu, buvo padidinti minimalią algą iki 1509 litų. Nežinia, ar pažadai iš viso kelti minimalią algą bus pamiršti, vos išsidalijus portfelius, bet, kol taip neatsitiko, padiskutuokime apie ją. Skaitykite toliau

Gausus duomenų derlius

Žmogų išradingumas + besikeičiantis mąstymas institucijose = keli itin „skanūs“ projektai visoms atvirų duomenų gerbėjoms.

Pradėkime nuo to, kas arčiausiai kūno. Projektas KurGyvenu.lt surinko informaciją iš energetikos įmonių, vandentiekio bendrovių, savivaldybių, LR Policijos departamento, Aplinkos apsaugos agentūros, telekomunikacijų įmonių ir kt. Įvedus tikslų adresą ar gatvę, galima sužinoti taršos, triukšmo lygį, būsto pasiekiamumą viešuoju transportu, prekybos centrų skaičių aplink (galėtų atskirai nurodyti turgus) ir kitus duomenis. Galima vertinti ir komentuoti. Pravers ieškantiems, kur išsinuomoti ar nusipirkti būstą, derantis dėl kainos ir pan.

Skaitykite toliau

Savivaizdis svetimo atvaizde

Anądien laukiau autobuso ir, man ir kitoms ramiai lūkuriuojant, iš sustojusio troleibuso pasigirdo pikti šūksniai. Pasisukusios visos galėjome matyti, kad troleibuso vairuotoja veja iš transporto priemonės benamį. Nors ir labai nenoromis, jis visgi pakluso, išsvirduliavo iš troleibuso, o atsidūręs lauke dar į jį pasirėmė. Pajutęs, kad troleibusas važiuoja, pripuolė atsiremti prie pasitaikiusio stulpo. Buvo visiškai apsvaigęs, bet rankoje tvirtai gniaužė raudoną plastikinį maišelį, kuriame galbūt tilpo visas jo „namų ūkis“. Akies kraštu stebėjau tą žmogą. Kiekviena žmoga – atskira istorija, išbaigtas pasaulis, kuriame dalykai yra daugiau mažiau logiškai susiję. Tačiau, nepažindamos šio pasaulio, mes niekada neiškoduosime tos logikos, pagal kurią buvimas čia, dabar ir tokiai yra vienintelis galimas. Kiek man teko girdėti tokių istorijų, be priežasties žmogos netampa benamėmis. Ta proga prisiminiau savo straipsnį apie Japonijos benames. Neretai jos vienaip ar kitaip užsidirba pragyvenimui (pvz., rinkdamos skardines), tvarko ir puošia savo palapines. Japonijoje išdrįsau su jomis šnekučiuotis, Lietuvoje, ko gero, niekad nesu to dariusi. Skaitykite toliau

Atnaujinta: žurnalas „Valstybė“ atsiriboja nuo neapykantą kurstančio kandidato

Originalus įrašas vasario 6 d.

Šiandien autobuse Vilniuje mačiau lipduką, kviečiantį patriotus, kuriems rūpi tauta, nelaukti, o „kovoti“. Na taip, savivaldybių rinkimai artėja. Ir ką gi jie atneša? Be kita ko, ir štai tokias programas. Šūkis – „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“. Vėliau paaiškina, kad „juodi“ – ne tai, apie ką būtų galima pagalvoti, o nešvarūs pinigai. Galėčiau, aišku, priminti, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 47 straipsnio 2 punktą „Rinkimų agitacija gali būti bet kokių formų ir būdų, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, prieštarauja moralei, teisingumui ar visuomenės darnai, neatitinka sąžiningų ir garbingų rinkimų“, o Konstitucijos 25 straipsnis skelbia, kad „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“, o 29 straipsnis nurodo, kad „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Bet ką padarysi, VRK, matyt, tai nenuskambėjo kaip neapykantos kurstymas. Ateitis parodys. Visgi man už politiką daug labiau rūpi žiniasklaida. Ir šis rinkiminis sąrašas verčia itin sunerimti.

Kalbu ne apie tai, kad vienas šio judėjimo vedlių – mano buvęs kolega Ričardas Čekutis, su kuriuo kadaise visai normaliai bendravome. Nerimą kelia tai, kad vienas iš kandidatų – Darius Varanavičius, panašu, nė neplanuojantis atsisakyti žurnalisto pareigų, kad ir kaip tai skatintų Žurnalistų sąjunga. Štai čia žurnalo „Valstybė“ redakcijos sudėtis (pasidariau ekrano nuotrauką, jei kartais kažkas greitai ir tyliai pasikeistų). Iš pradžių pagalvojau, gal visgi bendravardis? Juk Varanavičių Lietuvoje daug. Žiūriu VRK duomenis. Kandidato Dariaus Varanavičiaus anketoje pagrindinė darbovietė nenurodyta. Tačiau interesų deklaracijoje aiškiai parašyta, kad kandidatas dirba VšĮ Demokratijos plėtros fondas užsienio skyriaus redaktoriumi. Ši VšĮ leidžia žurnalą „Valstybė“. Naršau po žurnalo puslapį – jokio pareiškimo, jokio atsiribojimo. Gal dar nespėjo? Palauksiu savaitę. Jei žurnalas „Valstybė“, kuris save vadina „nauju ir progresyviu leidiniu“, kurio „straipsnius rengia profesionalūs žurnalistai ir ekspertai“, susipras ir atsiribos nuo autoritarinės, homofobinės ir rasistinės rinkiminės platformos, kurią išpažįsta jo politikos redaktorius, bus galima tik pasidžiaugti. Kilus skandalui dėl P.Stankero publikacijos, žurnalas „Veidas“ viešai atsiprašė, nors bent vienas redakcijos narys išreiškė atskiras nuomones, įskaitant ir šio tinklaraščio komentaruose. Jei „Valstybė“ to nepadarys, po savaitės pakviesiu visus, neabejingus garbingos žiniasklaidos, demokratijos, socialinės įtraukties ir kitiems idealams, boikotuoti šį žurnalą tol, kol redakcija pakeis ar bent jau paaiškins savo poziciją. Tai joks grasinimas, aš visuomenės nuomonės neformuoju. Tiesiog žurnalas būna mano ofise, kartais jį pavartydavau, žinau, kad daug mano pažįstamų jį skaito, kai kurie yra jo gerbėjai FB tinklalapyje. Bet kokiu atveju iš tikrųjų liūdna, kad vis mažiau patikimų, kokybiškų leidinių Lietuvoje.

Savo tinklaraščio nuolatiniams skaitytojams, tokiems kaip salvis ar Žąsinas, bei jų bendraminčiams norėčiau pridėti papildomą paaiškinimą:

  • Aš ne prieš „lietuvybę“, bet prieš „Lietuva – lietuviams“ lozungus.
  • Aš ne už susidorojimą su kažkuo, bet už skaidrumą ir visuomenės teisę žinoti, su kuo turi reikalą.
  • Į savivaldybės mandatą neįeina:
    • Bendrųjų Lietuvos vidaus, užsienio politikos ir geopolitikos krypčių (įskaitant visavertės integracijos į ES) sabotavimas;
    • Mokymo programų sudarymas už ŠMM;
    • Darželių veiklos cenzūravimas;
    • Savavališkas sprendimas, kas yra globalizacijos žala, ir prievartinis jos šalinimas;
    • Konstitucijos ir tarptautinių įsipareigojimų ginamos susirinkimų laisvės ribojimas.
  • Tam tikrų visuomenės grupių, šiuo atveju romų, demonizavimas (žr. paveikslėlius) prilygsta neapykantos rasiniu, etniniu, kilmės ir kt. pagrindu skatinimui.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo referendumu priimta nepriklausomybės pradžioje, kai ES dar nė nekvepėjo.

Atnaujinimas vasario 8 d.

Pasirodo, žurnalas nežinojo, kuo po darbo užsiima politikos skyriaus redaktorius. Tai man asmeniškai patvirtino žurnalo leidėjas Eduardas Eigirdas, o netrukus perskaičiau ir viešą, oficialų redakcijos atsiribojimą nuo D.Varanavičiaus pažiūrų. Dar daugiau, Delfi pasidomėjo, ar sąrašo deklaruojamos pažiūros neužkliūva R.Čekučio darbdavei Seimo narei D.Kuodytei. Liberalė žada klausimą aptarti ir spręsti, lauksime rezultatų. Jaunalietuvių sąrašas vienaip ar kitaip sulauks tam tikros elektorato dalies, bet po šio įvykio ir D.Kuodytės sprendimo rinkėjai bent jau daugiau žinos apie liberalus, kurie reklamuojasi kaip „sveiko proto dešinieji“. Manau, šiuo atveju, nors ir buvo galima tiesiogiai redakcijai pranešti (išties galėjau iš karto tai padaryti, bet nemaniau, kad jie nežino), naudinga, kad „skalbiniai“ buvo skalbiami viešai. Tai prisidės prie politinių ideologijų išsikristalizavimo Lietuvoje. Rinkimai – gera proga partijoms parodyti, su kuo jos broliaujasi.